Skaitytojams pateikiame trečiąją straipsnio dalį.

Rūpintojėlis, ąžuolai ir samagonas

Žalakevičiaus kino juostos garbintojai kaip slaptos ezopinės kalbos pavyzdį nuolat mini ir filme rodomą ąžuolų mišką bei jame prie vieno medžio prikaltą Rūpintojėlį. Apie tai užsimenama kone kiekviename jų straipsnyje ar pasisakyme. Tiesa, dažniausiai apsiribojama tik paslaptingais atsidūsėjimais, matyt, pasikliaujant skaitytojų ir žiūrovų nuovokumu. „O ką jau bekalbėti apie finale regimą šventųjų ąžuolų giraitę ir prikaltą Rūpintojėlį“ (73), „Ir viskas vyksta Rūpintojėlio fone“ (74) , – dūsauja kino kritikai, žurnalistai, istorikai, net kai kurie buvę kunigai.

Arūnas Vyžintas
Sovietmečiu ne tik liaudies dailės ekspozicijose, bet net Ateizmo muziejuje gidai pasakodavo lankytojams apie lietuvių liaudies kančias, atspindimas Rūpintojėlio ir šventųjų skulptūrų. Taigi iš esmės nieko sovietinei propagandai nepriimtino tokiame kančios įprasminime nebuvo.
Rūpintojėlį ir ąžuolus iš tikrųjų matome ne vienoje filmo scenoje. Tačiau vis dėlto neaišku, ką gi tokio antisovietiško ar šiaip sovietų valdžiai nepriimtino jie šioje kino juostoje slepia? Juoba, kad patys savaime jie to meto Lietuvos mene anaiptol nebuvo draudžiami. Maža to, ąžuolai buvo įprastas ir net gana nuvalkiotas sovietinio lietuviškojo meno motyvas. Ne veltui net Lietuvos SSR herbą supo ąžuolo lapų vainikas. Tiesa, daug rečiau pasitaikydavo to laikotarpio kūriniuose krikščioniškų simbolių, tačiau tik neišmanantys meno istorijos žmonės gali juos laikyti sovietiniam menui kažkuo visiškai svetimu ar juolab kategoriškai draudžiamu. Jeigu Rūpintojėlis būtų uždraustas – tai ir cenzūra jo nebūtų praleidusi. Juolab tokiame sovietinei propagandai išskirtinai svarbiame filme.

Todėl norėdamas įminti šią ezopinės kalbos paslaptį, kurios, matyt, neperprato net budrieji KGB cerberiai ir sovietinė cenzūra, perverčiau pundą filmo gerbėjų raštų, bet, deja, nieko paguodžiančio taip ir neradau. Bent kiek konkretesni minėtų filmo elementų prasmės aiškinimai tuose tekstuose ištisai prieštarauja vieni kitiems. Vienas kitą neigiančių prieštaringų nuomonių kamuolys filmo teisintojų komentaruose sukasi taip fantasmagoriškai spalvingai, kad net pats kino juostos autorius čia savo pasisakymuose yra susipainiojęs. Pavyzdžiui, kai kuriose šiuolaikinėse interpretacijose jam Rūpintojėlis viską matantis ir „visais besirūpinantis“ (75), nors kitose, ankstesnėse, atvirkščiai, žiūrintis į miško kelyje vykstančias tragedijas „neregio akimis“ (76).

Beje, pastaroji versija sovietmečiu, be įvairių kitų, buvo gana populiari – filme upe liejasi kraujas, tačiau aklam krikščioniškajam stabui tai nė motais. Žodžiu, Rūpintojėlis šia prasme sovietinei propagandai kuo puikiausiai tiko. Dabar gi jis dažniau traktuojamas jau priešingai. Na, o žinomas rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas čia įdomiai randa kone saliamonišką tarpinį sprendimą: „Prikaltas prie medžio Rūpintojėlis“ gal ir norėtų padėti, bet jis, deja, „gali tik bejėgiškai stebėti“ filme vykstančias blogybes.(77)  Žodžiu, su tuo Rūpintojėliu, kaip su antikos filosofais, kurių nosys, anot žinomo posakio, iš vaško – kurlink reikia, ten jas ir suki.

Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ stopkadras
Tačiau bene populiariausias ir nūdienos Lietuvos žiniasklaidoje dažniausiai pasitaikantis aiškinimas – esą Žalakevičiaus filme Rūpintojėlis rodo lietuvių tautos kančias. „1965 metai. Tarybiniame ekrane rūpintojėlis, sielvartingu veidu stebintis tai, kas aplinkui vyksta – fantastiškas dalykas. Jis parodomas dėl to, kad Žala taip sugalvojo. Jis viską sugalvojo specialiai. Norėdamas parodyti tautos kančią. Taigi apie kokią tarybinę propagandą galima kalbėti?“ (78) – retoriškai klausia šią kino juostą atseit „reabilitavęs“ Gytis Lukšas. Panašių svarstymų filmo recenzijose ir komentaruose – begalė.

Be abejo, tokia Rūpintojėlio vaidmens filme interpretacija irgi galima. Tačiau tokiu atveju dar sykį norisi paklausti: kas gi konkrečiai antisovietiško slypi tokiame kančios (leit)motyve? Juk SSRS propagandiniuose filmuose, vaizduojančiuose vadinamąją klasių kovą, tos kančios apstu. Ir ne tik filmuose – gausybėje tokios tematikos grožinės literatūros kūrinių, net straipsnių rašoma apie baisias lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių ir kitų broliškų tautų kančias. Ir kaip jos nekentės, jei nepribaigti nacių pakalikai, buožvaikiai, miško banditai ir kitokie priešiški elementai trukdo ramiai statyti šviesų rytojų – siautėja, žudo, prievartauja, net mažus vaikus smaugia. Ne veltui tas pats kančios motyvas pabrėžiamas ir daugelyje sovietmečiu rašytų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ recenzijų. Revoliucija, klasių kova, pilietinis karas, deja, neapsieina be kančių. Laimė, dėka tokių sąmoningų herojų, kaip narsieji broliai Lokiai, į kovą pakilusi liaudis vis dėlto pasiekia pergalę ir išsivaduoja nuo žiauriųjų kankintojų.

