Praėjus vos kelioms dienoms, ji paragino stiprinti nacionalinį transliuotoją, teigdama, kad „visuomeniniam transliuotojui tenka ypatinga misija – ne tik aiškiai ir suprantamai informuoti visuomenę, bet ir stiprinti pilietiškumą ir patriotizmą, neleisti klaidinti mūsų žmonių ir žeminti mūsų valstybės.“
Neišvengiamai kyla klausimas, kodėl LRT taip skubiai rodomas ypatingas palankumas ir kodėl neminimos kitos žiniasklaidos organizacijos. Kol aiškiai nežinoma, ko konkrečiai siekiama informacijos kare (kol kas tenkinamasi plačiais apibendrinimais, kaip informuoti visuomenę ir atsverti priešišką propagandą), bus sunku sukurti tinkamą kontrstrategiją ir konkrečias kontrpriemones. Kyla pavojus, kad neapgalvotai skiriami pinigai bus švaistomi ir kad nejučiomis bus kuriamas pagrindas valdomai žiniasklaidai.
Nereikėtų kritikuoti kitų kandidatų, pakaktų juos ignoruoti. Išskirtinis vaidmuo informaciniame kare suteiktų LRT unikalią galimybę pritraukti valdžios pinigų, praplėsti savo įtaką ir sėkmingiau varžytis su kitais televizijos kanalais, juolab, kad vieną kartą iškovojus stambų finansavimą sudaromas precedentas dosniam dotavimui dešimtmečiams.
Prieš nutariant didinti nacionalinio transliuotojo finansavimą, reikia atsakyti į keletą klausimą – koks turėtų būtų jo vaidmuo informacijos kare, kaip išskirtinė parama paveiks žiniasklaidos padėtį Lietuvoje, kaip užtikrinti, kad LRT turėtų tinkamą vadovybę, rengtų patrauklias laidas ir skaidriai tvarkytų finansus. Kol nėra aiškių atsakymų, nereikėtų kortų statyti ant LRT.
Kaip jau minėjau, tik miglotai kalbama apie informacijos karo siekius ir priemones, ir kokius žmones bus siekiama pasiekti ir paveikti. Naujienų portalo DELFI skelbiamo tyrimo duomenimis, 29,2 proc. apklaustų žmonių mano, jog grėsmė nepriklausomybei iškilo pastaruoju metu, o 22,9 proc. laikosi nuomonės, kad toks pavojus egzistavo visuomet. Savaitraščio “Veidas” užsakyta apklausa rodo, kad net 87 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų mano, kad Rusija vėl gali mėginti okupuoti Lietuvą arba jos dalį, Rusijos veiksmų Kryme nepalaiko net 78,2 proc. lietuvių. Matyti, jog Rusijos dezinformacija neturi didesnio poveikio. O tai, kad tiek daug lietuvių bijo Rusijos agresijos, rodo, kad Lietuvos žiniasklaida geba juodai nupiešti Maskvą ir jos siekius, o žmonės moka atskirti tiesą nuo melo. Įtariu, jog dar didesnis įsijautimas į propagandos karą gali sukelti priešingą reakciją, nes žmonėms nepatinka būti manipuliuojamais.
Manytina, kad Rusijos veiksmus labiau remia tautinės mažumos, kurios mažiau pasikliauja lietuviška žiniasklaida. LRT neturi daug klausytojų ir žiūrovų tarp mažumų, tad nėra itin vykęs instrumentas, nes jo programos nepasiekia tikslinio adresato.
Be to, LRT vadovas pasakė, kad labiausiai numatoma stiprinti informacines laidas lietuvių kalba. Stiprinti reikia, bet vargu ar tam tikslui reikėtų skirti pirmenybę. Būtų veiksmingiau transliuoti nepriklausomas rusiškas programas ir Lenkijoje rengiamas programas. Gal reikėtų jas transliuoti per komercinius kanalus (už tai užmokant), jei tokiu būdu jos pasieks daugiau žiūrovų. Komerciniai interneto portalai jau rengia savo žinių sriautus rusų, lenkų ir anglų kalbomis. Tokios iniciatyvos turi būti palaikomos.
