Pasak V. Putino, uniformas jie nusipirkę parduotuvėse, o apsišaukėlis Krymo premjeras Sergejus Aksionovas patikslino, jog pinigų sumetė Krymo verslininkai, užteko net nupirkti 50 rusiškų kariškų šarvuotų automobilių „Tigr“. Patys žmogeliukai prasitaria esantys Rusijos kariškiai, o jų ginkluotė kalba pati už save.

Dėl tokių prieštaringų žinių jiems tinka apibrėžimas „Neatpažinti Kariniai Objektai“, NKO. Kruopščiai ištyrus net tokius mįslingus reiškinius, kaip „neatpažinti skraidantys objektai“ (NSO), didžioji dalis atvejų paaiškinama. Ukrainos vyriausybė turėtų atlikti išsamų NKO reiškinio tyrimą, paremtą faktais, liudijimais ir daiktiniais įrodymais, kuris atskleistų pasauliui žaliųjų žmogeliukų Kryme mįslę. Tada paaiškėtų, kas privalo atsakyti už ginkluotų būrių savivaliavimą Ukrainos teritorijoje: Marsas, V. Putinas ar S. Aksionovas. Ukrainos parengta knyga „NKO. Paslapties skraistę nuėmus“ turėtų tapti bestseleriu tarptautinę teisę prižiūrinčiose organizacijose.

Ramūnas Bogdanas
Kremlius vis primena Kosovą kaip pavyzdį, tačiau tai visai kita istorija.
NKO pirmą kartą apsireiškė vasario 27 d. 4 val. ryto, užimdami Krymo regiono Parlamento ir Vyriausybės rūmus. Išviję vietos miliciją, susinešė dėžes ginklų, profesionaliai pasirengė gynybai. Ant pastato suplevėsavo Rusijos vėliava. Dieną ginkluoti žali žmogeliukai tikrino besirenkančius deputatus, atėmė iš jų mobilius telefonus. Tokioje aplinkoje įvyko deputatų balsavimai, kuriais atstatydinta Vyriausybė, išrinktas naujas Krymo premjeras Sergejus Aksionovas iš rusiškos partijos, laimėjusios rinkimuose vos 4 proc. balsų, patvirtintas nutarimas skelbti referendumą dėl Krymo autonomijos laipsnio. Abejotina, ar galima laikyti laisvu balsavimu procedūras ginkluotų nežinomųjų užgrobtame pastate. Teko girdėti, jog ir kvorumo nebūta, nes kai kurių nesančių deputatų vietas salėje užėmė užpuolikai, kad pakaktų balsų.

„Liaudies valiai išreikšti“ iš pradžių buvo numatyta gegužės 25 d. Po to dirigentai ėmė skubėti, per du kartus spektaklį paankstino iki kovo 16 d., o patį autonomijos svarstymo tekstą pakeitė į paraišką Rusijos glėbin. Per tą laiką į Ukrainos teritoriją, į Krymą vis plūdo papildomi žaliųjų žmogeliukų būriai, kurie apgulę primygtinai reikalavo perduoti jiems Ukrainos karinius objektus. Tokiomis sąlygomis vykdomi ne referendumai, o okupendumai.

Tie, kas vadina kovo 16 procedūras „referendumu“, iškart patenka į Kremliaus kuriamo spektaklio sceną. Pats vienas plikas žodis, jei jis viešai mirga marga naujienose ir apžvalgose be įvertinimo, jau pakankamai daug palankaus pasako, kas naudinga okupantui. Toliau – bet jau Kremliaus pasiūlytoje „referendumo“ scenoje – svarstoma, ar jis legalus, ar ne visai, ar kas klastojama. Esmė ta, kad kovo 16 d. vyko ne referendumas, o okupendumas, iš kurio bandoma sukurti figos lapelį agresoriui.

Ramūnas Bogdanas
Kitaip nei škotai, krymiečiai renkasi ne tarp nepriklausomybės ir seno statuso, o tarp seno statuso ir prisijungimo prie kitos valstybės. Niekas jiems nėra išaiškinęs, kokios gali būti pasekmės. Pasirinkimas yra emocinis, niekuo daugiau nepagrįstas.
Rengėjai net nesistengia vaidinti pagal žanro normas, todėl leidžia balsuoti net Rusijos piliečiams. Biuleteniai metami į permatomą urną, kad stebintys iškart matytų, ar neprasmuko prie balsavimo priešas su neteisinga nuomone. Pasirinkimo nėra – jei nenori į Rusiją, esi fašistas, ir už tavo sveikatą niekas neatsako.

Krymo totoriai, menantys savo tautos tremtį 1944 m., okupendumą boikotuoja. Bachčisarajuje, kur gyvena daug totorių, nepavyko surinkti net balsavimo punktų komisijų, bet oficialiai skelbiamas melas, kad totoriai eina balsuoti. Šaunuolis mūsų ambasadorius Petras Vaitiekūnas, tokią dieną būdamas Bachčisarajuje ir moraliai palaikydamas totorius.

Ukrainos konstitucija skelbia, kad tokiu klausimu referendumas galėtų vykti tik visos šalies mastu. Rusija, kuri yra garantavusi Ukrainos sienų neliečiamumą, putoja dėl Krymo teisės apsispręsti, o savo teritorijoje yra išvis uždraudusi bet kokius svarstymus dėl teritorinių apsisprendimų, ir už pažeidimą baudžia iki 5 metų laisvės atėmimo.