Na, o medinė Rūpintojėlio figūra šiai kančiai išreikšti buvo visai tinkama. Juolab, kad filmo statymo laikais tokie krikščioniškos ikonografijos pavyzdžiai jau nebuvo kažkas neleistino. Net išeidavo puikūs albumai, skirti senajam lietuvių liaudies menui (79), kuriuose panašių skulptūrų netrūko. Be to, jos buvo eksponuojamos ir įvairiuose muziejuose. Tiesa, sovietinėse menotyrinėse interpretacijose jos buvo atitinkamai suprofaninamos, pabrėžiant ne krikščioniškąjį religinį ir sakralinį, bet formalųjį estetinį, etnografinį, o dar labiau – vadinamąjį liaudiškąjį jų aspektą, kas sovietinei ideologijai tokioje traktuotėje buvo visai paranku kaip engiamos liaudies socialinių kančių atspindys. Pamenu, sovietmečiu ne tik liaudies dailės ekspozicijose, bet net Ateizmo muziejuje gidai pasakodavo lankytojams apie lietuvių liaudies kančias, atspindimas Rūpintojėlio ir šventųjų skulptūrų. Taigi iš esmės nieko sovietinei propagandai nepriimtino tokiame kančios įprasminime nebuvo.

Dar daugiau įdomybių Žalakevičiaus filmo gerbėjų tekstuose primalta apie ąžuolų – žymiai daugiaprasmiškesnio objekto – slaptąsias ezopines prasmes. Daugumoje tokių rašinių cituojama ar laisvai perteikiama kiek miglota Laimono Tapino retorika: „Gal verta pamąstyti, kodėl dauguma mūšių filme vyksta būtent senų ąžuolų giraitėse, kur, anot S. Daukanto, „žmogaus nebuvo galima net vyčia paliesti“, kodėl dramatiškiausiose filmo scenose nuolat pasirodo kadrai su medine Kristaus statulėle...“(80)  Tiesa, viename pasisakyme Tapinas autoriams, teigiantiems, kad ši juosta pasitarnavo sovietinei propagandai, jau kiek konkrečiau arogantiškai drebia: „Tiems žmonėms nieko nesako faktas, kad filmo veiksmas vyksta senovinėje ąžuolų giraitėje. Gal jiems reikėtų pasiūlyti perskaityti Simono Daukanto raštus, kuriuose sakoma, kad ąžuolų girioje ne tik žmogaus nebuvo galima užmušti, bet ir vytimi suduoti.“ (81)

Malonu, kad Tapinas yra toks geras Daukanto raštų žinovas, bet jis pamiršta, kad apie ąžuolus įvairiu laiku ir gana įvairiai rašė ir daugybė kitų autorių, o sovietinėje literatūroje ir mene ąžuolų motyvas, kaip minėjau, nugrotas kiaurai. Tačiau net jei priimtumėme būtent tokį Tapino pateiktą šio motyvo aiškinimą, jis vis tiek nė kiek neprieštarautų sovietinei propagandai. Juk ramiame ir taikiame lietuviškame kaime, esančiame šalia seno ąžuolų miško, kuriame ne tik nieko negalima užmušti, bet ir vytimi suduoti, siautėja baisieji žudikai ir banditai – buržuaziniai nacionalistai, trukdantys gražaus sovietinio rytojaus kūrimui.

Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ stopkadras
Bet, laimė, yra tokių šaunių vyrų, kaip broliai Lokiai, padedantys atkurti tą godotiną taiką ir ramybę (Gazdos žodžiais – darną). Ką jau padarysi, kad to neišeina atlikti be kraujo, nors Bronius Lokys ir bando dėl to su banditų vadeiva gražiai susitarti. Ne veltui tas pats ezopinių metaforų žinovas Tapinas kadaise sovietinėje „Pergalėje“, pacitavęs tuos pačius Daukanto žodžius, liepsningai rašė: „Šiandien toje girioje, kur žmogus žmogui negalėjo daryti net menko blogio, liejasi kraujas, žūsta žmonės, – tokia simbolikos kalba V. Žalakevičius mažo kaimelio įvykius pakelia iki visaliaudinės tragedijos skambesio“. Ir jau sekančiame sakinyje, remdamasis režisieriaus simbolių kalba, įžvalgusis kritikas nurodė, kaip dera spręsti tokias visaliaudines problemas: „Epizodus, kur senasis Lokys, o vėliau į jo vietą pasodintas Vaitkus revolverio vamzdžiu nukrapšto žvakės degėsius... galima „perskaityti“ ir kaip plačią metaforą, kalbančią apie buržuazinius nacionalistus kaip nuo gyvo tautos kūno atsilikusius [gal atskilusius? – A. V.], jai trukdančius degėsius, kuriuos įmanoma p a š a l i n t i tik g i n k l u [išskirta mano – A. V.], o ne plika ranka.“ (82)

Maža to, tame straipsnyje Tapinas paaiškino ir tai, ką gi filme, pasak jo, iš tikrųjų reiškia Rūpintojėlis: „Banditų teroras tik sustiprino jų [valstiečių – A. V.] nusižeminimą ir nuolankumą, kurį ilgus metus kultivavo valdančioji klasė ir bažnyčia. Neatsitiktinai iš miesto grįžtantys broliai Lokiai yra apšaudomi miške ir priversti palenkti galvas kaip tik ties ta vieta, kur ant medžio kabo rūpintojėlis – nusižeminimo ir skausmo simbolis. Jie priversti nusilenkti jėgai, bet užtenka broliams sumušti banditus malūne, ir tie patys į „servilizmą linkę“ valstiečiai susiburia, paima į rankas ginklą ir sutriuškina gaują, išvaduodami kaimą iš baimės ir nuolankumo. Ir vėl Lokiai važiuoja per tą patį mišką, pro tą patį rūpintojėlį, tik šįsyk jau pakėlę galvas.“(83)

Gerai, kad mūsų ezopinės kalbos specialistai taip laisvai – žiūrint, kur vėjas papūs – skaito Žalakevičiaus menines metaforas, kurių, aišku, nesuvokia tik visokie piktavaliai ir neišprusę jo kritikuotojai, pasak Tapino, neturintys net „žalio supratimo“ (84) apie kiną. Žinoma, jokio supratimo apie kiną neturintiems tokie stulbinantys kai kurių kino kritikų ideologinės ir kinotyrinės minties kūliavirsčiai sunkiai įkandami. Bet užtat bet kokiu atveju daugiau negu aišku, kad tiek sovietinei kritikai, tiek valdžiai nei Rūpintojėlis, nei juolab ąžuolai filme „Niekas nenorėjo mirti“ anaiptol nebuvo nepriimtini.

