Pabandysiu paaiškinti iš pradžių. O tam pirmiausia turėčiau pripažinti, kad net Europos Sąjungos ir jos šalių narių politinis elitas iš tiesų pamažu pabunda. Pats Europos Sąjungos sprendimas po to kraupaus farso, kurį Rusija vadina „referendumu Kryme“ imtis vadinamojo antrojo sankcijų etapo yra sveikintinas ir teisingas.
Dar labiau sveikintinas jis todėl, kad būtina pripažinti, jog priimti šį sprendimą, kai dauguma ne vien Vokietijos, bet ir kai kurių kitų šalių piliečių yra prieš sankcijas Rusijai, tikrai nebuvo lengva. Tačiau jis vis dėlto priimtas.
Galima pastebėti ir besikeičiantį Europos Sąjungos ir jos narių lyderių toną. ES plėtros komisaras Stefanas Fule jau teigia, kad tinkamas ir efektyvus atsakas Rusijai būtų Ukrainos priėmimas į Europos Sąjungą. Prancūzijos lyderiai, nelaukdami tai įpareigosiančio trečiojo ES sankcijų etapo paskelbimo, teigia, kad karinis bendradarbiavimas su Rusija ir garsiųjų „Mistral“ statyba gali būti sustabdyti. Vokietijoje vis garsiau skamba ryžtingas kanclerės Angelos Merkel, o ne daug labiau susitaikėliškas užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio balsas.
Apie JAV jau rašiau, bet jų sprendimą atsiųsti papildomus naikintuvus saugoti Lenkijos ir Baltijos šalių oro erdvės ir skubų viceprezidento Joe Bideno vizitą verta paminėti atskirai. Ir, žinoma, įvertinti, kaip labai svarbius žingsnius.
Kodėl? Pirmiausia išsiaiškinkime, ko siekiama šiomis sankcijomis. Labai norėčiau tikėti, kad sankcijų tikslas – jei ne įtikinti V. Putiną ir jo aplinką atsisakyti Krymo aneksijos (kas jau nebeįmanoma), tai bent jau priversti agresorius pajusti, kad jų nusikaltimai skausmingai atsilieps jiems patiems. Tai galbūt bent šiek tiek atgrasytų nuo tolesnės agresijos planų.
O dabar pabandykime įvertinti sankcijas šiuo požiūriu. Rusijoje jos sukėlė pašaipų bangą. Ir, deja, ne be pagrindo. Ar galima rimtai manyti, kad įvažiavimo į JAV ir Europos Sąjungą draudimas bei sąskaitų, kurių Vakaruose tikriausiai nebėra, net jei anksčiau ir buvo, įšaldymas gali būti bent kiek skausmingas tiems asmenims, kurie įvardyti?
Juk reikia prisiminti, kad V. Putinas buvo davęs laiko visiems Rusijos valdininkams atsikratyti bet kokių sąskaitų užsienyje iki 2013 metų liepos 1 d. Manyti, kad visi šį įpareigojimą įvykdė gal ir nereikėtų, tačiau bent jau ant aukščiausių valdžios laiptelių esantys veikėjai tai padaryti turėjo.
Dėl vienos paprastos priežasties – bet koks sąskaitų užsienyje turėjimas, net jei kurį laiką būtų toleruotas ar nepastebėtas ir po liepos 1 d., bet kuriuo momentu galėjo būti panaudotas vidaus kovose, kurios Rusijos niekuomet nesiliauja. Taigi, didžiausia tikimybė, kad tiek amerikiečių, tiek europiečių “juodųjų sąrašų” veikėjai sąskaitų Vakaruose tikriausiai nebeturi, net jei anksčiau ir turėjo. O vizų draudimas jiems turbūt labiau panašus į musės zyzimą, o ne realias sankcijas.
Ar tokiu atveju galime manyti, kad šios sankcijos gali turėti nors kokį poveikį? Tikrai ne. Nes, jei nelaikome savo priešų (o dabar visus minėtus veikėjus tikrai yra pagrindo vadinti būtent priešais) paprasčiausiais kvailiais, tuomet, biržos maklerių terminais šnekant, tokią riziką jie visi seniai įskaičiavo į pradėtos agresijos kaštus.
