„Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. (...) Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje“, – priduria jis. Su A. Martinkumi kalbasi Tomas Kavaliauskas, JAV publikuotos knygos „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“ autorius ir knygos „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ sudarytojas, nuolatinis „Kultūros barų“ žurnalo autorius.
- Parašėte knygą „Galios pagunda: Rusijos idėjos transformacija „klasikinio“ eurazijizmo filosofijoje (1920–1929)“, išleistą rusų kalba.* Ar nemanote, kad XXI a. „rusų idėja“ ir dvasia galėtų skleistis tik per dvasinį ir politinį pačios Rusijos atsinaujinimą? Kalbant apie santykius su Baltijos šalimis, ar neatrodo, kad Rusija įgytų moralinį pranašumą, jeigu ne tik pripažintų Sovietų Sąjungos vykdytas represijas, tikinčiųjų persekiojimus, istorijos falsifikavimą, bet ir atlygintų už patirtas kančias? Taip pasielgusi, „prisijaukintų“ politiškai rusofobiškus estus, latvius ir lietuvius, kurie nebelaikytų jos geopolitiniu priešu.
Suprantu, kad tokia mintis yra grynai hipotetinė, nes pasaulyje, kur klesti sistema, Putino su jo valdomais oligarchais užmaišyta ant „Gazprom“ beribio gobšumo mielių, apie dvasinį atsivertimą kalbėti naivu. Bet tegul tai bus teorinis pasvarstymas, kas būtų, jeigu būtų.
- Deja, turime pripažinti, kad Rusijos ir Baltijos šalių postkomunistinė istorija labai nepalanki tam, kad istorinės atminties konfliktas taptų mažiau aštrus. Reikalas tas, kad šitas konfliktas daug kam yra naudingas tiek Baltijos šalyse, tiek Rusijoje. Naudingas jis pirmiausia tiems abiejų pusių politikams, kurie nori į „paprastų“ savo šalies piliečių sąmonę įskiepyti labai banalų, bet politinės vadybos požiūriu veiksmingą dalyką – „priešo“ įvaizdį. Turėkime omenyje, koks valstybės tipas visoje postkomunistinėje erdvėje susiformavo po drastiškų neoliberalių reformų. Davidas Harvey’s „Trumpoje neoliberalizmo istorijoje“, turėdamas omenyje ne vien postkomunistinėje erdvėje, bet ir pasaulyje įsigalinčią tendenciją, siūlo labai paprastą, bet, mano manymu, talpų ir tikslų apibrėžimą – šiandien vyrauja neoliberali valstybė. Absoliuti dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių yra daugiau arba mažiau neoliberalios.
Jeigu prisimintume klasikinę Aristotelio valstybinių santvarkų klasifikaciją (monarchija, aristokratija, demokratija, tironija, oligarchija, ochlokratija) ir surizikuotume pritaikyti ją šiuolaikiniam pasauliui, tai ne tik Rusija, bet ir Kinija, Indija, Lietuva, Brazilija, JAV, didžioji dalis kitų pasaulio šalių turėtų būti priskirtos daugiau oligarchijos negu kokiam nors kitam tipui. (Pavyzdžiui, JAV, Rusija, Lietuva būtų oligarchijos su didesniu arba mažesniu demokratijos elementų skaičiumi. Didžioji Britanija – oligarchija su demokratijos ir monarchijos elementais. Uzbekistanas – oligarchija su tironijos elementais ir t. t.) Istorinės atminties konfliktas (kaip ir daugybė kitų dalykų) yra naudingas valdantiesiems tiek Baltijos šalių, tiek Rusijos oligarchams, nes, suaktyvindami išorinio priešo įvaizdį, jie nukreipia išnaudojamų sluoksnių dėmesį nuo šalies viduje klestinčios socialinės neteisybės. Aišku, nežinome, kas būtų, jeigu būtų, bet man atrodo, jeigu Rusijoje susikurtų socialiai teisingesnė visuomenė, tada nei sovietinės praeities nostalgija, nei Stalino kultas nebūtų tokie gajūs – juos palaiko ne tik (gal net ne tiek) meilė komunistinei praeičiai ir diktatoriui, bet ir neapykanta neoliberaliai dabarčiai, nes ji yra socialiai neteisinga.