Arūnas Vyžintas
Profesionalus kino kritikas, kaip ir profesionalus degustuotojas, nepriklausomai nuo jo skonio, moralinių nuostatų ar pasaulėžiūros, turi bent jau apgraibomis suvokti savo „patiekalo“ komponentus. Jeigu, žinoma, jis nėra piktybinis melagis.
Tiesa, sovietų valdžią, anot Tapino, pasirodo, labai pykdė samagono varymas tame pačiame ąžuolų miške. Pasak kritiko, jai baisiai nepatikusi Švento Juozapo-Aitvaro replika prie samagono aparato tupinčiam Apuokui: „Štai žabai. Neduok ugniai užgest!“(85) Aišku, su tokiais lanksčiais egzegeto gabumais, kaip Tapino, galima ir degtinės varymą ąžuolyne laikyti laisvės kovų metafora, o ką tik vaiką toje pačioje girioje pasmaugusį pašlemėką – tos laisvės ugnies kurstytoju. Juolab kad didžiajam žalakevičiškų metaforų žinovui laisvės ugnies kurstytojai anksčiau buvo tik nuo gyvo tautos kūno atskilę degėsiai, kuriuos „įmanoma pašalinti tik ginklu“.

Nežinau, ką apie visa tai pasakytų pats gudragalvis Ezopas. Tačiau šiukštu nesijuokime, o verčiau užjauskime vargšą Žalakevičių. Juk jo nosis minkštesnė net už vašką. Ypač kai ją kaip nori minko tokie jo interpretuotojai kaip Tapinas ir panašūs į jį.

Estetika aukščiau už viską?

Būtų galima pateikti bei pakomentuoti ir daugiau įvairių – net dar absurdiškesnių – nesamo antisovietiškumo ar ideologinio bešališkumo ir tariamos ezopinės kalbos vaidenimosi pavyzdžių, tačiau nebenoriu jais kamuoti skaitytojų. Juolab kad visos tos Žalakevičiaus filmo gerbėjų fantazijos yra daugiau ar mažiau iš piršto laužtos, o daugelis jų, atvirai kalbant, primena masonų simbolių ieškojimą dešimtrublėje su Lenino portretu. Faktiškai tai tėra tik juokingi ir niekaip rimčiau neargumentuoti filmo teisinimai, kraštutiniais atvejais verčiantys suabejoti jų autorių elementarios percepcijos adekvatumu.

Kaip ironiškai, bet labai taikliai apie tai yra pasakęs istorikas Bernardas Gailius, aptariamą filmą „iki šiol supa mistikos aureolė. Kalbama, esą V. Žalakevičius, tarsi koks slaptosios draugijos narys, prikamšė savo kūrinį visokių slaptaženklių, kuriuos teisingai perskaitęs „tarybinis žmogus“ galėjo sužinoti režimo slėptą tiesą. Seniai įtariau, kad viskas yra kitaip, bet nepažiūrėjęs filmo nenorėjau ir kalbėti. O žiūrėjau jį tikrai visiškai „atvira širdimi“, laukdamas žadėtų simbolių, kurie taip ir nepasirodė. Todėl dabar jau drąsiai sakau: nieko, išskyrus sovietų propagandą, filme „Niekas nenorėjo mirti“ nėra.“ (86)

Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ stopkadras
Tiesa, kiek papildant Gailių galima pridurti, kad filme dar yra estetinė jo ideologinio turinio pakuotė, kurią daug kas laiko savaimine be galo svarbia ar net svarbiausia šios kino juostos vertybe. Antai paklaustas, kaip vertina filmą „Niekas nenorėjo mirti“, aktorius Juozas Budraitis dėsto: „Yra dvi nuomonės. Vieni sako, kad tai – visiška netiesa ir istorijos iškraipymas. Kiti siūlo tą netiesą atmesti ir dėmesį atkreipti į meno kūrinį. Vis dėlto niekas negali neigti, kad tai – geras filmas.“ (87) Budraičiui antrina jo kolega Remigijus Adomaitis: „O ar turi meno kūrinys būti tikroviškas, atspindėti istoriją, kaip istorijos vadovėliuose? Ar turi iš viso menas tuo užsiimti? Kiek Šekspyro dramos tiksliai atspindi to laiko istoriją? Jis ėmė įvairias šalis, „Hamlete“, pavyzdžiui, tai Danija. Kiek tiksliai ji parodyta?“(88)  Panašiomis nuomonėmis verste užversti beveik visi Žalakevičiaus filmo gerbėjų pasisakymai.

Tačiau Šekspyras nerašė ir nestatė dramų apie savo šalies neseną, dargi kruvinai šviežią istoriją. Juolab tokių, kuriose būtų heroizuojami Anglijos okupantai ir jų talkininkai, o jiems besipriešinantys tėvynės gynėjai vaizduojami kaip banditai, prievartautojai, vaikų smaugikai ir nuožmūs anglų liaudies priešai. Ir kur svetimos okupacinės valdžios, surengusios tikrą genocidą, pergalė būtų rodoma kaip apsivalymas nuo tų menamų piktųjų priešų ir naujo šviesesnio gyvenimo – Gazdos minimos darnos – steigtis. Taigi Adomaičio pastaba šiuo atžvilgiu ne tik nelogiška, bet net ir ciniška. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ savo santykiu su istorine tiesa ir pilietinėmis bei moralinėmis vertybėmis, deja, labiau primena ne Šekspyro, o kokių nors kolaborantų, tokių kaip Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Antanas Venclova ar Justas Paleckis, atitinkamos pakraipos kūrybą. Tik kiek nugludintais kampais.

Kita vertus, jei jau estetika taip svarbesnė už etiką, gal gražiai, meniškai apdainuokime kine didvyriškus sovietinių karių ir jedinstvininkų žygdarbius per Sausio 13-ąją, kaip ironiškai siūliau dar straipsnio pradžioje? Beje, nenustebčiau, jeigu kai kurie mūsų artistai tokiame filme ramių ramiausiai suvaidintų. O kino kritikai parašytų kalnus susižavėjimo kupinų recenzijų. Juolab kad jau cituotas kino kritikas Michailas Trofimenkovas aiškina: „Laikui bėgant... darosi visai nebesvarbu, kas buvo viename ar kitame kare teisus, o kas – kaltas“. Juk, pasak jo, „herojų ir veiksmo saitai su besipriešinančiomis stovyklomis šiandien atrodo netgi ne kaip nuolaida, o kaip žanro sąlygiškumai.“(89) O ir Rasa Paukštytė mano panašiai: „Kas pasikeistų pakeitus [Žalakevičiaus filme] ideologinį akcentą? Niekas.(90)

Tačiau jei ideologinio „akcento“ pakeitimas nieko nekeičia ir šiandien iš laiko perspektyvos jau nebesvarbu, kas buvo kaltas, o kas teisus, kodėl tie patys auksaburniai kino kritikai tokių pačių kriterijų netaiko, pavyzdžiui, nacių propagandiniams filmams? Tiesa, Trečiojo Reicho kinematografas egzistavo neilgai ir gerų propagandinių kino juostų sukūrė ne tiek daug, kiek jų prikepta sovietiniame kine. Bet juk vis tiek šį bei tą meniško pastatė. O ir meniškumu karui pasibaigus nacių režisieriai mėgo lygiai taip pat ciniškai dangstytis. Ir net antinacistinės ezopinės kalbos, anot jų, nacių kine būta per akis. Na, aišku, šiokių tokių „žanro sąlygiškumų“ tuose filmuose irgi yra, „ideologiniai akcentai“ ne visai taip sudėti. Tačiau ko gi neatleisi vardan meno, ar ne?

