Troškimas turėti gryną ir svetimo kraujo priemaišomis nesuteptą tautinę valstybę yra nemarus, kaip ir siekis sukurti žemėje tobulą laisvės, lygybės ir teisingumo karalystę. Jos vardas, kaip žinia, komunizmas. Šis troškimas, kurį gryniausia forma išreiškia principas „Lietuva – lietuviams“, yra utopiškas ir neįgyvendinamas, o jo privalumus nusveria trūkumai.
Nekorektiškos konservatorių patriarcho paralelės
Sąjūdžio eilinis, kreipdamasis į generolą, pareiškė, kas perpildė jo kantrybės taurę tiek, kad jis išdrįso sulaužyti lojalumo įžadus ir netylėti. Esą, pardon generole, bet „kai sulyginote Panką su Hitleriu – to jau buvo per daug“ – tokia dvasia Algirdas Patackas atviru laišku išliejo savo nuoskaudą Vytautui Landsbergiui, kuris rūsčiai kritikavo tautininkų lyderį, organizavusį vadinamąjį žemės referendumą.
Nesvarbu, kokius jausmus keltų J. Panka, lyginti jį su Hitleriu yra ne tik neteisinga, bet ir įžeidžia juos abu. Neteisinga todėl, kad negalima lyginti nesulyginamų dalykų – DM (demagogų mėgėjų) lygoje žaidžiantį vidutinioką su demagogijos megažvaigžde. Kita vertus, primityvų, turgaus lygio nacionalizmą visiškai pagrįstai įžeidžia jo palyginimas su išties kosminio lygio blogiu. Ir atvirkščiai.
Panka veikiau Kaikaris nei Hitleris
Paralelės tarp J. Pankos ir Viliaus Kaikario, nepaisant, atrodo nesuderinamų šių veikėjų pažiūrų, tiesiog peršasi. Situacija šiuo atveju primena nacizmą ir bolševizmą – mirtinus ir nesutaikinamus priešus, kuriuos vis dėlto daugiau kas vienijo nei skyrė. Lygiai taip pat svarbiausiais klausimais sutampa ir ekstazėje susilieja neprilygstami J. Pankos ir V. Kaikario minties perlai.
V. Kaikario idėjinė platfoma yra ne tik naivi, primityvi ir kapituliantiška, bet ir paženklinta to, ką psichologai įvardija terminu „moralinis idiotizmas“. Išties, kai suabsoliutintas pragmatizmas atmeta visas vertybes, tokį pragmatizmą įgarsinantis žmogus nusipelno pritrenkiančio įspūdžio, kurį įgarsino vienas rašytojas: mačiau Kalbančią Dešrą.
Deja, nuorodos į estus ir danus, švelniai kalbant, yra nesusipratimas. Kitaip negu teigia V. Kaikaris, estai dėl objektyvių demografinių priežasčių laikosi kietesnės pozicijos nei lietuviai, atsisakydami rusams automatiškai suteikti pilietybę. Dėl šios ir kitų priežasčių nacionalinių santykių srityje būtent Estija ir Latvija, o ne Lietuva yra įvardijamos kaip galimi Rusijos agresijos taikiniai.
Kas dėl danų, tai šis minties galiūnas apskritai prašovė pro šalį. Jeigu kas kažkuriuo metu ir iškėlė prieš rusus baltą vėliavą ir dabar puikiai gyvena, tai ne danai, o suomiai. Jų minkštai prorusiška politika yra įvardyta specialiu terminu „finliandizacija“. Vis dėlto netgi galimybę gyventi finliandizacijos sąlygomis, suomiai išsikovojo didelio kraujo ir teritorijos praradimo kaina.
Tačiau svarbu ne tai, ar mes iš anksto ir besąlygiškai kapituliuosime, o tai, kad niekas negerbia to, kas leidžia į save nusivalyti batus. Kas tinka atskiram individui, tas tinka ir tautai. Neatsitiktinai mes, tegul ir besivaidijantys šlovingų protėvių palikuonys, sugebėjome išlikti todėl, kad gyvenome žiūrėdami į priekį, bet gyvenimą supratome žiūrėdami atgal.
O kas vis dėlto bendro tarp aptariamų veikėjų? Pirma, jie turi destruktyvų potraukį stumti savo šalį į savanorišką izoliaciją tarptautinėje arenoje. Antra, jiems būdinga tai, ką psichologai įvertina terminu „regresija“ – nesąmoningas grįžimas prie žemesnio socialinės psichikos lygmens. Konkrečiai, kaikarizmas grįžta prie naivaus tikėjimo „vyresniojo brolio“ visagalybe, pankizmas – prie idiliško patriarchalinės Lietuvos įvaizdžio garbinimo.
Pankizmas pavojingesnis už kaikarizmą
Dėl kaikarizmo viskas aišku – baltą vėliavą kelsime vienui vieni ir kariuomenės atsisakysime, neradę nei draugijos, nei pritarimo. Juolab estų. Nesvarbu, kad V. Kaikaris laiko juos sektinu pavyzdžiu, jie, ačiū Dievui, nėra praradę nei savivertės, nei savigarbos. O ir lietuvių tauta, nepaisant tylių V. Kaikario pasekėjų, vargu ar orientuosis į žeminantį keliaklupsčiavimą.
Tačiau svarbiausias pankizmo koziris tas, kad žmones labiau sutelkia ne bendros vertybės, bet tie, kurie, jų nuomone, kėsinasi į šias vertybes. Tai reiškia, kad visuomenę į kumštį lengviau suvienija bendras priešas ir (ar) žemi jausmai (pvz., priešiškumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, neapykanta homoseksualams), negu pozityvios socialinės programos.
Simptomiška, kad tautininkai buria bendraminčius, remdamiesi tokiais principais, kurie beveik visi yra negatyvūs. Panašiai kaip bolševikai humaniškumo vėliava dangstė raudonąsias grožybes, taip ir J. Panka su savo pasekėjais skambiais bei tauriais žodžiais maskuoja žemus jausmus bei instinktus ir zoologinę neapykantą kitaip mąstantiems.
Šia prasme svarbu ne tai, kad pankininkų idėjos yra miglotos ir nesusiformavusios, o tai, kad jos lengvai uždega tvirtų įsitikinimų neturinčių lengvatikių aistras ir jausmus. Ypač žemiausius – baimę ir neapykantą. Kita vertus, tautininkų ideologija, nukreipta į paprastus ir primityvius instinktus, pati yra primityvi, nenuosekli ir prieštaringa.
Antai, nors žodžiai „išsaugoti žemę ir litą“ krenta į paguodos ištroškusią dirvą, tačiau prieštarauja stojimo į ES sutartyje numatytiems Lietuvos įsipareigojimams įteisinti žemės pardavimą ES piliečiams ir įsivesti eurą. Savo ruožtu, įsipareigojimų nesilaikymas daro valstybę nepatikima bei neprognozuojama ir menkina tai, ką tautininkai siekia pakelti – tautos savivertę bei savigarbą.
Tautininkai nepajėgūs suvokti ir to, jog zoologinė neapykanta gėjams ir lesbietėms dvasiškai suartina juos su pavojingiausiu pasaulio žmogumi. Maža to. Jeigu pankininkai, kaip jie apsiskelbė, yra „sveikos imuninės ląstelės“, galinčios išgydyti „supuvusius“ Vakarus, tuomet Putinas – asmuo, į kurį yra persikėlusi (reinkarnuota) Lietuvos globėjo – karalaičio Kazimiero siela. Amen.
