Rusijos agresija prieš Ukrainą kelia Lietuvai karines ir ne mažesnes energetines grėsmes. Karines grėsmes mažina Lietuvos narystė NATO, o energetines grėsmes - narystė ES. Energetinių grėsmių mažinimo strategija yra “Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija” ir joje numatyti strateginiai energetikos projektai.
Šiandien yra akivaizdu, kieno interesams tarnavo pasipriešinimas Būtingės terminalo statybai, SGD terminalui Klaipėdoje, referendumas dėl VAE (savo sparta nedaug atsiliekantis nuo “referendumo” Kryme), kova prieš skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą, vadinamosios “Skardžiaus komisijos” veikla.
Prieš Lietuvą gali būti naudojamas energijos tiekimo ginklas. Tą jau patyrėme 1990 m. per ekonominę blokadą, dėl “techninių kliūčių” nutraukus ir neatnaujinus naftos tiekimo “Družbos” naftotiekiu.
Neatidėliotinai reikalingi veiksmų planuai esant apribotam ar nutrauktam energijos išteklių - dujų ir elektros tiekimui į Lietuvą. Tai būtų:
Pasirengti gaminti elektrą Elektrėnuose naudojant mazutą.
Esant nepakankamam elektros ir dujų tiekimui pasiruošti galimiems vartotojų atjungimams.
Pasibaigus šiam šildymo sezonui išnaudoti šiltajį metų laiką ir kur galima pertvarkyti kogeneracines ir šilumines elektrines biokuro ir akmens amglies panaudojimui.
Reikalingi susitarimai su Latvija dėl dujų tiekimo iš Inčukalnio požeminės gamtinių dujų saugyklos ir bendrų veiksmų elektros perdavimo sistemoje, kiek įmanoma gaunant elektros energiją iš Estijos ir Suomijos.
Europos komisija įvardino, kad Lietuva vėluoja įgyvendinti energetinius projektus. Išties per 24 atkurtos nepriklausomybės metus ir per 10 metų Europos Sąjungoje privalėjome padaryti daugiau. Kito pasirinkimo dabar neturime - svarbiausia yra kuo sparčiau įgyvendinti Energetinės nepriklausomybės strategijoje numatytus projektus ir ištrūkti iš energetinės izoliacijos. Tam reikia aiškių prioritetų ir nesitaikstymo su priešiškomis pastangomis nukreiptomis prieš šiuos projektus.
Aukščiausio prioriteto yra baigiami įgyvendinti projektai:
SGD terminalas Klaipėdoje. Jis turi pradėti veikti ir tiekti dujas ne vėliau kaip 2014m. gruodį, o jeigu įmanoma ir anksčiau. Neabejotina, kad Rusija ir “Gazprom” dės visas galimas pastangas, kad tai neįvyktų.
“Ambergrid” valdomų magistralinių dujotiekių perėmimas į valstybės kontrolę išperkant “Gazprom” akcijas ar, dėl to nesutarus, perimant valdymą pagal III energetikos paketo reikalavimus. Tai turi būti padaryta vėliausiai iki SGD terminalo darbo pradžios.
Elektros jungtys “NordBalt” į Švediją ir “LitPolLink” į Lenkiją (pirma 500MW grandis). Jos turėtų būti baigtos iki 2015m. pabaigos. Jų finansavimui naudojamos ir ES skiriamos lėšos.
Šių projektų įgyvendinimas pralaužtų energetinę Lietuvos (dalinai ir Baltijos šalių) izoliaciją ir padidintų arti kritinės ribos esantų energetinį saugumą. Reikės aiškios politinės valios atlaikyti trukdymus šiuos projektus pabaigti.
Antro prioriteto lygio projektai:
Skalūnų dujų ir naftos žvalgyba ir gavyba. Tam reikės peržiūrėti esamus ar priimti naujus įstatymus, o padidėjusią politinę riziką investuotojams gali reikėti atsverti didesniu projekto pelningumu.
Sėkmingam tokio projekto įgyvendinimui bus būtina teisingai suderinti trijų šalių interesus: užsienio investuotojo (be jo Lietuva nesugebės išgauti skalūninių išteklių), vietos bendruomenės (tik su jos interesu galima sklandi projekto eiga) ir valstybės.