Bet mūsų kritikai tokių filmų analogiškai teisinti ir liaupsinti kažkodėl neskuba. Ir net televizijos jų nereklamuoja, nelabai ir rodo – juolab Holokausto aukų atminimo dieną (ir dar su miela laidos vedėjos šypsenėle). Nei čia, nei Vakaruose, nei juo labiau, aišku, Izraelyje. Ir, manau, kiekvienam sveiko proto žmogui aišku – kodėl. Tačiau kodėl tada visiškai kitaip elgiamasi su panašia sovietine propaganda? Nejau bolševikai buvo geresni? Deja, šiuo atžvilgiu kažkokia sociopatija serga daugelis uolių filmo „Niekas nenorėjo mirti“ adoruotojų. Laimė, bent jau Saulius Macaitis yra išdrįsęs nedrąsiai pasvarstyti, „ar autorių talentas tik sustiprina juostos ydingumą (panašūs klausimai per kino istoriją kilo ne kartą – ir dėl S. Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“, ir dėl fiurerio mėgtos L. Riefenstahl dokumentikos)?“(91)

Tai, kad meninis talentas tik padidina Žalakevičiaus filmo ydingumą, Macaitis, manau, vis dėlto puikiai suprato ar bent nujautė – kitaip to net nebūtų retoriškai klausęs. Reiškia, vis dėlto knibždėjo sąžinėje kažkoks neramumas, kad toje kino juostoje daug kas iš esmės nešvaru, nors kino kritikas, regis, ir prisibijojo apie tai atviriau kalbėti. Na, bent tiek gerai, kad tai vis tiek kažkiek suvokė – ne taip kaip dauguma jo kolegų, kurie, su retomis išimtimis, to visai nemato, nejaučia ar, kita vertus, apsimeta nematą, tyčia meluodami arba konformistiniais sumetimais bijodami apie tai net prasižioti.

Arūnas Vyžintas
Rusijoje filmas „Niekas nenorėjo mirti“ jau seniai yra tapęs nuolatiniu nepamainomu „argumentu“ prieš Lietuvą nukreiptose žiniasklaidos ir interneto diskusijose, kuriose paliečiama Baltijos šalių okupacijos ir sovietizacijos tema.
Žinoma, kiekvienas gali turėti savo skonį ir įsitikinimus. Tūlam meno mėgėjui gali baisiai patikti dailus abažūras iš Aušvice nudirtos žmogaus odos, o, tarkime, kulinariniam gurmanui – skaniai iškeptas žmogienos kotletas. Valgykite į sveikatą, jeigu taip patinka.

Tačiau bent jau nesimaivykite, kad nesuprantate, ką valgote. Juolab nemulkinkite tų, kuriems į stalą tai paduodama (ypač jei tai pateikiate patys). Ir nebrukite to tautai, kurios didelė dalis buvo sumalta į jūsų taip skaniai žiaumojamą kruviną faršą. Profesionalus kino kritikas, kaip ir profesionalus degustuotojas, nepriklausomai nuo jo skonio, moralinių nuostatų ar pasaulėžiūros, turi bent jau apgraibomis suvokti savo „patiekalo“ komponentus. Jeigu, žinoma, jis nėra piktybinis melagis. Ir jei juos tikrai adekvačiai ir gerai suvokia. Deja, panašu, kad daugeliui filmo „Niekas nenorėjo mirti“ estetikos mylėtojų tokio elementaraus suvokimo trūksta. Netgi turintiems kino kritiko diplomus ar net mokslinius laipsnius.

Tokie kritikai geriau jau keistų profesiją ir užsiimtų kuo nors tinkamesniu. Nes jie į meną žiūri kaip žmonės, besižavintys kokio nors kūrinio „gražumu“, tačiau net nesuprantantys, kas jame apskritai pavaizduota. Paradoksalu, bet net paprasti interneto komentuotojai kartais tai suvokia daug geriau. Antai vieno Žalakevičiaus filmui skirto straipsnio komentaruose pašaipiai, bet labai teisingai replikuojama: „Požiūrį į šį kūrinį būtų galima palyginti, tarkim, kad ir [su požiūriu] į kokią vykusią „stovinčio vyro skulptūrą“. Jeigu vertintume tokią skulptūrą kaip kokį gerą realistinio meno pavyzdį, galėtume pagirti autorių ir pašlovinti jo talentą. Bet jeigu pasižiūrėsime į šią skulptūrą plačiau atmerktomis akimis, pamatysime, kad tai paminklas Feliksui Edmundovičiui Dzeržinskiui.“(92)

Deja, dauguma filmo „Niekas nenorėjo mirti“ gerbėjų ir net profesionalių kino kritikų į šią propagandinę kino juostą linkę žiūrėti per labai jau savotiškus, tik kai kuriuos paviršinius jos aspektus praleidžiančius ir bendrą vaizdą iškreipiančius akinius – ar net iš viso užsimerkę.

Smegenų skalbyklė sukasi toliau

Nenuostabu, kad minėtu žiūros būdu besiremiant Žalakevičiaus filmas visuomenei pristatomas ničnieko ar beveik nieko nepaaiškinant apie propagandinį jo pobūdį – nebent atsainiai leptelint, esą ši kino juosta, nors ir atidavusi šiokią tokią duoklę sovietinei ideologijai, iš esmės yra gana objektyvi, pilna antisovietinės ezopinės kalbos, tą ideologinį kompromisą atsveriančios ir neutralizuojančios, ar tiesiog šiaip bešališka. O jei blogiausiu atveju filme ideologiškai ir ne viskas gerai, tai neva kompensuoja jo meniškumas, kuris ir esąs svarbiausia neįkainojama filmo vertybė.

Taip ant akivaizdaus agitpropo užmetamas tam tikras kosmetinis jo reabilitavimo vualis, deja, tik neišvengiamai legitimuojantis filme esančią sovietinę propagandą, kuri daugeliui žiūrovų nejučia smelkiasi į sąmonę. Juolab kad filmas stipriai veikia savo menine jėga, jame pateikiamiems sovietiniams mitams suteikiančia didesnio ar mažesnio įtaigumo. O kaip netikėsi tokia įspūdinga kino juosta, jei dar ir žinomi kino kritikai, istorikai, žurnalistai, menininkai ją be saiko liaupsina, reklamuoja ir gina.

Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ stopkadras
Tai, kad tokių autoritetų lengva ranka žarstomi filmo teisinimai, kaip matėme, yra neargumentuoti, o dažnai tiesiog alogiški ar net diametraliai vienas kitam prieštaraujantys, – nesvarbu. Ar daug kas šiais tabloidų laikais labai nuodugniai gilinsis į juos ir net į patį filmą? Juolab kad tai reikalauja ne tik laiko, kantrybės, pastabumo, bet ir gilesnių kritinio mąstymo įgūdžių bei žinių. O be to – dar ir paprasčiausio jautrumo minėtos sovietinės žmogienos kvapui, kuris daugeliui (po)sovietinių žmonių, deja, yra smarkiai atrofavęsis. Tad ir priimama aprioriškai, kas apie šį filmą iš žiniasklaidinių ar kitokių tribūnų neva autoritetingai dėstoma. Juo labiau kad jo propagandinių aspektų kritikos, išskyrus negausius, trumpus ir fragmentiškus (nors kartais ir labai taiklius) pasisakymus, kad ir kaip keista, regis, iš viso nėra. Ir tai beveik visų tų tekstų autoriai – ne kinotyrininkai. Iš kino kritikų gi filmo propagandinę esmę gana atvirai ir tiksliai, nors irgi probėgšmais, išdrįso apibūdinti, ko gero, tik viena Živilė Pipinytė.(93)

Filmo propagandinį įtaigumą ir legitimumą, be kita ko, žymiai didina tai, kad jis įtrauktas į UNESCO paskelbtą šimto reikšmingiausių visų laikų filmų sąrašą (94), kas šią kino juostą daugybės žiūrovų akyse pavertė kone nekritikuotina nacionaline vertybe, hipnotizuojamai veikiančia jau vien savo oficialiai įteisintu autoritetu. Šauk nešaukęs, kad karalius nuogas, – mažai kas bepatikės, o greičiausiai tavimi dar ir pasipiktins. „Na, kaipgi gali būti taip bjauriai meluojama viename geriausių visų laikų filmų?“ – samprotauja nekritiškai mąstanti ir blizgiomis autoritetų regalijomis pasitikinti naivi šio filmo žiūrovų dauguma. Tokia publika net nesusimąsto, kad tarp žymiausių pasaulio filmų, pavyzdžiui, yra dar įžūliau ir ciniškiau meluojantis Eizenšteino agitpropas, kurį dievinte dievino pats Josefas Goebbelsas.(95)

Tad ir ritasi per viešąją bei privačią erdvę dar iš sovietinės propagandos paveldėti prasimanymai apie Lietuvos partizanų kovas su bolševikiniais okupantais, nemaža dalimi įtakojami ir palaikomi būtent filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Juo labiau kad populiarioji mūsų žiniasklaida apie partizanus kalba mažai, be to, dažnai iškreiptai, dargi atkartodama tuos pačius sovietinius mitus ir šiuolaikines kiek pakoreguotas jų adaptacijas. Na, o šiai temai skirtų rimtų istorinių veikalų arba mokslinių straipsnių, aišku, beveik niekas neskaito, bet net ir skaitantį kontingentą Žalakevičiaus filmo meninė jėga neretai veikia daug stipriau. Tuo ne kartą teko įsitikinti diskutuojant partizaninio karo tema su, atrodytų, lyg ir protingais bei apsiskaičiusiais žmonėmis, iš kurių lūpų išgirsdavau maždaug tokį atsakymą: „Nežinau, gal jūs ir teisybę sakote, bet juk filme „Niekas nenorėjo mirti“ rodoma kitaip.“ Žodžiu, net daugelį tų, kurie yra daugmaž susipažinę su Lietuvos istorija, šis filmas veikia smarkiai.

Ką tada kalbėti apie Vakarų šalių ir apskritai platesnio pasaulio publiką, kuriai šią kino juostą mūsų valdžios ir kultūros veikėjai pristato ne tik kaip kino meno šedevrą, bet ne vienu atveju ir kaip filmą, sąlygiškai objektyviai parodantį jame vaizduojamo meto Lietuvos istoriją? Deja, tokiu būdu tų šalių žiūrovams jis reprezentuoja ne tik lietuvišką kiną (apie kurį jie mažai nutuokia), bet ir naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos sampratą (apie kurią jie paprastai išmano ne ką daugiau). Ir iš kur jie gali žinoti, kad šiame propagandiniame filme jiems gražiai brukami visiški ideologiniai kliedesiai, jei net patys lietuviai juos dažnai ir iškiša, ir priima kaip tikrą pinigą?

Be abejo, dar gražiau šiuo atžvilgiu atrodo Rusijos ir daugelio kitų buvusių SSRS respublikų auditorija, kuri ir šiaip visą laiką buvo itin iškreiptai bei negatyviai informuota apie Lietuvos antisovietinį pasipriešinimą ir kuriai šis filmas rodomas dar ir daug dažniau bei plačiau. Daugumos tų šalių žiniasklaidoje jis veik ištisai vertinamas kaip labai tikroviškas istorinių įvykių atspindys. Na, o Rusijoje filmas „Niekas nenorėjo mirti“ jau seniai yra tapęs nuolatiniu nepamainomu „argumentu“ prieš Lietuvą nukreiptose žiniasklaidos ir interneto diskusijose, kuriose paliečiama Baltijos šalių okupacijos ir sovietizacijos tema.

Dar blogiau, kad Žalakevičiaus filmu, vertindami realius istorinius įvykius, dažnai remiasi net profesionalūs rusų istorikai. Ir ne tik kokie nors piktavaliai Kremliaus propagandininkai. Antai Lietuvoje gerai žinoma ir mūsų šaliai gana palanki istorikė Jelena Zubkova, parašiusi vieną Rusijos istoriografijos kontekste geranoriškiausių knygų apie Baltijos šalių okupaciją, partizaninį pasipriešinimą sovietiniams okupantams vis tiek laiko ir vadina pilietiniu karu, tai, be kita ko, pabrėžtinai paremdama filmu „Niekas nenorėjo mirti“. (96)