Taigi, šaipytis iš tokių sankcijų (jei kalbėsime apie jų turinį, o ne patį faktą, kad jos iš viso paskelbtos, kurį vertinu tikrai teigiamai) Rusijos elitas, deja, turi pagrindo.
Kas būtų veiksminga? Turbūt nepasakysiu nieko naujo, bet tokiose valstybėse, kaip Rusija ar Ukraina, kurių valdžia ir politinis-ekonominis elitas tikrai nėra vienalyčiai, veiksmingiausios gali būti gali sankcijos net ne tiems, kurie tiesiogiai priima sprendimus ar juos laimina, o tiems, kurie – šalia jų, bet realiai turi, ką prarasti.
Todėl, kalbant apie sankcijas V. Putino aplinkai, tikrai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąraše pirmiausia turėtų būti šios pavardės: Genadijus Timčenka, Arkadijus Rotenbergas ir jo brolis Borisas, Jurijus Kovalčiukas, Nikolajus Šamalovas, Vasilijus Šestakovas ir galbūt dar keli artimiausi paties V. Putino nepolitiniai (nepolitiniai šiuo atveju net svarbiau už politinius) bendražygiai.
Pirmieji penki jų yra garsūs verslininkai, kurie tiesiogiai siejami su V. Putinu – vadinami arba jo asmeniniais draugais, arba tiesioginiais verslo partneriais. Pavyzdžiui, A. Rotenbergas laikomas vienu labiausiai iš Sočio olimpinių žaidynių valstybės sąskaita pasipelniusių Rusijos oligarchų, kai tuo tarpu kiti oligarchai į šį projektą buvo priversti investuoti savo lėšas. Ir nežinia, ar jos kada atsipirks.
Iš minėtos V. Putino „nepolitinės“ aplinkos konteksto, nors ir tikrai gali būti laikomas turtuoliu, tarsi iškrenta buvęs V. Putino dziudo treniruočių partneris, knygos bendraautorius ir tikrai labai artimas prezidentui Valstybės Dūmos deputatas Vasilijus Šestakovas. Jis – ir tarptautinės sambo federacijos vadovas. Todėl vizų sankcijas jam skausmingai pajustų ne tik pats V. Šestakovas, bet ir V.Putinas, kuriam jo bičiulio buvimas šios tarptautinės federacijos vadovu yra asmeninės garbės reikalas.
Jei jau svarstoma apie politinius V. Putino bendražygius, sąraše mažų mažiausia turėtų būti „Rusijos geležinkelių“ vadovas ir vienas įtakingiausių Rusijos žmonių Vladimiras Jakuninas, ginklų prekybos bendrovės „Rosoboroneksport“ vadovas Sergejus Čemezovas, „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris ir kiti panašaus įtakingumo veikėjai.
Būtent šios sankcijos galėtų būti įspėjimo, kad Vakarai nusiteikę tikrai rimtai, ženklu, kol ES ir JAV (taip pat ir dėl savo pačių, pavyzdžiui, Londono finansų centro, interesų) nesiryžta imtis sankcijų tiesiog pagal “Forbes” turtingiausių Rusijos oligarchų sąrašą.
Kad ir ką manytume apie V. Putino sukurtą valdžios sistemą, kurioje oligarchai paklūsta Kremliaus sprendimams, o ne atvirkščiai, reali grėsmė oligarchų asmeniniams interesams galėtų suformuoti pakankamai stiprią jėgą, kuri bent iš dalies galbūt galėtų koreguoti tą karingą pozą, kurią dabar užėmė Rusija. Įvairūs pranešimai iš pačios Rusijos liudija, kad verslas ten jau dabar yra susirūpinęs dėl galimų sankcijų, bet vis dar bijo prieštarauti karo kurstytojams.