Apskritai kiekvienos neoliberalios valstybės elitas gali manipuliuoti nacionaliniais jausmais ir istorine atmintimi, nors pats iš esmės yra antinacionalinis. Tą liudija banalūs, bet kartu tragiški demografiniai faktai. Po komunizmo žlugimo Rusijos gyventojų skaičius sumažėjo dešimtadaliu, o milijardierių Maskvoje gyvena daugiau negu Niujorke. Net penktadalio gyventojų netekusioje Lietuvoje neseniai buvo paskelbta, kad reikia laukti Rusijos informacinių atakų prieš svarbius valstybės asmenis. Tai buvo padaryta iškart po to, kai Konstitucinis Teismas pareikalavo į ikikrizinį lygį atstatyti teisėjų, politikų, kitų gerai apmokamų pareigūnų algas. Dešinieji ir kairieji politikai viešumoje piktinosi vieni kitais, bet sutarė, kad teismo sprendimą reikia vykdyti. Rezultatas – bibliotekininkų ir kitų mažiausiai apmokamų valstybės tarnautojų atlyginimai liko elgetiški. Tauta mobilizuojama prieš išorinę grėsmę ir tuo pat metu apiplėšinėjama. Tai tik viena iliustracija, kaip smarkiai neoliberalios Lietuvos elitas susvetimėjęs su tauta.
Tai, kad politinis neoliberalių oligarchijų elitas piktnaudžiauja istorinės atminties skirtingumais, savaime suprantama, nė kiek nesumenkina fakto, kad tautų istorinė atmintis iš tikrųjų radikaliai skiriasi. Rusams Antrasis pasaulinis karas dar ilgai (o gal ir visada) reikš pirmiausia Rusijos valstybingumo triumfą. Mums šis karas pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos valstybingumo netektimi, kurio pagrindinė, bet ne vienintelė (nes buvo dar ir Vokietija, ir Jaltos konferencijos dalyvės) kaltininkė – šalis, kurios pergalę Antrajame pasauliniame kare savinasi dabartinė Rusija. Man patinka Boriso Kapustino mintis: „Istorinis suderinamumas tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, panašus į tokį, koks atsirado tarp Prancūzijos ir Vokietijos arba tarp JAV ir Japonijos, nebus įmanomas, kol 1945-ųjų gegužės 9-osios neintegruosime į iš esmės naują nacionalinį politinį ir ideologinį projektą, kurį ateityje tęstų abi pusės.“* Koks tas projektas galėtų būti? Man atrodo, viena puikia proga jau nepasinaudota. Juk jeigu lietuviai, latviai, estai ir rusai komunizmo žlugimą bendrai išgyventų kaip išsivadavimą iš ideologinio blogio, rusams būtų daug lengviau pripažinti ir pasmerkti komunistinės SSRS (net ne Rusijos) įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Deja, neoliberali postkomunistinės Rusijos socioekonominė tikrovė labai greitai nuslopino šitą pakilų išsivadavimo jausmą.
Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente Evangelii gaudium nevaržomą kapitalizmą pavadino tironija. Gal postneoliberali epocha – su sąlyga, kad neoliberalizmo tironija bus suvokta kaip komunistinės tironijos tęsinys – sukurs naujas prielaidas, kaip spręsti istorinės atminties konfliktą? Bet šios, apeliuojant į Karlo Polanyi’o garsaus veikalo pavadinimą, „didžiosios transformacijos“, kurios vienas iš ženklų yra, be abejo, niekaip nesibaigianti pasaulio ekonominė krizė, kontūrai dar labai neaiškūs.
- Nesutinku, kad neoliberalizmas yra tironija, tęsianti komunizmo tironiją. Maža to, socialinės neteisybės ir oligarchijos laipsnis įvairiose šalyse yra labai skirtingas. Net ne visoms postkomunistinėms šalims reikia dar vienos „didžiosios transformacijos“. Manau, skirtumai tarp Lenkijos ir Rumunijos, Estijos ir Bulgarijos akivaizdūs, o socioekonominiai kontrastai tarp Čekijos ir Ukrainos, Lietuvos ir Moldovos labai ryškūs.
Bet padiskutuokime apie Rusijos tapatybę, kaip itin susijusią su jos istorijos reinterpretacijos tradicija. Praeityje intelektualai eurazininkai irgi stengėsi perrašyti istoriją...
- Istorija perrašoma nuolatos. XX a. 3-iajame dešimtmetyje eurazininkai radikaliai perrašė Rusijos istoriją, tuo labai papiktindami didžiąją rusų porevoliucinės politinės emigracijos dalį. Pavyzdžiui, jie tvirtino, kad vadinamasis totorių-mongolų jungas iš tikrųjų išėjęs Rusijai į naudą. Būtent totorių-mongolų valdomose rusų gyvenamose teritorijose, o ne Kijevo Rusioje, kaip teigė tradicinė istoriografija, pasak eurazininkų, prasidėjusi dabartinė Rusijos valstybė. Eurazininkų plėtotos interpretacijos atspalvių galima įžvelgti ir naujausiame vidurinėms mokykloms skirtame Rusijos istorijos vadovėlyje, kuriame vietoj sąvokos totorių-mongolų jungas, vartojama nutautinta šios sąvokos versija – ordos jungas. (Būta pastangų apskritai atsisakyti žodžio jungas.) Tai suprantama – totoriai yra antra pagal dydį Rusijos Federacijos tauta po rusų. Tačiau motyvuotas siekis politiškai korektiškai vertinti vienų kitiems padarytas istorines skriaudas dažnai peržengia sveikos nacionalinės savimonės ribas.