Neatsitiktinai ir dauguma Rusijos kino kritikų, kalbėdami apie šio filmo sąsajas su istorine tikrove, tokių vertinimų irgi niekaip neišvengia. Antai tas pats Michailas Trofimenkovas, vienur žavėdamasis, kaip šioje kino juostoje „pilietinis karas“ ir „klasių kova“ gražiai epiškai pavaizduoti (97), kitur lyg niekur nieko teigia, esą „filmas laisvas nuo... ideologijos šiukšlių“ ir „nesovietinis“(98). Matyt, žmogus yra Kremliaus propagandos tiek sujaukta galva, kad nei istorinių faktų, nei filmo ideologinių aspektų gerai ir nesuvokia – užtat jam ir atrodo, kad filmas nesovietinis. O juk šis gana savikritiškas kinotyrininkas anaiptol nėra blogiausias pavyzdys. Tuo tarpu visa eilė jo maskvietiškųjų kolegų net suplukę varo, kaip Žalakevičius savo filme esą istoriškai tiksliai ir objektyviai pokario Lietuvą pavaizdavęs. Bet užvis įdomiausia, kad tokie kino kritikai ne tik skelbia Rusijos propagandos kliedesius Lietuvos žiniasklaidoje, bet ir jos pačios pasikviečiami jais pasidalinti. (99)

Arūnas Vyžintas
Mūsų visuomenės savimonė daugeliu atvejų dar nuo sovietmečio yra sužalota ir performuota klaikiai. Nenuostabu, kad nemaža dalis tautiečių į Lietuvos gynimą, jos laisvės gynėjus, o ir pačią tėvynės okupaciją vis dar tebežiūri okupantų primestu žvilgsniu.
Bet ko norėti iš rusų kino kritikų, kai net mūsiškių jų kolegų, komentuojančių aptariamą filmą, galvose dažniausiai tvyro visiškas jovalas, įvairiomis proporcijomis ir deriniais suplaktas iš tų pačių sovietinių mitų bei jau kiek objektyvesnio požiūrio į Lietuvos istoriją. Komiškiausia, kad tai ypač būdinga atkakliesiems Žalakevičiaus filmo propagandinio pobūdžio neigėjams, kurie, sau kvailai prieštaraudami, ideologinį šios kino juostos įdarą patys vis ir pademonstruoja.

Antai kino kritikas Gediminas Jankauskas, besipiktinantis priekaištais dėl filmo propagandiškumo (ir naiviai laikantis, esą minėtas Trofimenkovas „be lietuviško subjektyvumo galintis vertinti pokario įvykius“ (100)), išsijuosęs įrodinėja, jog „broliai Lokiai filme kovoja visai ne už sovietų valdžią, o keršija piktadariams, klastingai nužudžiusiems tėvą. Ir vyrus mobilizuoja tik tam, kad apgintų gimtuosius namus („kad boboms naktimis nereikėtų bijoti“)“. Nors čia pat, vos sakiniu aukščiau (!) apie tuos pačius piktadarius, filme vadinamus banditais, retoriškai klausia: „kaipgi kitaip galima pavadinti žmones, žudančius k l a s i n į [išskirta mano – A. V.] priešą ne atvirame mūšyje, bet naktį klastingu šūviu į nugarą?“ (101) Žodžiu, viename Jankausko sakinyje klastingieji banditai žudo ne bet ką, o būtent klasinį priešą (taigi ir patys yra tokie), tačiau kitame jie kažkodėl jau virsta paprastais galvažudžiais, kuriems už tėvo mirtį keršija jo sūnūs ir nuo kurių kaimiečiai viso labo gina savo bobas ir namus.

Panašių ir dar prieštaringesnių nusikalbėjimų apstu ne tik mūsų kino kritikų, bet ir daugumos kitų Žalakevičiaus filmo gerbėjų, teisintojų ir reklamuotojų tekstuose. Ir taip yra ne tik dėl loginio mąstymo įgūdžių stokos ar išsiblaškymo, bet ir todėl, kad neretai tie autoriai šios kino juostos ideologinio turinio kaip reikiant ir neperpranta. Tad joje regimus įvairius sovietinės propagandos perlus traktuoja kaip kažkokį atsietą nuo ideologinių ir laikmečio realijų pasakojimą ar, kita vertus, kaip daugmaž patikimą istorinių faktų atspindį. O kartais, kaip matėme iš eilės tiesiog anekdotiškų pavyzdžių, – net kaip ezopinę kalbą. Matyt, dėl tokio aklumo, fantazuojant apie šio filmo objektyvumą ar ideologinį neutralumą, kartu juokingai prasitariama, kaip vis dėlto puikiai jo režisierius klasių kovą ar kitus sovietinius pramanus pavaizdavęs. Aišku, aš čia kalbu apie atvejus, kai visa tai suveliama nejučia, o ne specialiai siekiant drumsti skaitytojų bei žiūrovų protus ir taip iškišti tuos pačius propagandinius mitus (o tokios ekvilibristikos, deja, irgi netrūksta).

Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ stopkadras
Beje, kai tokių minties šedevrų autoriai bei tiražuotojai ir nevartoja konkrečių pilietinio karo ar klasių kovos sąvokų, tai vis tiek – nesvarbu, sąmoningai ar ne – tas pačias sovietines ideologemas persako kiek kitokiais žodžiais. Antai ištisai svaičiojama apie kažkokį kairiųjų ir dešiniųjų (o kartais net, lyg būtų kalbama apie kokį Rusijos pilietinį karą, – raudonųjų ir baltųjų) jėgų ar grupuočių susidūrimą. Tarsi Lietuvoje vyko ne partizanų kovos su okupantais ir jų talkininkais, o buvo kažkokia revoliucija, brolžudiškas tarpusavio karas, kuriame kairiosios politinės jėgos grūmėsi su dešiniosiomis, raudonieji su baltaisiais ar panašiai.

Nuo sovietinių pilietinio karo ir klasių kovos ideologinių klišių tokie pasažai iš esmės skiriasi tik tuo, kad juose vienareikšmiškiau nepasakoma, kas tose kovose buvo teisus, kas ne ir kas dėl ko jas pradėjo. Suversti viską piktiesiems buržuaziniams nacionalistams – lyg ir nebe tie laikai. Tačiau ir apie okupaciją atvirai kalbėti, okupantus kaltinti bei partizanus konkrečiau palaikyti irgi nelabai norima. Vietoje to stengiamasi kuo neapibrėžčiau kalbėti tiesiog apie pokario įvykius, sunkius metus, tragišką laikotarpį, kraujuojantį Lietuvos kaimą, kuriame žudoma ir vyksta kiti negeri dalykai (beje, apibūdinami kuo abstraktesnėmis gramatinėmis formomis, lyg kokie savaiminiai procesai). (102)

Tiesa, daugumoje tokių tekstų vis dėlto pabrėžiama, kad per tuos skaudžius abiejų konfliktuojančių pusių susidūrimus labiausiai kentėjo paprasta vargšė Lietuvos liaudis, kuri tenorėjo taikiai arti žemę ir atseit niekur nesikišti. Akivaizdu, kad pastarasis motyvas tėra sovietinės neryžtingųjų skriaudžiamų valstiečių ideologemos variantas ir adaptacija. Skirtumas tik toks, kad vengiama bent kiek aiškiau įvardyti, kas gi tų valstiečių kančių tikroji priežastis. Konfliktas mat tarpusavio, pilietinis ar kažkas panašaus, tad Lietuvos liaudis iš esmės vienodai kenčia nuo vienų ir kitų.

