Tai „Maskvą ir Euraziją atstumiančios“, Rusijai grėsmę keliančios „fiktyvios“ valstybės nuo Estijos šiaurėje iki Ukrainos ir Rumunijos pietryčiuose.
Šios valstybės esančios reikalingos JAV, o „Eurazijos uždavinys – siekti, kad šio kordono nebūtų“. Savo strateginį uždavinį A. Dugino Rusija ketina įgyvendinti Vokietijos padedama. Rusija ir Vokietija turinčios kurti geopolitinį tandemą, o Baltijos regiono valstybės, esančios jų interesų zonoje, turinčios tapti neutralios, išstoti iš NATO ir galiausiai būti kontroliuojamos „Eurazijos gynybinio komplekso“.
„Maskvos uždavinys – išplėšti Europą iš JAV (NATO) kontrolės, prisidėti prie jos vienijimosi, sustiprinti integracinius ryšius su Vidurio Europa remiantis pagrindine užsienio politikos ašimi Maskva–Berlynas“, – rašo A. Duginas.
Rusijai atlaidaus, amerikiečių karių buvimui Lenkijoje ir Baltijos šalyse nepritariančio Berlyno ir jo bendraminčių laikysena Krymo okupacijos akivaizdoje leidžia spėti, kad A. Dugino idėjos yra arčiau tikrovės, nei norėtųsi.
Didžiausias vietos trukdys kurti „eurazinę“, antiamerikietišką Rusijos ir Vokietijos Europą šiame regione, pagal A. Duginą, yra Lenkija ir Lietuva. „Šios žemės yra svarbiausias prieš Euraziją [...] nukreiptos [...] geopolitikos svertas“, – skelbia A. Duginas.
Eurazijos ideologas nuogąstauja dėl istorinio precedento, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo ne tik „gana savarankiška“, bet ir kūrė savitą katalikišką „Baltijos civilizaciją“. A. Dugino požiūriu, Lietuvos ir Lenkijos politinė vienybė kelia grėsmę Maskvos imperinėms užmačioms. Todėl Lenkijoje ir Lietuvoje svarbiausiomis geopolitinėmis Eurazijos partnerėmis turėtų tapti „nekatalikiškai politinei orientacijai“ atstovaujančios jėgos, tarp jų – naujieji pagonys ir nacionalistai, tautinės mažumos.
Pastarąjį penkmetį pablogėję Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Valdemaro Tomaševskio grupuotės ir šv. Abėcėlės fundamentalistų suaktyvėjimas Lietuvoje yra tiesiog vadovėlinis pavyzdys, kaip idėjos gali virsti tikrove. A. Dugino bendraminčiai šioje tikrovėje džiaugiasi savo sėkme, prorusišką V. Tomaševskį palaikanti Varšuva pati sau šauna į koją, o Lietuva pralaimi labiausiai, nes yra labiausiai pažeidžiama.
Ar galime leisti sau kvailą prabangą – atgimstant Rusijos imperializmui, kariauti karus su Varšuva ir vykdyti tokią tautinių mažumų politiką, kuri, kaip matome, padeda V. Tomaševskiui didinti savo įtaką ir Seime, ir Vilniaus miesto taryboje?
Ar ne laikas aiškiai ir garsiai pasakyti, kad šv. Abėcėlės fundamentalistai, neleidžiantys liberalizuoti asmenvardžių ir vietovardžių rašybos, nuosekliai dirba Kremliui pagal A. Dugino surašytas rekomendacijas?
Tegul jie pliurpia ką nori apie tautiškumą ir lietuvybę, kuriai neva kasa duobę Lenkija ir nelietuviška, nors ir lotyniška, abėcėlė. Tegul sau kliedi privačiose erdvėse: privačiai nusišnekėti nedraudžiama. Bet tapę viešais asmenimis šie raidžių ir stereotipų talibai daro žalą valstybei.
Maža to – kai kurie dalykai, taikos ir grėsmių nebuvimo sąlygomis vertinami kaip nekaltas nusišnekėjimas, informacinio karo su Rusija aplinkybėmis gali virsti kariavimu priešo pusėje. O tai jau galima pavadinti valstybės išdavyste.
Įdomu tai, kad stabdyti šv. Abėcėlės fundamentalizmą šiandien bandančius socialdemokratus Seimo narys Valentinas Stundys apkaltino... „nacionalinių interesų išdavyste“. Politikas, atstovaujantis apie Rusijos pavojų nuolat kalbančiai partijai ir frakcijai, pasirodo, nenori matyti nei to pavojaus, nei graudžios aplinkybės, kad pats jį didina.
Seimo nariai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė šiomis dienomis įregistravo įstatymo projektą, kuris leistų asmenvardžius dokumentuose rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Premjeras Algirdas Butkevičius sako jį palaikysiąs.
Tačiau šešėlinis švietimo ministras konservatorius-krikdemas V. Stundys pareiškė įžvelgiąs šiame projekte „galimą nacionalinių interesų išdavystę“. Tuomet nustebęs G. Kirkilas jam priminė: „Tai šiek tiek keista, o gal „šešėlinis“ ministras tiesiog pamiršo, jog beveik tokį patį įstatymo projektą 2009 metais Seimui teikė jo partijos lyderis, tuomet premjeras A. Kubilius“.
Ar V. Stundys, kaip ir jo bendraminčiai krikdemai, A. Kubilių irgi laiko „nacionalinių interesų išdaviku“? Nesigilinsime į tai, kas tuomet V. Stundžiui ir jo bendražygiams yra „nacionaliniai interesai“ – patikėkite, jūs nenorite to matyti. Na, jei vis dėlto norite, įsijunkite penktadieniais „Duokim garo“.
A. Kubilius prieš 2008 metų Seimo rinkimus priėmė į partiją visą būrį odiozinių kaimietiškos politikos personažų – tautininkų ir krikdemų. Pats kaltas. Dalies jų netrukus teko atsikratyti, dalis nuėjo „drąsos keliais“, bet dalis liko. Būtent jie 2009-aisias balsavo Seime prieš A. Kubiliaus siūlytą asmenvardžių rašybos liberalizavimą. Ir jie dabar vadina protingą A. Kubiliaus siūlymą „išdavikišku“.
Lieka tikėtis, kad Seimas patvirtins socialdemokratų įregistruotą projektą, ir Lietuva santykiuose su Varšuva bei lenkų tautine mažuma nebebus vedžiojama už nosies A. Dugino draugų, įgyvendinančių – arba sąmoningai, arba per savo kvailumą – jo geopolitines vizijas.
Tie, kurie priešinasi lenkiškų pavardžių rašymui originalo kalba, trumpai tariant, vadovaujasi daugiau psichologiniais ir kultūriniais nei politiniais ar juolab geopolitiniais sumetimais. Jiems lenkiškų pavardžių rašymas yra asmeninė psichologinė problema ir kultūrinio (culture wars) karo frontas, kur kovoja saviraiška prieš saviraišką, tapatybė prieš tapatybę; kur „savos“ saviraiškos dominavimas leidžia geriau jaustis ir ramiau miegoti.
Tai daugiausia sovietinio, folklorinio, tautinių drabužių, dainų ir šokių dėmens mąstysena, kuriai yra amputuotas valstybinis, politinis dėmuo ir kuri dėl to yra užsimarinavusi kaimiškos, liaudiškos savasties marinatuose. Politiniam, ne etnografiniam konservatoriui yra svarbesnių dalykų. Deramas atsakas A. Dugino geopolitikai, gerinant Vilniaus ir Varšuvos santykius, yra kaip tik vienas jų.