- Aptarkime ir Lietuvos tapatybės, transkultūrinės atminties klausimus. Lietuvos tapatybę istorikai tendencingai konstruoja arba per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prizmę, būtinai įtraukdami lenkišką Vilniaus praeitį, arba pabrėžia baltų genčių ištakas, tarsi pamiršdami, kad tarp šiandieninės lietuvybės ir baltų genčių prado įsiterpia keleto šimtmečių slaviškoji LDK. Tačiau turime ir trečią galimybę – tai Klaipėdos kraštas ir Mažosios Lietuvos istorija. Juk modernios lietuvių kalbos kelias nebuvo vien tik filologinis išsilenkinimas, bet dar ir išsigermaninimas. Ką pasakytumėte apie šias konkuruojančias LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybes? Kokie privalumai ar ideologiniai pavojai, pramaišiui su kitų šalių interesais, čia slypi?
- Vargu ar galima kalbėti apie rimtą, kaip čia suformulavote, LDK paveldo ir Mažosios Lietuvos tapatybės konkurenciją, nors Mažosios Lietuvos įnašas į visos Lietuvos kultūrą neabejotinai milžiniškas, sakyčiau, neproporcingai didelis (turint omenyje istorinių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyventojų skaičiaus santykį). Pakanka prisiminti tik kelis – pačius iškiliausius – vardus: Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas. Negalima pamiršti ir Mažosios Lietuvos indėlio į politinę XX a. Lietuvos istoriją. Turiu omenyje pirmiausia 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktą, kuriuo buvo deklaruota politinė valia susijungti su atsikuriančia Lietuvos valstybe. (Vienas iš žymiausių šio akto signatarų – Martynas Jankus, beje, buvo ir tarp pagrindinių „Aušros“ ir „Varpo“ leidėjų.) Šiemet sausio 1-ąją sukako 300 metų nuo Donelaičio gimimo.
Nesusipratimai kyla iš to, kad Atgimimo metais lietuviai (bent jau dauguma iš jų) siekė atkurti būtent nacionalinę valstybę. Per dainuojančią revoliuciją skambėjo Maironio, o ne Motiejaus Sarbievijaus eilės. Į ES stojome, atrodo, irgi kaip į nacionalinių valstybių sąjungą. Tačiau dabar labai ryški tendencija, kad iš suverenių nacionalinių valstybių konfederacijos ES gali virsti neoimperiniu federaciniu dariniu.
Pačioje LDK paradigmoje išskirčiau dvi kryptis – nuosaikią ir beveik atvirai polonofilišką. Pirmoji visiškai dera ir nekonfliktuoja su nacionalinės Lietuvos valstybės paradigma. Man sunku pasakyti, kokių motyvų yra vedami mūsų polonofilai. Abiejų Tautų Respublikos (kuri iš Lenkijos ir Lietuvos konfederacijos vis labiau krypo federacijos link) istorinė patirtis lyg ir koreliuoja su dabartine neoimperine federalistine ES tendencija. Bet, kaip žinome, Abiejų Tautų Respublikos baigtis buvo labai liūdna...
- Bet kai kurie Lietuvos intelektualai, reikia pripažinti, patys atkakliai triūsia, kad ištrintų istorinę atmintį, reikalingą tautiniam sąmoningumui palaikyti...
- Ant Laisvės paminklo Kaune yra įrašas: „1920 m. žuvusiems kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių atminti“. Visada maniau (ir taip buvo manoma tiek nepriklausomoje tarpukario, tiek okupuotoje sovietinėje Lietuvoje), kad šis įrašas skirtas priminti Lietuvos pasipriešinimą Lenkijos agresijai. Tačiau štai girdime aiškinimus, iš kurių išplaukia, esą anuomet įsiplieskė ne Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas, bet vyko kone pilietinis karas, kuriame lietuviai kariavo tarpusavyje, nes skirtingai įsivaizdavo šalies ateitį.