Na, o jei visi konfliktuojantieji daugmaž vienodai kalti, geriausia pozicija, be abejo, yra nuo jų visų atsiriboti. Kas minėtuose filmui „Niekas nenorėjo mirti“ skirtuose tekstuose veik ištisai ir teigiama. Apie tai, kad ne kas kitas, o ta pati kenčianti liaudis daug metų kaip įmanydama rėmė partizanus, beveik niekur tokiuose filmo komentaruose net neužsimenama. Lygiai kaip ir apie tai, kad patys partizanai, išdrįsę pasipriešinti tikriesiems Lietuvos kankintojams – sovietiniams okupantams, faktiškai ir buvo tos kenčiančios liaudies atstovai.

Netgi nacionalinis visuomeninis transliuotojas, netinkamu metu ir be deramų komentarų daug sykių rodęs šį filmą, televizijos mediatekos anotacijoje jį pristato atkartodamas vis tas pačias nuvalkiotas, tik kiek modifikuotas, nūdienai labiau pritaikytas Kremliaus propagandos klišes: „Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pagrindu tapo tragiški pirmojo pokario įvykiai Lietuvos kaime, kada norėdamas išlikti gyvas, turėjai įtikti abiems pusėms.“ (103)

Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo buvo ne sovietinė Lietuvos okupacija ir ginkluotas partizaninis pasipriešinimas jai, o viso labo kažkokie neįvardyti kažkokio pirmojo (o kada, įdomu, buvo antrasis?!) pokario tragiški įvykiai. Kuriuose mat konfliktavo kažkokios ne visai aiškios, filmo pristatytojams, matyt, vienodai svetimos dvi pusės, kuriomsabiem, jei norėjai išlikti, reikėjo būtinai įtikti. Matyt, LRT televizija, savo įstatyme deklaruojanti Lietuvos nepriklausomybės stiprinimą ir pilietiškumo ugdymą, save iš tikrųjų tapatina su ta niekur nesikišančia ir visiems įtikti norinčia trečia „puse“, sprendžiant iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“ vertinimų, taip imponuojančia daugeliui mūsų intelektualų ir šiaip nemažai daliai visuomenės.

Ir taip kalba atstovai televizijos, kurią žmonės kadaise savo krauju gynė nuo sovietų kariškių. Ir dar galvas ne vienas paguldė. Nežinojo jie, ką ta pati jų gintoji televizija po dvidešimties metų apie laisvės gynimą rašys. Ir dar Laisvės gynėjų dienos – Sausio 13-osios – proga taip pristatomus sovietinius propagandinius filmus apie Lietuvos laisvės kovotojus rodys.

Įdomu, kas LRT televiziją – dar neseniai gražiai besivadinusią Lietuvos televizija – pastūmėjo nusiristi iki tokio lygio? Kas tai – žioplumas, mažaraštiškumas, tyčinis kažkokių piktavalių provokatorių darbas? Visiška jos dabartinių vadovų arba kai kurių darbuotojų protų ir vertybių sumaištis? Tas pats nelemtas noras įtikti „abiem pusėms“?

Kas į tai gali atsakyti? Nežinau. Laimė, LRT parodo ir daug vertingų pilietiškų laidų (kurių retai pasitaiko kituose mūsų TV kanaluose). Nepaisant to (o tiksliau – kaip tik todėl), nacionaliniam transliuotojui, tebelaikančiam save pilietiškumo reprezentantu, dėl šiame straipsnyje aptartų savo ekscesų turėtų būti gėda.

Nemalonus epilogas su viltinga pabaiga

Čia, deja, vėl turiu grįžti prie tos itin nemalonios – tačiau vis dėlto niekaip neapeinamos – problemos, apie kurią atvirai užsiminiau dar pačioje straipsnio pradžioje, cituodamas Arvydą Anušauską ir VSD. Nors dėl šventos ramybės galėjau straipsnį pabaigti jos net nepalietęs.

Kitaip tariant, galėjau apsidrausdamas apie jokią šių dienų Kremliaus propagandą net neužsiminti, visą tą Žalakevičiaus filmo, švelniai tariant, neadekvataus interpretavimo ir reklamavimo bumą suversdamas didelės dalies publikos ir kino kritikų naivumui, infantilumui, neatidumui, naujausiųjų laikų istorijos, sovietinės ideologijos ir jos propagandinės kalbos nepakankamam suvokimui, sovietinio mąstymo recidyvams, komunostalgijai, profesiniams klaniniams ryšiams, estetiniams prioritetams, kai kuriais atvejais galbūt net ir komercinėms reikmėms, galų gale paprasčiausiam žavėjimuisi talentingu ir kitais atžvilgiais gal net pelnytos pagarbos vertu menininku, kolega, draugu, žmogumi.

Be abejo, tai kiekvienu atskirai paimtu atveju gali būti Žalakevičiaus filmo adoravimo, teisinimo ar propagavimo priežastis arba sudaryti tų priežasčių kompleksus. Tačiau kad ir kokiais – galbūt net pačiais geranoriškiausiais – sumetimais vadovautųsi filmo „Niekas nenorėjo mirti“ nekritiški reklamuotojai, vis dėlto niekur nedingsi nuo akis badančio fakto, kad jie, kaip ir sovietmečiu, faktiškai tik pila vandenį ant to paties Kremliaus propagandos malūno. Tai – daugiau negu akivaizdu. Žinoma, jei tik nedėvimi jau minėti filmo ideologinius ir propagandinius aspektus filtruojantys specialūs akiniai.

Tad kam akivaizdžius dalykus lyg tuo pačiu sovietmečiu kvailai vynioti į vatą? Juo labiau, kad tik akli ar nenorintys to regėti žmonės (dar sykį perfrazuosiu Tapiną) gali nematyti, kad Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo diskreditavimu labiausiai suinteresuotas visą laiką buvo būtent Kremlius. Nes to pasipriešinimo tikroviškas prisiminimas ir suvokimas ne tik kad griauna Rusijos propagandos pasakas apie Lietuvos sovietizaciją ir „prisijungimą“, bet ir rodo tautos laisvės troškimą bei apskritai tautinės, pilietinės ir valstybinės savigarbos buvimą. Galų gale ir šiaip paprasčiausio žmogiško orumo buvimą. O visa tai Maskvos veikėjams, kurie Lietuvą traktuoja viso labo kaip laikinai išsprūdusią savo teritoriją, labiausiai nepriimtina.(104) Juk daug lengviau jei ne pavergime, tai bent jau nuolatinėje savo įtakos zonoje laikyti būtent mankurtus.