Kas nutars, ar Lietuvos žiniasklaida klaidina ir žemina, jei neturima omenyje tokių primityvių teiginių, kaip „savi šaudė į savus.“ Ar griežta prezidentei ar Seimo pirmininkei taikoma kritika žemina jas, o jei žeminami pirmieji valstybės žmonės, ar žeminama pati valstybė?
Lietuvos žiniasklaidos būklė nėra tokia bloga. Žurnalistai nebijo kritikuoti valdžios, tarpusavyje varžosi televizijos kanalai, radijo stotys, interneto portalai, tuo užtikrindami nuomonių įvairovę. Esama trūkumų, pavyzdžiui, šiokia tokia rimtų žinių stoka. Kaip šią aplinką paveiktų išskirtinis LRT finansavimas? Manyčiau, kad tik neigiamai. LRT galėtų mokėti didesnius atlyginimus negu nedotuojami konkurentai, tad galėtų pritraukti geresnius žurnalistus, tuo nuskurdindami kitas organizacijas ir neigiamai paveikdami jų darbo kokybę. Tokiu atveju visi nukentėtume.
Vargu, ar pinigų kišimas į LRT atsipirktų. Didesnis ir nuo rezultatų nepriklausantis finansavimas savaime nereiškia, kad būtų rengiamos labiau patrauklios laidos. Turėdama užtikrintą finansavimą, LRT neturėtų paskatos itin stengtis pritraukti atitinkamą klausytojų bei žiūrovų nuošimtį ir galėtų nesibaiminti dėl bankroto. Kai kurios LRT informacinės laidos dabar atrodo nuobodžios net patiems jų vedėjams, nors nuolat rodomos geriausiu laiku. Ir tai ne finansavimo – o profesionalumo problema. Antra vertus, kai kurios žinių organizacijos bei interneto portalai turi veiksmingas bet nedidelias redakcijas, kurios siekia savo geru darbu pritraukti lankytojų.
Jei valstybė nutartų, kad reikia parengti specialias patriotizmą ugdančias ir kultūrą puoselėjančias laidas, ji turėtų rengti konkursus, panašiai kaip daro ministerijos bei Lietuvos mokslo taryba ir leisti ekspertams įvertinti įvairius projektus. Kitokio kelio neįsivaizduoju.
Nacionalinis transliuotojas turi ypatingesnį vaidmenį, bet tai reiškia, kad jis turi būti atidžiai prižiūrimas, o jo finansinė veikla turi būti skaidri, kaip pažymėjo prezidentė. LRT nepasižymi finansiniu skaidrumu, o LRT taryba – kruopščia priežiūra. Prieš trejus metus dabartinė LRT administracija atsisakė suteikti svarbią medžiagą apie finansus tuometiniam LRT tarybos nariui Artūrui Račui, o taryba nepalaikė jo prašymo. Ilgainiui teismas nusprendė, kad tarybos sprendimas buvo neteisėtas, o teismuose paaiškėjo, kad Račas buvo vienintelis tarybos narys, reikalavęs priėjimo prie medžiagos, būtinos sąžiningai vykdyti savo pareigas.
Prieš priimdamas bet kokius sprendimus apie LRT, Seimas turėtų iš LRT reikalauti konkrečių planų ir projektų, kuriose būtų nurodoma, kaip ketinama panaudoti valstybės lėšas. Negana sakyti – duok pinigo, mokėsime, kaip juos išleisti. Nemažiau svarbu pertvarkyti LRT tarybą, užtikrinti, kad joje dirbtų sąžiningi žmonės su stuburu, kurie rimtai prižiūrėtų LRT administracijos veiklą. Ir nevalia užmiršti, kad yra kitų žiniasklaidos organizacijų, kurios tiek pat kompetentingos kaip LRT.