Ant Laisvės paminklo yra ir kitas įrašas, skirtas 1923 m. sausio 10–15 dienomis vykusiai Klaipėdos krašto prijungimo akcijai atminti. Tai vienas iš pačių drąsiausių žingsnių per visą 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės istoriją – juk buvo mestas iššūkis Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai Prancūzijai ir jos sąjungininkei Lenkijai. Tai leido ne tik laimėti Klaipėdos uostą, bet ir nuo tolesnės germanizacijos išgelbėti Mažosios Lietuvos dalį, gaila, labai nedidelę. Užsiminėte apie „išsigermaninimą“. Tačiau išsigermaninimas suponuoja, kad buvo germanizacija. Bet gal klystate? Juk viena lietuvių filosofė pareiškė, esą jokios germanizacijos nebuvo – tai grynas sovietinis ir Vydūno prasimanymas. Vėliau ši filosofė, Joną Basanavičių pavadinusi „psichiniu ligoniu“, o Vincą Kudirką – „nevykėliu gydytoju“, tapo Lietuvos prezidento patarėja, po to – švietimo ir mokslo viceministre.
Kovo 11-osios Akto signataras Bronislovas Genzelis sako, kad net sovietinės okupacijos laikais toks kalbėjimas apie Basanavičių ir Kudirką buvo sunkiai įsivaizduojamas. Man atrodo, čia turime akivaizdų įrodymą senos tiesos, skelbiančios, kad istoriją rašo nugalėtojai. Nuo komunizmo išsivadavusi lietuvių tauta (kaip ir kitos tokios tautos) nėra tauta nugalėtoja. Ji vis dar nelaisva. Tikrai laisvos ir save gerbiančios politinės tautos viešajame diskurse tokie absurdiški samprotavimai apie savo tautos sąmonės žadintojus visiškai neįsivaizduojami. Tačiau jie yra įmanomi ir priimtini, esant antinacionaliniam neoliberaliam oligarchiniam režimui. Šį režimą ideologiškai aptarnaujantys viešieji asmenys ciniškai tvirtina, esą į NATO ir ES įstojusi Lietuva dar niekada istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar. Esu įsitikinęs, kad ateities istorikai labai kritiškai vertins postkomunistinį mūsų istorijos periodą, jei Lietuvai apskritai pavyks išlikti pražūtingame neoliberalios globalizacijos sūkuryje.
- Pastaruosius dešimt metų „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje daug rašėte apie krikščionišką Europą ir jos privalumus. Daug kritiškų žodžių skyrėte liberaliai ir sekuliariai Vakarų Europai. Tačiau neseniai paskelbėte tekstą, kuriame giriate islamą. Turint omenyje, kad „sekuliarioji“ Vakarų Europa nebe tokia jau ir sekuliari, nes ji vis labiau darosi islamiška, atsiranda tokie kandūs terminai kaip Euroarabija. Ar Jūsų išdėstyta pozicija nėra kerštingas džiūgavimas, kad religingumas grįžta į Europą bent jau islamo invazijos pavidalu?
Amsterdamas, Briuselis, Paryžius, Berlynas – itin islamiški. Ar manote, kad islamiška Europa vis tiek geriau negu sekuliari, jeigu jau ji negali būti krikščioniška? Kitaip tariant, ar sekuliariai Vakarų Europai už krikščioniškų vertybių išsižadėjimą turi atkeršyti islamas? Jei taip, tada logiška būtų teigti, kad Jūs nepageidautumėte islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, nes šios šalys nenusisuko nuo krikščionybės, bet veikiausiai rekomenduotumėte islamo skiepus Čekijai, kuri Vidurio Rytų Europoje išsiskiria ateizmu. Tad ar sveikinate Mahometo atėjimą į Europą apskritai, ar tik į konkrečias šalis?
- Aišku, kad nepageidauju islamo invazijos į Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekijai nerekomenduočiau „islamo skiepų“. Apskritai Vakarų ir Vidurio Europos santykis su islamo problema šiandien yra skirtingas, nepaisant to, kad istoriškai tiek Vakarų, tiek Vidurio Europos krikščioniškos tautos aršiai konfliktavo su islamo šalininkais. Galima prisiminti kryžiaus žygius, kuriuose dalyvavo daugiausia Vakarų Europos riteriai, ilgus amžius trukusią priešpriešą su Osmanų imperija (svarbus vaidmuo čia teko ir jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei).
