Seimo nariai, matyt, įsivaizdavo atliekantys ministerijos veiklos parlamentinę kontrolę, o gal ministerijos veiklos auditą ar literatūros cenzorių vaidmenis.
Seimo narių pretenzijos buvo grindžiamos „Lietuvos ryto“ žurnalistės straipsniu apie knygos „Gintarinė širdis“ autorę, jos pažiūras, gyvenimo būdą.
Žurnalistė savo tikslą pasiekė: įžiebė dar vieną lietuviškos isterijos ir neapykantos kitokiems laužą, apie kurį jau ėmė šokti nekenčiantys kitokių Seimo nariai, karingi nacionalinių vertybių ir tradicijų puoselėtojai, tradicinių šeimų organizacijos, riboto išprusimo psichiatrai. Beliko laukti katalikų hierarchų reakcijos.
Ar Seimo nariai skaito pasakas
Pasakų, manau, jie neskaito. Tačiau patys seka išgalvotas pasakas rinkėjams apie tradicinės šeimos, tradicinio lytiškumo griūtį, kuri, tarsi, atslinko iš demokratinės Europos, iš Europos bendrijos, kurios privilegijomis, laisvėmis ir gerove jie patys naudojasi. Tapdami Seimo nariais, minėti parlamentarai prisiekė tarnauti Lietuvai, kuri yra Europos Sąjungos dalis. Tačiau akivaizdu, kad didieji grožinės literatūros cenzoriai priesaikos nesilaiko, nes nepripažįsta žmogaus teisių ir laisvių, asmenų ir socialinių grupių lygybės, demokratijos principų.
Tačiau dar iš vaikystės jie atsimena, kad spausdintas žodis, folklorinis ar autorinis pasakojimas įtaigiai veikia vaiko vaizduotę, protą ir širdį. Kad žiaurios lietuvių liaudies ar autorinės pasakos gali skatinti vaiko agresijos, pykčio instinktus, keršto ir neapykantos troškimą, kurie kai kurių personų Lietuvoje vadinami tautiškumo tradicijomis.
Seimo nariai, tikiuosi, žino ir tai, kad pasakomis galima atverti reikšmę gėrio pergalės prieš blogį, prieš žmonių proto tamsumą ir neišprusimą. Pabrėžti žmonių sutarimą, draugystę, meilę, pagarbą, kurie neigia patyčias, žmonių žeminimą, niekinimą ir diskriminavimą.
Ar Lietuvoje bus deginamos knygos
Ar Lietuvoje, kurioje ima vešėti atgrasus nacionalizmas, politikai pradės brautis į meninės kūrybos sritį ir diktuoti rašytojams, leidykloms ir Kultūros ministerijai kokio turinio knygas atrinkti ir spausdinti? Tai būtų pasaulio pabaiga - grįžimas į autoritarinę valstybę, kurioje gniaužiama laisva mintis, kaip fašistinėje Vokietijoje ar Kryme deginamos knygos.
Vienas iš laiško ministerijai kūrėjų, mano paklaustas, kodėl nepripažįsta visuomeninių santykių pažangos, atsakė: „Norėčiau, kad laikas sustotų“. Štai tokie parlamentarai sprendžia tautos ateities, mūsų vaikų likimą. Apsikabinę žemę, lietuvišką litą, sustingusią lietuvių kalbą, skleisdami priešiškumą kaimyninėms valstybėms, pažeisdami įsipareigojimus Europos Sąjungai, kurios, dar kartą pabrėžiu, teisėmis ir laisvėmis patys naudojasi, jie rauda apie Lietuvos tautiškumo išnykimą ir savo atsilikusiu mąstymu kenkia visapusiai Lietuvos pažangai.
Kas parašyta Neringos Dangvydės pasakų knygoje
Subtilaus turinio, grakščiais piešiniais iliustruotoje knygoje autorė perrašo lietuvių liaudies ir užsienio autorių pasakas, prisodrindama jas nauju turiniu. Ji neigia rasizmą, etninį priešiškumą, kalba apie meilę dauno liga sergantiems žmonėms arba neįgaliesiems. Apie vienišus vaikus, kurie patiria ilgesį, kai jų tėvai išvyksta uždarbiauti į užsienį.
Autorė parodo, kad galima mylėti ne vien skirtingos, bet ir tos pačios lyties žmones, nes meilė jungia, o ne priešina individus. Savo knyga ji pabrėžia, kad atėjo laikas Lietuvoje vaikams aiškinti sudėtingą žmogaus lytinę prigimtį, žmonių bendravimą, o ne slėptis nuo vaikų savižudybės, dvasinių ir fizinių kančių problemų, drausti vaikams gauti menine forma parašytą informaciją. Atėjo laikas nustoti tuščiai klykti apie lietuviškumo išsigimimą, nes lietuviškumas gyvas ne prievarta. Jis puoselėjamas mokslo žiniomis, laisvės ir žmogaus teisių idėjomis.
Seime dirbti darosi koktu, nes prieš prezidento ir Europos parlamento rinkimus jame prasidėjo kvailumo varžytinės: prieš televizijos kameras savo neišprusimą demonstruoja vis tie patys Seimo artistai. Neringa Dangvydė savo pasakų knygoje „ Gintarinė širdis“ atveria ne žmonių kvailumą, o žmogaus talentų grožį, žmogaus gyvenimą pozityviai keičiantį meilės jausmo grožį, kurį lietuviškieji puritonai ir krikščionys turėtų suprasti ir palaikyti. Tačiau, deja, jų protas sustingęs praeities laike.
Lietuvos vaikai ir jų tėvai laisvoje Lietuvoje turi galimybę rinktis ką skaityti ir ko neskaityti. To jiems negali drausti pasakų išminties ir gintarinės širdies stokojantys Seimo cenzoriai.