A. Butkevičius jau ne kartą yra atidėliojęs įvairių darbų ir projektų įgyvendinimą energetikos sektoriuje, todėl didelės galios biokuro jėgainių įrengimas iki ateinančių Seimo rinkimų būtų, realiai vertinant Vyriausybės darbštumo ir organizuotumo rodiklius, tikras stebuklas. Juk vien tik šilumos ūkio plėtros 2014-2020 metais programos parengimui prireikė pusantrų metų ne itin sklandaus įvairių Vyriausybės institucijų darbo. Toks neveiksnumas matomas nepaisant to, kad ši Vyriausybė jau kadencijos pradžioje pertvarkas šilumos ūkyje ir šilumos kainų mažinimą buvo paskelbusi bene svarbiausiu savo veiklos prioritetu.
Dabartinės Vyriausybės veiklą galėtume palyginti su išsiderinusiu instrumentu, kurio stygas virpina negrabios diletanto rankos. Vien ko verti vieši energetikos ministro priekaištai premjerui. Ministras garsiai reiškia nepasitenkinimą tuo, kad esą su premjeru buvo sutarta vienaip, tačiau Vyriausybėje buvo priimtas sprendimas, apie kurį už savo sritį atsakingas ministras net nebuvo informuotas.
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog J. Neverovičius Vyriausybės sprendimą biokuro jėgainių statybą patikėti valstybės valdomai įmonei tiesiog vadina nacionalizavimu. Kadangi iš projekte minimų šilumos gamintojų tik „Kauno termofikacinė elektrinė“ (KTE) yra privati, akivaizdu, jog ministras tokiu būdu išreiškia nepasitenkinimą būtent KTE savininkų interesų nepaisymu.
Į siūlomos šilumos ūkio pertvarkos vežimo ratus pagalius kiša ne tik energetikos politiką oficialiai formuojantis, bet sprendimuose realiai nedalyvaujantis ministras su KTE ir jos lobistais Vyriausybėje, bet ir visų galų maestro Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
Premjero planai sostinės merui buvo puikiai žinomi, tačiau jo vadovaujama Vilniaus miesto taryba praėjusią savaitę pritarė visai kitokiai miesto šilumos ūkio pertvarkos vizijai. Meras norėtų, kad didžiulį biokuro katilą Vilniuje statytų savivaldybės įmonė „Vilniaus šilumos tinklai“, o tai reiškia, kad visam procesui realiai vadovautų faktinis miesto šilumos ūkio valdytojas –„Icor“. Planuojamas Vilniuje statyti katilas savo galia būtų ne ką mažesnis už bendrą Lietuvoje dabar veikiančių biokuro katilų pajėgumą. Katilas didelis ir galingas, o tokių įrengimų gamintojų konkurencijos praktiškai nėra, tad galimybės jį pirkti brangiai – neribotos. O pinigai juk – europiniai. Nauda mero palaimintam projekto vykdytojui, kuris veikiausiai būtų garsusis koncernas, akivaizdi.
Žadėdamas greitą biokuro plėtrą didžiuosiuose mietuose A. Butkevičius nenurodo, kaip bus išspręstas dar vienas teisiškai sunkus klausimas. Pastebėtina, kad Vilniaus šilumos ūkio nuoma prancūzų bendrovei „Dalkia“ baigiasi tik 2017 metais, o Kauno savivaldybės valdoma „Kauno energija“ iki 2018 metų yra įsipareigojusi pirkti 80 nuošimčių šilumos iš privačių asmenų valdomos KTE. Tuo metu Vyriausybės patvirtintoje programoje numatoma, kad šių miestų kogeneracijos pajėgumų renovavimo ar naujų pajėgumų statybos projektus turi įgyvendinti bendrovės, kurių ne mažiau kaip 51 nuošimtis priklauso valstybei. Vyriausybės siekis turėti valstybės rankose šilumos ir elektros gamybos pajėgumus atrodo visai suprantamas ir logiškas, tačiau tai tik tuščios deklaracijos, kol realiai veikiantys šilumos ūkiai yra susaistyti įpareigojančiomis sutartimis, yra parduoti arba išnuomoti.
Kita vertus, net ir perėjimas prie biokuro savaime anaiptol nereiškia, kad šiluma atpigs (proporcingai biokuro kainos santykiui su dujų kaina). Šiandieninė padėtis yra tokia, kad net ir kūrenant biokurą, kuris, pasak Šilumos tiekėjų asociacijos vadovo Vytauto Stasiūno, yra dvigubai pigesnis nei dujos, gyventojai daug kur už šilumą moka tiek, tarsi pleškintų prabangias „Gazprom“ dujas.
Taigi kodėl Biržų, Telšių, Kelmės, Palangos, Vilkaviškio Marijampolės ir dar keliose savivaldybėse šeimos už biokuro šilumą nemoka pigiau, jei biokuras dvigubai pigesnis? Kodėl kai kurie šilumos tiekėjai Lietuvoje tiesiog apiplėšinėja žmones, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija laimina jų pelnus? Galbūt esminė priežastis ta, kad visose šiose savivaldybėse šilumos gamyba yra išnuomota tam pačiam įtakingam koncernui?
Kokiu būdu iš pigaus biokuro pagaminama brangi šiluma jau senokai yra vieša paslaptis. Biokurą tereikia pirkti iš kitos dukterinės grupės įmonės ketvirtadaliu brangiau nei jo rinkos kaina. Paslaptis lieka tik viena – kodėl tą didesnę nei rinkos kainą pripažįsta ir patvirtina kontrolės komisija? Vyriausybė, kadencijos pradžioje ypač garsiai deklaravusi siekius mažinti šilumos, elektros ir dujų kainas, taip pat ir nesiima jokių žingsnių šiam plėšikavimui suvaldyti ir, atrodo, yra netgi patenkinta esama padėtimi.
Vilniuje šiuo metu jau veikia 60 MW galios biokuro katilas, kuris galėtų gaminti pigesnę šilumą. Tačiau jo gaminama šiluma nėra pigesnė, nes meras niekada nesidomėjo, kokiomis auksinėmis kainomis yra perkamas šilumai pagaminti kurenamas biokuras. Tad nereikia stebėtis, kad iki šiol biokuro teikiamą naudą gaudė koncernas, o ne vilniečiai.
Jeigu koncernas iki šiol buvo galingesnis už Vyriausybę, kainų kontrolės komisiją, šilumos tiekėjų asociaciją ir visus vartotojų gynėjus kartu sudėjus, tai kodėl turėtume tikėti, kad kažkas ateityje keisis. Remiantis šią logika, nors ir įvyktų tikras stebuklas, ir tie A. Butkevičiaus pažadėti biokuro katilai netyčia būtų pastatyti, nėra jokių garantijų, kad šilumos vartotojams ateityje palengvėtų ir šilumos kainos pardėtų leistis žemyn. Taigi net ir suteikus pasitikėjimo avansą premjerui, kuris nuolat blaškosi tarp savo paties nuomonių, pasisakymų ir pažadų, greitos ir reikšmingos kaitos biokuro sektoriuje neturėtume tikėtis.
Šilumos kaina didžiuosiuose miestuose mažės tik tuo atveju, jei šalia biokuro plėtros projektų bus įgyvendinami ir kiti ilgalaikiai sisteminiai veiksmai, susiję tiek su įstatyminiu reguliavimu, tiek su energetikos kainų komisijos veiklos ir atskaitomybės principų pasikeitimu. Be kompleksinio problemos sprendimo, biokuro infrastruktūros plėtra savaime nesumažins kainų vartotojams, o tik toliau neš didžiulius pelnus konkretiems verslams.