Jūsų minėtame tekste islamą ne tiek gyriau, kiek bandžiau parodyti, kad tam tikrais atžvilgiais ši religija yra geriau pritaikyta egzistuoti dabarties pasaulyje, tačiau tai jokiu būdu ne(į)rodo metafizinio jos pranašumo, – galų gale krikščionybė kalba juk ne apie šiapusinį Bažnyčios triumfą, o apie pergalę amžinybėje. Kalbant apie Jūsų minėtą „kerštingą džiūgavimą“, gal širdies gilumoje kartais ir pajuntu trumpalaikes jo apraiškas, regėdamas, kaip Vakarų oligarchijos vykdo eilinę veidmainišką demokratijos eksporto į musulmoniškas šalis akciją. Po tokių akcijų pasaulyje atsiranda geriausiu atveju dar viena oligarchija su demokratiniu fasadu. Blogiausiu atveju įsitvirtina oligarchija su ochlokratijos (minios valdžia) elementais. Ryškiausi pastarojo dešimtmečio tokios politikos pavyzdžiai, be abejonės, būtų Irakas ir Libija, kur nuo „tironų“ išvaduoti barzdoti vyrai įgyvendina savitas laisvės sampratas – pranešimai iš Irako, kad teroro aktas ir vėl nusinešė kelias dešimtis gyvybių, jau seniai nieko nebestebina, o Tripolio valdžia nesugeba įvesti tvarkos net sostinėje.
Tačiau piktdžiuga yra blogas jausmas, nederantis prie mūsų akyse vykstančių dramatiškų pokyčių masto. Vakarų Europos visuomenė sparčiai keičiasi, o iš politinio elito laikysenos susidaro keistas įspūdis, kad jį apėmęs visiškas sutrikimas, akis badantis nesusigaudymas, abejingumas, kartais netgi pikta valia. Europos dešinieji nuolatos kalba apie islamo grėsmę. Europos kairieji islamo, regis, nebijo. Jie labiau nerimauja, kad dešinieji gali radikalizuotis ir iškils fašizmo grėsmė. Prancūzijos ir Nyderlandų ultradešinieji – Marine Le Pen ir Geertas Wildersas – neseniai sutarė bendradarbiauti antiislamiškame fronte. Tačiau bendradarbiauti šeimos vertybių gynimo fronte, atrodo, bus daug sunkiau – Wildersas yra stipriai įsipareigojęs galingai Nyderlandų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai) bendruomenei. Valdant dešiniajam Prancūzijos prezidentui ir kairiajai Norvegijos vyriausybei, šių šalių oro pajėgos bombardavo Libiją, o dešinysis ekstremistas Breivikas, keršydamas Norvegijos kairiesiems už imigracinę politiką, palankią (jo nuomone) musulmonams, įvykdė kraupiausią šalies istorijoje teroro aktą. Bombarduoti – šį kartą jau Siriją – labai norėjo ir dešinysis Cameronas, ir dešinįjį Sarkozy pakeitęs kairysis Hollande’as, skubiai įteisinęs vienos lyties asmenų „santuokas“.
Kalbant apie Vakarų Europos tautų ir nacionalinės jų kultūros išlikimą, kaip vertinti tradicinės šeimos instituto ardymą, kuo pateisinti Viduržemio jūros regiono musulmoniškų valstybių griovimą, kurio neabejotina pasekmė yra išaugęs pabėgėlių (paprastai, beje, tradicinės seksualinės orientacijos), plūstančių į Europą, skaičius? Mano požiūriu, atsakymas aiškus. Neoliberalių Europos valstybių tiek kairiojo, tiek dešiniojo politinio elito vykdoma politika yra antinacionalinė vietinių gyventojų atžvilgiu. Galima prisiminti ir sparnuotą Lietuvos ekspremjero Andriaus Kubiliaus frazę, kad „teisę emigruoti išsikovojome“. Kaip ir kitose nuo komunizmo išsivadavusiose Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje išsilaisvinimas daug kam reiškė tiesiog laisvę parduoti save kaip pigius, kalbant neoliberaliu žargonu, „žmogiškuosius išteklius“ naujoje metropolijoje (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) sukoncentruotam, o į Lietuvą kažkodėl niekaip nenorinčiam ateiti kapitalui.
Vidurio Europa iš tikrųjų didele dalimi tapo Vakarų Europos priedėliu, turinčiu kolonijos bruožų, teikiančiu pigius „žmogiškuosius išteklius“ labiau išsivysčiusiai (be viso kito, ir dėl užjūrio kolonijų išnaudojimo) žemyno daliai. Susidaro įspūdis, kad senosios imperinės Vakarų Europos metropolijos šiandien yra traukos centras, kuriame „žmogiškieji ištekliai“ iš Vidurio Europos, artimesni rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu, savaip amortizuoja (aišku, tik iš dalies ir tik laikinai) didžiulį srautą rasiniu ir kultūriniu atžvilgiu tolimesnių „žmogiškųjų išteklių“ iš prarastų kolonijinių užjūrio šalių.
XX a. pasaulis buvo didžiųjų europinių ideologijų – liberalizmo, marksizmo, nacionalizmo – tarpusavio konkurencijos arena. XXI a. pradžios pasaulį kol kas irgi valdo europinė ideologinė paradigma (nors militariškai ją palaiko pirmiausia JAV) – neoliberalizmas. (Islamo fundamentalizmą laikau išvestiniu fenomenu, atsiradusiu kaip reakcija į neoliberalizmą (rinkos fundamentalizmą).