Tačiau ar verta lietuviams kartu su Kremliaus demagogais pūsti tą pačią dūdą? Kariauti karą prieš save pačius? Žinoma, filmas „Niekas nenorėjo mirti“ yra tik menka dalelė Rusijos propagandos arsenalo, skirto istorijos perrašinėjimui ir atitinkamo požiūrio bei mentaliteto formavimui. Tačiau, nepaisant to, šio filmo nekritiško vertinimo ir netinkamo propagavimo žalos vis dėlto nederėtų ignoruoti, nesuvokti ir nuvertinti. Juo labiau kad patys Kremliaus propagandininkai gerai suprato, kokį puikų įrankį jiems padovanojo talentingasis lietuvių režisierius, ir tai aukštai įvertino dar sovietiniais laikais.

Ir tikrai daugiau negu naivu būtų manyti, kad jie to nesuvokia bei tuo nesinaudoja ir dabar. Juolab kad tiesioginio Maskvos įsikišimo čia dažnai ir nebereikia. Nebent menko prižiūrėjimo, pakoregavimo, žvitriai besisukančių propagandinės mašinos dalių paremontavimo, pakeitimo ar sutepimo. Nes didžiuma to propagandinio darbo nudirbama jau pačių ilgamečio masinio smegenų plovimo aukų. Dažniausiai net nesuprantančių, ką daro. Nes šią smegenų skalbyklę kaip reikiant įsukus, ji toliau jau iš inercijos sukasi pati. Pagal gerai išbandytus propagandos funkcionavimo ir jį maitinančio naudingo idiotizmo dėsningumus.

Ką jau padarysi, kad mūsų visuomenės savimonė daugeliu atvejų dar nuo sovietmečio yra sužalota ir performuota klaikiai. Nenuostabu, kad nemaža dalis tautiečių į Lietuvos gynimą, jos laisvės gynėjus, o ir pačią tėvynės okupaciją vis dar tebežiūri okupantų primestu žvilgsniu. Dažnu atveju net nesąmoningai. Ir dar susižavėję nekritiškai liaupsina tokio požiūrio skleidėjus. Pasimovę ant Lubiankos adatos taip, kad ją ištraukti kartais gali atrodyti net beviltiška.

Vis dėlto turiu menką viltį, kad šis straipsnis bent vienam kitam skaitytojui padės išvengti kai kurių klampių, bet gražiai pridengtų propagandinio melo akivarų ir atskirti pelus nuo grūdų.

2013 © Arūnas Vyžintas, „Neblėstantys Kremliaus kino apžavai, arba Sena propaganda naujame padaže. Kaip sovietiniu filmu „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol plaunamos visuomenės smegenys”

73. Ričardas Jakutis, Prie televizorių kviečiami patriotai, http://www.snaujienos.lt, 2010-07-30.

74. Būtovės slėpiniai. Baimės...

75. Vytauto Žalakevičiaus tylėjimas..., p. 255.

76. Vytautas Žalakevičius, Niekas nenorėjo mirti..., p. 74.

77. Michailas Trofimenkovas, Kai Bergmanas filmavo vesternus..., in: Aš nežinau..., p. 112.

78. Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis...

79. Pvz.: Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas. Skulptūra, I knyga, Vilnius, 1963.

80. Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 142.

81. Rasa Paukštytė, L. Tapinas. „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“.

82. Laimonas Tapinas, Prie gyvybingos versmės, Pergalė, 1976, nr. 10, p. 141.

83. Ten pat, p. 139.

84. Rasa Paukštytė, L. Tapinas. „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“.

85. Laimonas Tapinas, Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje, p. 129.

86. Bernardas Gailius, Partizanai tada ir šiandien, Vilnius, 2006, p. 210-211.

87. Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai...

88. Наталия Зверко, Адомайтис: Жалакявичюс первым заговорил о "лесных братьях", http://ru.delfi.lt, 2011-04-22.

89. Michailas Trofimenkovas, Min. veik., p. 109.

90. Rasa Paukštytė, Sušaudyti titrai, p. 119.

91. Saulius Macaitis, 1965/Niekas nenorėjo mirti, http://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&ID=3714.

92. Kaip interpretuoti „Niekas nenorėjo mirti“?, http://www.delfi.lt, 2004-02-24. Žr. straipsnio komentarus.

93. Наталия Зверко, Min. veik.

94. Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai...; Gediminas Jankauskas, Min. veik.

95. Андрей Васильченко, Прожектор доктора Геббельса. Кинематограф Третьего рейха, Москва, 2010, p. 5.

96. Jelena Zubkova, Pabaltijys ir Kremlius. 1940-1953, Vilnius, 2010, p. 228-230; Елена Зубкова, Прибалтика и Кремль. 1940-1953, Москва, 2008, p. 191-192.

97. Михаил Трофименков, Никто не хотел умирать, http://www.afisha.ru, 2007-05-12.

98. Michailas Trofimenkovas, Min. veik., p. 109.

99. Žr., pvz.: Геннадий Севетов, Правда жизни и смерти в фильме «Никто не хотел умирать», http://www.kurier.lt, 2012-07-26.

100. Gediminas Jankauskas, Klasika Kauno kino festivalyje, http://nemunas.net, 2011-10-27.

101. Gediminas Jankauskas, Niekas nenorėjo mirti.

102. Deja, tai būdinga absoliučiai daugumai filmo „Niekas nenorėjo mirti“ recenzijų, anotacijų, pristatymų, aptarimų, komentarų, reklamų ir kitų jam skirtų nekritiškų tekstų.

103. Niekas nenorėjo mirti (iš kino juostos), http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/21381.

104. Beje, Kremliaus veikėjai tokių savo ideologinių pozicijų bei nuostatų faktiškai net ir nebando slėpti. Jie ne tik nuolat plūsta Baltijos šalis dėl tariamų istorijos falsifikavimų, bet jau net pačią Lietuvos prezidentę yra įžūliausiai užsipuolę, kaip ji išdrįso geru žodžiu paminėti Lietuvos laisvės kovotojus ir dar pasakyti, kad jų kova paneigia mūsų šalies savanoriško įstojimo į SSRS mitus. Žr.: Rusija sukritikavo D. Grybauskaitės žodžius apie pokario partizanus, http://www.delfi.lt, 2010-05-20.

Šaltinis
Žurnalas „Kultūros barai“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1212)