Kremlius vis primena Kosovą kaip pavyzdį, tačiau tai visai kita istorija. Serbai sukėlė humanitarinę katastrofą Kosove, ėmę naikinti vietinius albanus. Rusai serbus palaikė, todėl dėl Rusijos veto JT Saugumo taryba negalėjo priimti jokio sprendimo, tik stebėti etninį valymą (už jį tuometinis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius vėliau buvo teisiamas tarptautinio Hagos tribunolo).

Belgradas 1999 m. atsisakė įleisti į Kosovą tarptautinius taikdarius. Todėl NATO ėmėsi karinių veiksmų ir atmušė serbams norą išpjauti albanus Kosove. Po to net 8 metus Kosovą administravo Jungtinės Tautos, buvo sukurtas tarptautinis taikos planas, kurį JT blokavo Serbija ir Rusija. Tik tada Kosovo parlamentas 2008 m. paskelbė nepriklausomybę, įvardindamas tai kaip sui generis, t.y., precedento nekuriantį aktą su ypatingomis aplinkybėmis.

Ramūnas Bogdanas
Nepamatuotas entuziazmas dažnai atneša skaudžias pasekmes. 1938 m. Čekoslovakijoje gyveno apie 3 mln. vokiečių, kurie verkė iš laimės, kai Hitleris įžengė pas juos į Sudetus. Po dešimties metų Čekoslovakijoje liko tik 40 000 vokiečių.
Net įsiveržus dėl humanitarinių priežasčių, negalima keisti teritorinės priklausomybės. Juolab, Kryme tokių priežasčių nėra.

Dar mažiau panašumo į rengiamą referendumą Škotijoje. Paskutinius rinkimus 2007 m. Škotijoje laimėjo Škotijos nacionalinė partija, žadėjusi rinkėjams referendumą. Tada vyko derybos su centrine valdžia Londone, ir galiausiai buvo sutarta, kad referendumas įvyks šiemet, rugsėjo 18 d. Porą metų jau trunka kampanija, aiškinanti škotams, ką jie laimės ar praloš vienu ir kitu atveju. 

Kitaip nei škotai, krymiečiai renkasi ne tarp nepriklausomybės ir seno statuso, o tarp seno statuso ir prisijungimo prie kitos valstybės. Niekas jiems nėra išaiškinęs, kokios gali būti pasekmės. Pasirinkimas yra emocinis, niekuo daugiau nepagrįstas. Lygiai taip skubotame referendume lietuviai atsisakė VAE, nelabai suprasdami, ko jie atsisako ir ką vietoj to turės. Viena pagrindinių referendumo taisyklių, kurios derėtų laikytis ir Lietuvoje: žmonės turi būti paruošti referendumo klausimui.

Akivaizdu, kad didelė dalis rusakalbių krymiečių, sudarančių apie 60 proc. gyventojų, yra apimti euforijos dėl žaliųjų žmogeliukų ir Žirinovskio pažadų, kad su Rusija jiems atsivers rojus žemėje. Kiti krymiečiai yra maždaug 25 proc. ukrainiečių ir 15 proc. senųjų Krymo gyventojų totorių, bet vietos rusams jie nerūpi.

Nepamatuotas entuziazmas dažnai atneša skaudžias pasekmes. 1938 m. Čekoslovakijoje gyveno apie 3 mln. vokiečių, kurie verkė iš laimės, kai Hitleris įžengė pas juos į Sudetus. Po dešimties metų Čekoslovakijoje liko tik 40 000 vokiečių. Rusija buvo apimta visuotinės ekstazės ir begalinės meilės carui, kai 1914 m. stojo į karą prieš Vokietiją. Iš rusiško patriotizmo net Sankt Peterburgą į Petrogradą pervadino. O vos po trejų metų neliko caro, ir rusai šaudė vieni kitus.

Dėl Krymo okupendumo nelegalumo JT Saugumo taryba rezoliucijos nepriėmė: Rusija pasinaudojo veto teise. Kinija susilaikė paaiškindama, jog nenorinti aštrinti konflikto, ir pasiūlė savo kaip tarpininkės paslaugas. Kitos 13 Saugumo tarybos narių balsavo už rezoliuciją. Tačiau tokią rezoliuciją Ukraina gali pateikti JT generalinei asamblėjai, kur veto teisė neveikia. Rusijai gresia tarptautinė izoliacija. Nepabūgo TSRS 1939 m., kai ją išmetė iš Tautų Sąjungos už Suomijos užpuolimą, nepabūgs Rusija ir dabar, kai su ja gražiuoju bandoma tartis. Ji remiasi savo istorine patirtimi.

Tai, ką Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atsivežė į susitikimą su JAV valstybės sekretorius Džonu Keriu Londone okupendumo išvakarėse, labai priminė garsųjį Pasaulinio karo išvakarių 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktą, kuris nulėmė ir Lietuvos likimą. Šių dienų Molotovo vaidmenį atlikęs S. Lavrovas pateikė penkių punktų planą, kaip kas turi vykti Ukrainoje. Aišku, Ukrainos neatsiklausiant, ar jai patinka tokia perspektyva. Laimei, šįkart neatsirado Ribentropo, ir šalys išsiskyrė be rezultatų. Pasaulis smarkiai pasikeitė nuo tų laikų tvarkos, kurią bando reanimuoti Rusija.
Ginkluotas okupendumo rezultatais, V. Putinas užsiima derybines pozicijas dėl Ukrainos. Jei tai padarys bent kokį įspūdį JAV ir ES – laukite agresijos tęsinio. Jei ne – prasidės lėtas, bet platus ekonominis ir finansinis spaudimas Rusijai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (583)