Žvelgiant iš tos pačios ilgalaikės istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad Europa, skleidusi pasaulyje ne tik krikščionybę, bet ir eksportavusi destruktyvias, antikrikščioniškas ir antireligines ideologijas (tiek marksizmas, tiek neoliberalizmas turi kvazireligijos bruožų), nukreiptas prieš didžiąsias religines tradicijas, šiandien vis labiau primena Rusiją, kaip ją apibūdina garsusis (kartais klaidingai priskiriamas Levui Trockiui) teiginys: „Rusija yra žabų ryšulys pasaulinės revoliucijos lauže.“
Senosios Europos tautos su jų papročiais, religija, tradicijomis ir dorovės normomis turės kaip tie žabai sudegti pačių Vakarų užkurtame neoliberalios globalizacijos lauže. Ir visiškai neaišku, ar Vakarų Europa bus musulmoniška, – islamas, kaip viena iš trijų tradicinių abraomiškųjų religijų, tikrai nėra neoliberalaus Europos elito karštos meilės objektas. Neaišku, kokia bus Europa apskritai. Tačiau tokia miglota ateities vizija dabartiniam politiniam Europos elitui, regis, yra priimtina.
Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, padėtis neatrodo tokia dramatiška. Juk dar 7-ą ir 8-ą praėjusio amžiaus dešimtmečiais niekas nė nekalbėjo apie Europos islamizaciją. Situacija pradėjo dramatiškai keistis per pastaruosius tris dešimtmečius – o tai ir yra neoliberalizmo era. Jo įdiegtas judėjimo ir kaitos kultas „išjudino“ aplink Viduržemio jūrą įsikūrusio senojo pasaulio dalis – krikščioniškąją ir islamiškąją. Turint omenyje, kad neoliberalizmas – kaip ir žlugęs komunizmas – nėra pasaulio lemtis, o tik valingas politinis apsisprendimas, jis gali būti įveiktas, priėmus kitą valingą politinį apsisprendimą. Šiuo požiūriu būtų ankstoka laidoti tiek senąsias Europos tautas, tiek ir krikščionybę, kuri Europoje šalia islamo, tikėtina, egzistuos ir ateityje. Protestai prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą 2013 m. gegužę Paryžiuje buvo didžiausi nuo 1968-ųjų.
Mano paties požiūris į ateitį yra tarp šių dviejų perspektyvų. Norėčiau būti optimistas, bet akivaizdu, kad pasaulis yra labai smarkiai sužalotas ir toliau žalojamas neoliberalizmo. 300 turtingiausių planetos žmonių valdo didesnę turto dalį, negu jo tenka 3 milijardams neturtingiausių gyventojų. Toks pasaulis negali būti stabilus.
- Levas Karsavinas, vienas iš įtakingiausių eurazininkų, nenorėjo tapti Vakarų europiečiu, todėl vietoj Oksfordo pasirinko Kauną, nes šis arčiau Rusijos. O koks Jūsų pasirinkimas: ar manote, kad slaviškoji civilizacija yra atsvara neoliberaliai Europos ir JAV ideologijai? Tačiau ar tai gali būti išeitis, turint omenyje dvasinį Rusijos pasiligojimą? Turbūt pritarsite, kad šiandieninis gazprominis Kremlius irgi yra globaliai neoliberalus, purtomas kapitalistinio gobšumo priepuolių.
- Tikrai nesu Rusijos ar slaviškosios civilizacijos apologetas, nors neabejoju, kad neoliberalizmui, kurio pagrindinis lokomotyvas, deja, buvo ir tebėra mūsų strateginė sąjungininkė – JAV ir Europos Sąjunga dabartiniu jos pavidalu, reikia priešintis, nes tai blogis, žmogiškumą deformuojantis ne mažiau už komunizmo blogį. Civilizaciniu atžvilgiu priskiriu save krikščioniškajai civilizacijai, todėl kaip katalikas esu Vakarų atstovas, gyvenantis istorinėje krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų, lotyniškosios ir graikiškosios, romėniškosios ir bizantiškosios krikščionybės versijų sandūroje. Turbūt nereikia nė sakyti, kad Vakarai, su kuriais save tapatinu, mažai ką bendro turi su tais „Vakarais“, kurie 1917 m. atėjo į Rusiją komunizmo pavidalu, o šiam žlugus, neoliberalizmo pavidalu užgriuvo visus postkomunistinius kraštus. Tragiška demografinė lietuvių tautos situacija man yra įrodymas, kad vieną blogį pakeitė kitas blogis.
