Dabar tai jau akivaizdu: šalies žmonės Rusijos keliamą grėsmę supranta daug aiškiau negu valdžia.
Tai, kad net 87 proc. didžiųjų šalies miestų gyventojų mano, jog naujas Rusijos bandymas okupuoti Lietuvą yra visiškai reali galimybė, rodo, kad gyventojai grėsmę supranta adekvačiai. Bet ar adekvačiai ją vertina šalies valdžia?
Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje Lietuvoje, atrodo, tapo tiesiog madinga skelbti, kad NATO nare esanti mūsų šalis gali jaustis saugi. Pradedant krašto apsaugos ministru Juozu Oleku, raginusiu Lietuvos žmones ramiai miegoti, ir baigiant įvairiais apžvalgininkais – raminimai tautai sklinda iš įvairiausių lūpų.
Net opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui, atrodo, įdomiau tapo nagrinėti, kaip pastaroji agresija gali sugriauti Vladimiro Putino režimą ir kada Rusija taps normalia partnere Vakarams, o ne griežtai reikalauti stiprinti šalies gynybą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri nuo pat pradžių gana aiškiai įvardijo, kad Rusijos agresija Ukrainoje kelia grėsmę ir mūsų regionui, daug dažniau ne sau įprastu stiliumi reikalauja, kad vyriausybė imtųsi reikiamų veiksmų, o tiesiog ramina, kad šalies žmonės gali jaustis saugūs.
Naujausias toks jos pareiškimas nuskambėjo iš Hagos, kur prezidentė susitiko su JAV vadovu Baracku Obama. „Labai džiaugiuosi, kad JAV ir paties prezidento patikinimai toliau išlieka, kad mes esame dėmesio centre ir interesų lauke. Taigi dėl to galime būti saugūs ir toliau spręsti savo saugumo reikalus kartu su šia didžiąja valstybe“, - sakė šalies vadovė.
Ką nuo šios krizės pradžios Lietuvos valdžia nuveikė tam, kad sustiprintų šalies saugumą? Aš girdžiu tik kalbas, bet ir jos, bent jau mano požiūriu, nerodo, kad grėsmė vertinama adekvačiai.
Štai partijos šeštadienį tarsi ketina pasirašyti atnaujintą susitarimą dėl gynybos finansavimo. Lyg ir galima būtų vertinti neblogai, bet man kažkodėl atrodo, kad sveikas protas reikalautų nebe ilgai derinti kažkokius naujus susitarimus, o skubiai įgyvendinti senus.
Priminsiu – partijų susitarimas dėl gynybos finansavimo egzistuoja jau nuo 2012 metų, bet jo nuostatos tiesiog nevykdomos. Todėl tikrai nesuprantu, kodėl pirmaeiliu uždaviniu laikomos derybos (įdomu dar, kaip jos pasibaigs) dėl kažkokio naujo susitarimo, o ne paprasčiausias valdančiosios koalicijos ir opozicijos bendras pasiryžimas įgyvendinti tai, kas jau yra sutarta.
Tam reikia skubiai peržiūrėti šių metų valstybės biudžetą ir papildomai jau dabar skirti krašto apsaugai bent jau tiek lėšų, kiek turėjo būti skirta pagal tebegaliojantį susitarimą. Tai ir bus mažiausiai tie 100 milijonų litų, apie kuriuos jau ne kartą kalbėta ir nuo kurių skyrimo krašto gynybai būtent dabar reikia pradėti. O kartu nedelsiant derėtis su užsienio partneriais dėl būtiniausios ginkluotės pirkimo už tas papildomai skiriamas lėšas.
Visa kita, jei tikrai to reikia, galima daryti vėliau. Bet biudžetas, jei valdžia grėsmę adekvačiai būtų vertinusi nuo pat pradžių, jau galėjo būti kone peržiūrėtas.
Bet, ko gero, iškalbingiau bus ne tiesiog vardyti, ką turėtų ar galėtų daryti Lietuvos valdžia ir ko ji nedaro, bet paprasčiausiai palyginti su estais. Žinau, kad tokie lyginimai Lietuvoje ypač nemėgstami, bet bandymas pažvelgti būtent į Estiją dabartinėje situacijoje yra iškalbingiausias.
Pradėkime nuo prezidentų. Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas dar vasario pabaigoje viešai paragino visas Baltijos šalis didinti gynybos finansavimą. Nors Estija jau dabar skiria 2 proc. bendrojo vidaus produkto šalies gynybai, T.H.Ilveso žodžiai buvo aiškūs ir nedviprasmiški.
“Pakankamas gynybos finansavimas saugumo prasme tebėra labai svarbus. Tai aktualu tiek Estijai, tiek Latvijai, tiek Lietuvai. Pasitikėti NATO galima tik tuomet, jei pasitikima aljanso šalimis ir tik tol, kol jos demonstruoja atsakomybę. NATO galia mūsų regione vienu metu priklauso ir nuo mūsų sąjungininkų pasirengimo mus ginti, ir nuo Baltijos šalių pastangų investuoti į savo pačių gynybą”, - sakė T.H.Ilvesas.
O dabar palyginkime šį T.H.Ilveso pareiškimą kad ir su D.Grybauskaitės žodžiais, atskriejusiais iš Hagos. Taip pat turėkime omenyje, kad Estijos prezidentui nė nereikia raginti savo šalies vyriausybės rūpintis šalies gynyba – ji tą daro ir be raginimų.