Tačiau aš nesu naivus ir suprantu, kad susitarti dėl tokių tikrai veiksmingų, o ne tik simbolinių sankcijų labai nelengva. Apie tai kalba ir sankcijas iš esmės giriantis tikrai griežtą poziciją visuomet užimantis organizacijos „Freedom House“ vadovas Davidas Krameris, kuris teigia iš savo patirties darbo JAV valdžioje metu žinantis, kaip sunku sutarti dėl sąrašų asmenų, kuriems bus taikomos sankcijos. Juo labiau, kad kol kas, regis, vyrauja nuomonė, kad sankcijos turi būti taikomos tiems, kurie tiesiogiai atsakingi už agresiją Kryme.
Toks požiūris irgi galėtų būti suprantamas. Tačiau pabandykim panagrinėti logikos požiūriu ir jį. Pirmiausia tokiu atveju šiame sąraše turėtų būti visi 90 Federacijos Tarybos narių, kurie balsavo už leidimą V. Putinui panaudoti kariuomenę Ukrainoje. Tačiau Europos Sąjungos sąraše – tik 6 Federacijos Tarybos nariai ir net nėra jos pirmininkės Valentinos Matvijenko, kuri, bet to, dar yra ir už Krymo aneksiją tiesiogiai atsakingos Rusijos saugumo tarybos narė. JAV sąraše V. Matvijenko yra, bet be jos vienintelis kitas Federacijos tarybos narys – konstitucinių įstatymo leidybos komiteto vadovas Andresjus Klišas.
Jau minėtoje Rusijos saugumo taryboje be jos pirmininko V.Putino dar yra 11 jos nuolatinių ir 17 nenuolatinių narių. Iš visų jų tik amerikiečių sąraše yra V.Matvijenko.
Tiek galima pasakyti, jei kalbama tik apie oficialius asmenis. Jei pradėsime galvoti ir apie oficialių postų neužimančius agresijos ideologus ar vykdytojus, sąrašas turėtų dar gerokai išsiplėsti.
Tuo tarpu Europos Sąjungos sąrašas, išskyrus Krymo veikėjus, apskritai sudarytas remiantis tikrai sunkiai suprantamais kriterijais, o JAV – toks trumpas, kad vien dėl to negali būti laikomas rimtu ženklu Rusijos valdžiai. Greičiau atvirkščiai, Kremliuje tai akivaizdžiai suprantama, kaip tas Vakarų neryžtingumas, kuriuo karo kurstytojai ir naudojasi.
Todėl, nepaisant to, ar Europos Sąjunga netrukus pereis prie trečiojo sankcijų etapo, ar vis dar nesiryš to daryti, net ir tikslines asmenines sankcijas Rusijos veikėjams būtina kuo skubiau plėsti ir tobulinti. Tik taip Rusijai galima pademonstruoti, kad Vakarai bent jau yra nusiteikę ryžtingai, o ne „palos ir nustos“, kaip dabar šaiposi agresoriai Rusijoje.
Kitaip, jei vėlgi viską vertinsime logikos požiūriu, geriau būtų net iš viso nieko nedaryti. Nes Rusijos atsakas Vakarams į tokias sankcijas tikrai bus, o pačios sankcijos Kremliaus ne tik neprivers nė akimirkai susimąstyti, bet netgi galbūt padrąsins tolesnei agresijai.
Tiesa, trečiasis sankcijų etapas jau turėtų atrodyti daug logiškesnis. Ten numatomi karinio bendradarbiavimo ir ypač energetikos projektų „Pietų srautas“ ir „Šiaurės srautas“ peržiūra (ypač jų teisėtumo „trečiojo energetikos paketo“ kontekste) galėtų tapti bent jau signalu Rusijai, kad jos agresija tikrai turės savo kainą ir ši kaina nebus maža.
Tačiau Vakarams, taip pat ir Lietuvai, jau dabar reikia mąstyti apie dar tolesnius veiksmus.
„Kovo 18 dieną sugriuvo pasaulio tvarka, kuri 69–erius metus Europai garantavo taiką. Nėra jokių priežasčių galvoti, kad agresorius sustos arba jam užteks Krymo“, – tiesioginiame LRT eteryje sakė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas. Ir jis yra visiškai teisus.
Todėl jau dabar būtina galvoti tiek apie agresoriaus stabdymo būdus, tiek apie gynybą nuo jo. Juo labiau, kad tenka pripažinti, jog Vakarai ir taip mažiausiai dviem žingsniais vėluoja.