Nesileisdamas į svarstymus, ar pagrįsta pagrindinė Oswaldo Spenglerio tezė apie Europos saulėlydį, save priskirčiau Vakarų kultūrai, bet ne civilizacijai, kurios atsiradimo viena iš kertinių datų yra 1789-ieji, kai įvyko Didžioji prancūzų revoliucija.
Visiškai sutinku, kad šiandieninis gazprominis Kremlius lygiai toks pat globaliai neoliberalus, o komunistinį eksperimentą iškentėjusi ir neoliberalizmo draskoma dabartinė Rusija yra dvasiškai pasiligojusi. Apie tai iš dalies jau kalbėjau, aptardamas, kaip postkomunistinė neoliberali oligarchija manipuliuoja istorine atmintimi. Šiame kontekste galima prisiminti ir Rusijoje priimtą įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą. Nesiimu spręsti, ar įstatymo rengėjai ir asmeniškai Putinas, kuris jį pasirašė, buvo vedami nuoširdžių moralinių paskatų. Tačiau šiuo atveju išorinio „priešo“ konstravimas, regis, ne tik davė politinės naudos šalies viduje, bet ir objektyviai atspindėjo politinę liniją, dominuojančią Vakaruose.
„Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių iš esmės atsisako savo šaknų, tarp jų ir krikščioniškų vertybių, sudarančių Vakarų civilizacijos pagrindą. Neigia dorovinius pradmenis ir bet kokią tradicinę tapatybę: nacionalinę, kultūrinę, religinę, netgi lytinę. Vykdo politiką, kuri sulygina daugiavaikę šeimą ir vienalytę partnerystę, tikėjimą Dievu ir tikėjimą šėtonu. […] Ir šį modelį bandoma agresyviai brukti visiems, visam pasauliui. Esu įsitikinęs, kad tai yra tiesus kelias į degradaciją ir primityvizaciją, į gilią demografinę ir dorovinę krizę.“ Tai ištrauka iš Putino kalbos, pasakytos 2013 m. rugsėjo 19 d. vadinamajame Valdajaus forume.
Norėčiau išgirsti ką nors panašaus iš ES lyderių, kai kalbama apie Europos istoriją. Kadaise Milanas Kundera už Geležinės uždangos atsidūrusią Vidurio Europą pavadino „pagrobtaisiais Vakarais“. Dabartinių ES architektų kuriamą neoimperinį, nuo nacionalinių ir religinių šaknų atplėštą (pasak Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso, nacionalinės valstybės yra ãtgyvena, ES turinti tapti naujo tipo „neimperine imperija“) projektą irgi galima vadinti Europos pagrobimu. Tai realiai istorijoje egzistavusios krikščioniškos tautų Europos pagrobimas. Esu iš tų, kurie norėtų ją susigrąžinti.
- Parašėte disertaciją apie eurazininkų judėjimą. Kaip, Jūsų manymu, „rusų mintis“ pasireiškia šiandien, bent jau žvelgiant iš lietuvių perspektyvos? Ar galima kalbėti apie kokį nors neoeurazijizmą?
- Yra keletas intelektualinių srovių, kurios skelbiasi vienaip arba kitaip tęsiančios, plėtojančios klasikinio (XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių) eurazijizmo tradiciją. Geriausiai žinomi (ir ne vien Rusijoje) vardai, be abejo, yra Levas Gumiliovas ir Aleksandras Duginas. 1992 m. miręs istorikas, etnologas Gumiliovas – pagarsėjusių, prieštaringai vertinamų etnogenezės ir pasionariškumo teorijų kūrėjas – buvo „genetiškai“ susijęs su klasikiniu eurazijizmu. Asmeniškai pažinojo vieną iš jo pradininkų Piotrą Savickį (1895–1968), kurį Duginas vadina „Rusijos geopolitikos tėvu“. Gumiliovo, laikiusio save „paskutiniuoju eurazininku“, idėjos turi nemažai šalininkų. Galima kalbėti net apie Gumiliovo mokyklą su šiuolaikine infrastruktūra (interneto svetainė ir t. t.). Tačiau plačioji visuomenė neoeurazijizmą paprastai sieja su Duginu. Būtent jis parašė pratarmes naujai išleistiems pagrindinių eurazijizmo klasikų (jau minėto Savickio, Nikolajaus Trubeckojaus, Nikolajaus Aleksejevo) veikalams. Tačiau Duginas iš eurazijizmo perima tik labai specifinius aspektus, pavyzdžiui, kraštutinį (ne vien politinį, bet ir giliausia prasme metafizinį) antivakarietiškumą. Bet ir šiuo atžvilgiu labai nutolsta nuo „klasikos“. Dugino doktrinos esmę geriausiai perteikia tokie jo žodžiai: „Anapus dešiniųjų ir kairiųjų, vienintelė ir nedaloma Revoliucija dialektinėje triadoje: Trečioji Roma – Trečiasis Reichas – Trečiasis Internacionalas.“