Pažvelkime ir į du skirtingus gynybos ministrų požiūrius bei elgesio modelius. Lietuvos krašto apsaugos ministras J.Olekas per visą šią krizę “rūpestį” realiomis šalies gynybos problemomis aiškiausiai turbūt pademonstravo savo raginimu žmonėms “miegoti ramiai” ir ypač iškalbingu atsakymu į kritiką, kad gynybai skirtos lėšos net dabar leidžiamos ne tam, kas yra aktualiausia. Priminsiu, kad vietoj argumentų, kurie galėtų paneigti minėtą kritiką, J.Olekas tiesiog pareiškė, kad “ne eiliniams atsargos majorams spręsti, ko reikia krašto gynybai”.
Tuo tarpu Estijos gynybos ministras Urmas Reinsalu paskelbė, kad “Estijai nėra labiau neatidėliotinos problemos negu šalies saugumas”. Nors ir priminęs, kad per pastaruoisus metus Estija tikrai nemažai nuveikė tam, kad sustiprintų savo gynybą, ministras pabrėžė, kad parlamentas ir vyriausybė “privalo padaryti dar daugiau”.
Nepaisant to, kad Estijos gynybos padėtis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo Lietuvos, U.Reinsalu paragino šalies partijas sudaryti nacionalinį susitarimą dėl gynybos. Kam jo reikia Estijai, kuri ir taip gynyba rūpinasi tikrai nuosekliai ir pakankamai? Pasak ministro, toks susitarimas “pasiųstų Estijos visuomenei, visuomeniniam ir privačiam sektoriui aiškų signalą dėl dėl gynybos svarbos”.
Vėl palyginkime su Lietuvos krašto apsaugos ministru – panašu, kad net iki tokio supratimo, kokį turi Estijos kolega, J.Olekui dar labai toli. Nes signalai – tiek šalies viduje, tiek ir išorėje dabartinėje situacijoje taip pat yra labai svarbūs.
Maža to, galbūt norėdamas įrodyti, kad Vyriausybė kažką veikia - tik viešai nesako, A.Butkevičius “įslaptino” būsimų įsigijimų planus. Esą to jis atskleisti tikrai negali.
To, ko mūsų šalies Vyriausybės vadovas kalbėti negali, estai skelbia labai konkrečiai – deramasi su Olandija dėl 44 šarvuočių pirkimo (beje, toks sprendimas priimtas būtent po Rusijos agresijos Kryme ir prieš pat ministrui U.Reinsalu paliekant postą), bus perkamos kitos transporto priemonės kariuomenei, ryšių priemonės, inžinieriniai įrenginiai, naktinio matymo prietaisai, ir kiti būtiniausiai dalykai. Estai iš to jokios paslapties kažkodėl nedaro – atvirkščiai, tarsi pabrėžtinai demonstruoja savo pasiryžimą gintis visomis priemonėmis.
Be to, estai dar praėjusiais metais priėmė nacionalinės gynybos plėtros dešimtmečio planą, kuriame numatyta, kad iki 2022 metų šalies gynybos biudžetas išaugs nuo 361 milijono eurų (2013 metų skaičius) iki 600 milijonų eurų. Ir ši programa, žinoma, vykdoma.
Visą šitą informaciją pateikiau ne šiaip sau – žinant tai, kas vyksta aplink, lengviau daryti išvadas, ir visas paveikslas tampa daug aiškesnis.
Beje, čia kalbama ne vien apie grėsmę, kad Rusija iš tiesų gali bet kada užpulti ir mūsų šalį. Estai, beje, ne mažiau už lietuvius pabrėžia NATO garantijas ir jų svarbą.
Kodėl taip teigiu? Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas glaudžiai susiję, priežasčių gali būti ne viena. Tačiau viena – labai aiški. Rizikos valdymo specialistai net konkrečia pinigine išraiška tikriausiai galėtų paskaičiuoti tą žalą, kurią Lietuvai jau padarė ir toliau daro mūsų šalies demonstruojamas nesugebėjimas ir nenoras ne tik realiai patiems rūpintis savo saugumu, bet ir suprasti to svarbą.
Jei dar konkrečiau, Lietuva nuolat kalba apie didelių užsienio investicijų svarbą. Ar tikrai mes galvojame, kad prieš svarstydami bet kokias investicijas Lietuvoje didžiosios pasaulinės bendrovės neatsižvelgs į tokį visišką mūsų šalies abejingumą savo saugumui ir demonstratyviam norui, kad jį užtikrintų kažkas kiti? Ar tikrai tai netaps priežastimi rinktis Estiją, kuri ne tik pati daro viską šioje srityje, bet dar ir imasi lyderystės vaidmens ragindama kaimynes sekti savo pavyzdžiu?
Tačiau ne vien investicijos svarbu. Taikliausiai padėtį turbūt apibūdino Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, kalbėjęs per LRT.
“Kai pasiskaitau istorines knygas apie Baltijos šalių elgesį prieš Antrąjį pasaulinį karą, matau suomių pavyzdį, kurie tuo metu, kai mes šventėme baliukuose su rusais Kaune, statė Mannerheimo liniją. Jie ruošėsi galimai okupacijai ir savo laisvę iškovojo. Jie nebuvo okupuoti, nors buvo didžiulė kaina, kurią jie sumokėjo. Tačiau mūsų kaina, kurią mes sumokėjome vėliau, nemąstydami apie ateitį, buvo dar didesnė”, - tarsi kvietė pabusti diplomatas.
Mano pateiktas Lietuvos ir Estijos elgesio palyginimas tarsi prašyte prašosi perfrazuoti Ž. Pavilionio žodžius, pritaikant juos Estijai ir Lietuvai bei dabartiniams laikams.
Tačiau sprendžiant iš šio rašinio pradžioje minėtos apklausos, absoliučiai daugumai bent jau didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų minėti Lietuvos diplomato žodžiai turėtų būti suprantami. Tai gal visuomenė gali priversti pabusti ir valdžią?
