Dabar išryškėjo, kokia Vakarų Europa silpna ir neryžtinga tramdant Rusiją, nes europiečiai priklausomi energetiškai. Vokietija dėl Krymo galėtų kalbėti daug garsiau, jei ne 30 proc. iš Rusijos atitekančių dujų. O kai gresia dujų kainų augimas, frau kanclerė nedrįsta pykdyti savo „vokiškų kalbančių dešrų“.
Lietuvoje ne visi nori SGD terminalo
Lietuvos energetinei nepriklausomybei gyvybiškai reikalingas suskystintų gamtinių dujų terminalas, skalūninės dujos ir atominė elektrinė. Pastaruosius du projektus Kremliui pavyko numarinti, tačiau suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo atidarymas artėja, o tai ne visiems patinka. Toks Seimo narys Artūras Skardžius toliau nenuilstamai šmeižia ir juodina šį projektą. Kaip teigia SGD terminalą statanti „Klaipėdos nafta“, A. Skardžiui ir jo sėbrams Valdui Vasiliauskui, Birutei Vėsaitei prašant, per metus pateikta 4 tūkst. dokumentų, o juos visus metus rašė 21 darbuotojas. Toks pono Skardžiaus uolumas išvedė iš kantrybės ne tik Norvegijos ambasadorių, bet ir Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių. Ko siekiama tokiu priekabiavimu?
Stebėtinai pono Skardžiaus uolumas sutampa su Kremliaus interesais. Neseniai Valstybės saugumo departamentas (VSD) išplatino ataskaitą, kurioje rašo, kad vienas svarbiausių Kremliaus tikslų Lietuvoje – sustabdyti ir sukompromituoti Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektų plėtrą. Trukdant SGD terminalo statybai, stengiamasi suniekinti pačią energetinės nepriklausomybės idėją. Apie skalūnų dujų gavybą ar atominės elektrinės statybą Lietuvoje, šiukštu, negalima pradėti net galvoti.
Skaidriausias projektas per Nepriklausomybės metus
Seimo „tyrėjo“ A. Skardžiaus plepalai ir rašliavos ne kartą paneigti atsakingų pareigūnų, Valstybės kontrolės ir tarptautinio audito. SGD terminalo statybą įvertino ir finansavo tarptautinės finansinės institucijos – Europos investicijų bankas, Pietų Korėjos eksporto kredito agentūra ir Norvegijos eksporto kredito agentūra. O pinigų skolintojai atlieka visus įmanomus patikrinimus, kad kapitalas būtų investuotas saugiai. „Klaipėdos naftos“ skelbtame konkurse dalyvavo trys žinomiausi pasauliniai gamintojai, laimėtoju buvo pasirinkta norvegų kompanija „Höegh LNG Limited“. Nė vienas konkurso dalyvis nepasiūlė laivo pirkti, nes tokio laivo pagaminimo būtų reikėję laukti 2 metais ilgiau, o viso projekto kaina būtų apie 155 mln. litų didesnė.
Laivą nuomoti, o ne pirkti pasirenka absoliuti dauguma panašius projektus vykdančių kompanijų ir už panašią kainą arba net didesnę nei „Klaipėdos nafta“. Klaipėdiečiai mokės po 4,6 mln. USD per mėnesį. Palyginimui: 170 tūkst. kub. metrų tūrio laivas 2013 m. išnuomotas „Kuwait National Petroleum Company“ iš „Golar LNG Limited“ už 4,7 mln. USD per mėnesį. 170 tūkst. kub. metrų tūrio nuo 2014 m. išnuomotas „Petrobras“ iš „Excellerate Energy“ už 3,9-4,3 mln. USD per mėnesį. 125 kub. metrų tūrio nuo 2010 m. išnuomotas „Dubai Supply Authority“ iš „Golar LNG Limited“ už apytiksliai 3,75 mln. USD per mėnesį.
Konkurso laimėtojo patronuojančios bendrovės „Hӧegh LNG Holdings“ akcijomis prekiaujama Oslo akcijų biržoje. Bendrovės akcininkais yra Norvegijos bei kitų Skandinavijos valstybių, Jungtinės Karalystės ir JAV pensijų fondai. Tai viena seniausių SGD laivybos kompanijų pasaulyje. Jie teikia paslaugas didžiosioms energetikos kompanijoms – „GDF-Suez“, „Total“, „Statoil“.
Ponas Skardžius apie šią kompaniją nuolat kalba, kad štai jie registruoti Bermudų salyne. Bet nei parlamentaras Skardžius, nei Lietuva negali pakeisti tokios praktikos, kuri susidėliojo pasaulyje, kad dauguma laivų yra registruojama mažesnio apmokestinimo valstybėse – Panamoje (6,4 tūkst. laivų), Liberijoje (2,7 tūkst.), Maltoje (1,6 tūkst.) ir kt. Tai įprasta praktika. Kiti didžiausi pasaulio suskystintų dujų rinkos dalyviai, tokie kaip „Golar LNG“ taip pat registruoti Bermudų salyne. Ir tai visiškai netrukdo su norvegais bendradarbiauti kitoms pasaulinėms kompanijoms, kaip „Statoil“, „Repsol“, „Total“, „Maersk“, DNB, „Llyds TSB“, SEB bankams ir kt. Tačiau A. Skardžius dedasi geriau išmanantis pasaulinio verslo subtilybes ir geriau žino kur verta, o kur neverta registruoti kompanijas.
Neseni Krymo įvykiai ir suįžūlėjusi fašistinė Vladimiro Putino politika daug kam Lietuvoje ir Vakaruose atvėrė akis. Šiandien daug kas anksčiau pašaipiai Rusijos kritikus vadinęs rusofobais, šiandien pats prisipažįsta bijantis Kremliaus. Toks praregėjimas naudingas visam laisvajam pasauliui, nors gaila, kad pavėluotas. Tačiau A. Skardžiaus ir jo sėbrų neįtikina niekas. Jie toliau nenuilstamai juodina SGD terminalą ir kompromituoja energetinės laisvės siekius. Kas tai? Trumparegiškas, primityvus noras politiškai apjuodinti ankstesnę valdžią? O gal daug blogiau, principinis noras neleisti Lietuvai iškovoti energetinės nepriklausomybės ir kuo ilgiau Lietuvos ekonomiką bei gyventojus laikyti Rusijos energetikos įkaitais?