Dažnai sakoma, kad Duginas yra fašistas. Ir tai tiesa. Tačiau fašisto etiketė liberaliame demokratiniame diskurse dažnai išduoda norą intelektualiai pažeminti taip įvardijamą asmenį, jį marginalizuoti. Intelektinių Dugino gebėjimų vertinimo skalė Rusijoje plati kaip ruso siela. Vieni jį laiko paprasčiausiu šarlatanu. Kiti – talentingu rašytoju, bet jokiu būdu ne filosofu. Dar kiti – didžiausiu dabartiniu Rusijos filosofu, gal net antru po Dostojevskio. Bet prisiminkime, kad Hegelį „šarlatanu“ vadino Schopenhaueris, o iš man žinomų asmenų, Duginą vadinančių „šarlatanu“, nė vienas pagal intelektą toli gražu neprilygsta Schopenhaueriui. Duginas yra Maskvos universiteto profesorius ir daugiau kaip 40 knygų (tiek monografijų, tiek įvairių disciplinų – daugiausia geopolitikos – vadovėlių aukštosioms mokykloms) autorius. Kai kurios iš jų išverstos į pagrindines Europos kalbas. Duginas nėra vien lokalinis Rusijos fenomenas. Jis identifikuotinas kaip vienas iš Europos naujosios dešinės atstovų Rusijoje. Šiuo atžvilgiu jis yra vakarietis ir europietis. Didžiausiu XX a. mąstytoju jis laiko prancūzų tradicionalizmo filosofijos kūrėją René Guénoną. Tarp didžiausių jo autoritetų – italų tradicionalistas Julius Evola ir vokiečių geopolitikos klasikas Carlas Schmittas. Dugino geopolitinis idealas kitoks negu Rusijos „geopolitikos tėvo“ Savickio, kuriam Rusija–SSRS atrodė savipakankama geopolitinė erdvė. Kaip ir daugeliui Europos, ypač Vakarų, naujųjų dešiniųjų, jam siektinas idealas – kontinentinės Europos glaudi sąjunga su Rusija prieš anglosaksiškąjį pasaulį, vadovaujamą JAV.
Nesu naujosios dešinės, kurios vienas iš atstovų, žinomas prancūzų istorikas Dominique’as Venner, protestuodamas prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, nusišovė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, šalininkas. Man nepriimtinas jos nekrikščioniškumas (o kartais ir atvira neopagonybė). Pritariu tokiam stačiatikiškai krikščioniškam Dugino apibūdinimui: „Gnostikas, pagonis, postmodernistas“. Tačiau Dugino – kaip ir visos europinės naujosios dešinės (kartu su tokiomis partijomis kaip Vengrijos „Jobbik“, Graikijos „Auksinė aušra“ ir daugeliu kitų) – fenomenas yra tik viena iš gilios dvasinės krizės, kuri dabar apėmusi erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, apraiškų. Daug svarbesnis negu tai, kokiai geopolitinei erdvei – Lisabonos sutarties ES ar Rusijos kuriamos Eurazijos muitų sąjungai – priklausys Ukraina, yra niūrus demografinis kolapsas, naikinantis tiek ES, tiek Ukrainą, tiek Rusiją.
Pataisant garsųjį Vladimiro Putino teiginį, reikėtų konstatuoti, kad didžiausia geopolitinė XX a. tragedija yra ne tai, kad subyrėjo SSRS, o tai, kad SSRS subyrėjimas komunizmo engtoms tautoms neatnešė tikrojo išsivadavimo. Nežinau, ar Dugino nuopelnas, kad Rusijos valdžios retorikoje atsirado sąvoka Eurazija, vartojama politine prasme. Valdajaus forume Putinas sakė: „Eurazijos Sąjunga – tai istorinės Eurazijos erdvės tautų tapatybės išsaugojimo projektas naujame amžiuje ir naujame pasaulyje.“
Bet kol kas šitas projektas yra vykdomas neoliberalios vergijos sąlygomis.
- Dėkoju už pokalbį
Šis pokalbis vyko 2013-ųjų metų gruodyje, todėl skaitytojas neras šiandieninio Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos konteksto. Tačiau, tikimasi, kad pokalbis, atskleis alternatyvų požiūrį į Rusijos geopolitinį agresyvumą kaip susijusį su eurazininkų ir slavofilų „rusiškosios minties“ filosofija. A.Martinkaus nuomone, Ukrainos krizė laikytina integralia globalios neoliberalizmo sukeltos krizės dalimi.
* „Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Директ-Медиа, 2013.