Magistralinio dujotiekio Klaipėda – Kuršėnai statyba, tam kad būtų pilnai galima išnaudoti SGD terminalo pajėgumus. Jis turi būti baigtas iki 2016m. Šiam projektui taip pat numatoma ES parama.
Syderių požeminė gamtinių dujų saugykla. Jos statyba yra būtina nesant tikrumo dėl galimybės pasinaudoti Inčukalnio požemine gamtinių dujų saugykla Latvijoje, kurią nuosavybės teise valdo “Gazprom” – 34%, E-On Ruhrgas – 47,2% ir Itera Latvia (pilnai kontroliuojama Rusijos bendrovės” Rosneft”), papildant SGD išnaudojimo galimybes, išnaudojant dujų kainų svyravimą rinkoje ir, svarbiausia, užsitikrinant neliečiamas dujų atsargas kritiniams atvejams. Projektas nėra patvirtintas, nenumatytas jo vykdytojas ir baigimo data.
Valstybės kontroliuojamų atsinaujinančių (hidro, vėjo, saulės ir biomasės) energetikos išteklių gavybos plėtra.
Galiausiai trečio prioriteto lygio projektai, kurie būtų įgyvendinti 2018 metais ir vėliau.
Tai antra 500MW LitPolLink grandis, antra jungtis su Lenkija LitPolLink II, dujų jungtis su Lenkija GIPL, dujų jungties su Latvija išplėtimas, sinchroninis elektros sistemos sujungimas su kontinentiniais elektros tinklais, pagaliau Visagino atominės elektrinės projektas.
Skirtingi prioriteto lygiai nereiškia, kad žemesnio prioriteto projektai neturėtų būti pradedami ar vykdomi jau dabar, tačiau dėmesys ir riboti resursai turėtų būti skiriami laikantis prioritetų.
Dar šiais metais tebelaukia sunkios derybos su “Gazprom”. Tai, kaip jau minėta, “Ambergrid” akcijų išpirkimas, dujų tranzito į Karaliaučių sąlygos ir kaina, galimo dujų tiekimo nuo 2015m. sąlygos ir kaina, kompensacijos Lietuvai už permoką pažeidus “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, ieškiniai tarptautiniuose arbitražuose. Šias derybas geriausiu atveju teks vesti nusiėmus rožinius akinius, o blogiausiu kitai pusei grasinant automatu. Reikės išnaudoti visas teisines priemones ir SGD terminalas bei skalūnų dujų paieškos pradžia būtų rimti argumentai.
Būtina suprasti, kokią įtaką Lietuvos energetiniam saugumui turi Rusijai priklausanti Karaliaučiaus sritis. Dujų tranzitas į Karaliaučių per Lietuvos teritoriją ilgą laiką buvo ir Lietuvos aprūpinimo dujomis saugiklis. Situacija didele dalimi pasikeitė Karaliaučiaus srityje įrengus požeminę gamtinių dujų saugyklą. Dabar Karaliaučius bent tam tikrą laikotarpį, o vasarą ir ilgesnį laiką gali apsirūpinti dujomis iš požeminės gamtinių dujų saugyklos. Dujų tiekimo saugiklio Lietuva didžiąja dalimi nebeturi.
Elektros perdavimo sistemai Karaliaučiaus srityje veikti autonomiškai būtų kur kas sudėtingiau. Tačiau turime prisiminti, kad 2012 m. Rusija atliko autonominio Karaliaučiaus srities elektros sistemos darbo bandymus. Tada tie bandymai nebuvo sėkmingi. Tačiau tiek požeminės gamtinių dujų saugyklos įrengimą, tiek ir autonominio elektros perdavimo sistemos darbo bandymus galima laikyti pasiruošimu šiandien susidariusiai politinei situacijai. Tai reikia vertinti kaip padidėjusią grėsmę dėl galimo energijos išteklių tiekimo nutraukimo.
Pagaliau grėsmių mažinimas priklauso nuo Lietuvos vadovų ir politinių partijų sutarimo, kaip tos grėsmės turi būti atremtos. Lietuvos politinėms partijoms planuojant susitarimą dėl vieningos užsienio politikos, toks susitarimas, neapimantis šalies gynybos ir starteginių energetikos projektų, būtų tik tuščias garsas.