K. Girnius. Ar Lietuva pavojuje?

Mažai kas numatė Krymo okupavimą, juolab įjungimą į Rusijos Federaciją. Šie įvykiai yra vienkartiniai ir jų negalime lyginti su trumpu Rusijos karu su Gruzija, po kurio Abchazija ir Pietų Osetija pasiskelbė nepriklausomomis valstybėmis ir sulaukė Rusijos pripažinimo. Gruzija pirmoji puolė Cchinvalį, tuo suteikdama Maskvai pretekstą smogti. Be to, abu regionai seniai buvo po Rusijos padu ir de facto atsiskyrę nuo Gruzijos.

Iki Janukovyčiaus nuvertimo Vladimiras Putinas neturėjo ketinimų skatinti separatistinių judėjimų Ukrainoje ar atimti dalį jos teritorijos, nes jis vylėsi visą Ukrainą įtraukti į Rusijos įtakos sferą. Griebtasi jėgos paaiškėjus, kad Ukraina slysta iš Maskvos rankų.

Precedento neturintys Rusijos veiksmai kelia būgštavimus, kad Maskva panašiai elgsis su Baltijos šalimis, jei ne dabar, tai kada nors ateityje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė išreiškė šiuos nuogąstavimus, teigdama, kad Rusija mėgina perbraižyti valstybės sienas, o po Ukrainos „vėliau bus Moldova, o galų gale gali ateiti ir iki Baltijos šalių su Lenkija.“ Nors Rusija mažiau prognozuojama ir agresyvesnė negu daugelis manė, tai dar nereiškia, jog Kremlius nesistengia apskaičiuoti savo veiksmų pasekmių, arba mano, jog gali daryti ką nori.

Lietuva nėra Ukraina. Daugelis rusų mano, kad ukrainiečių ir rusų tautos yra tiek giminingos, turi tokią glaudžią tūkstantmetį besitęsiančią istoriją, kad jos turėtų gyventi bendroje valstybėje. Taip galvoja ne tik reakcionieriai ir neostalinistai, bet ir Aleksandras Solženicynas. Istoriniai Lietuvos ir Rusijos santykiai yra labiau priešiški negu draugiški, tad neįmanoma įtikimai kalbėti apie kokią nors brolystę ar bendrą istoriją.

Vakarų šalys niekada nepripažino Baltijos šalių inkorporavimo į TSRS, vis pabrėždavo išskirtinį jų diplomatinį statusą, laikė jas sudėtine Europos dalimi, o narystę NATO ir ES – svarbiu jų „grįžimo į Europą“ žingsniu. Šį Baltijos šalių išskirtinumą netiesiogiai pripažino ir pats Putinas. Rusija neslėpė savo nepasitenkinimo, kad Baltijos šalys taps NATO narėmis, bet nebuvo nei tos isteriškos propagandos kampanijos, nei tų grasinimų ar įspėjimų, kurie pasipylė iš Maskvos, kai NATO svarstė galimybę pradėti derybas su Gruzija ir Ukraina dėl galimos narystės.

Lietuva dabar yra NATO narė ir tai nepaprastai svarbu, nors daugelis lietuvių linkę manyti, kad Vakarai bijo Rusijos ir nerizikuos karu, jei Kremlius stengtųsi pasiglemžti Baltijos šalis. Šios baimės neturi tvirto pagrindo. NATO yra grindžiamas savo narių tarpusavio pasitikėjimu ir įsitikinimu, kad kiekvienas narys bus ginamas nuo agresijos. Aljanso tikslas nėra kariauti, bet atgrasinti potencialius agresorius savo gynybiniu pajėgumu bei tvirtu įsipareigojimu ginti visus savo narius. Jeigu NATO neapgintų kurio nors nario, išnyktų tarpusavio pasitikėjimas ir NATO atgrasinamoji galia, o aljansas žlugtų. Šiuo atžvilgiu Baltijos šalių likimas yra tiesiogiai susietas su NATO likimu. Tai žino ir NATO, ir Rusija.

Tas žinojimas skatins NATO atremti agresiją, o Rusiją vengti žingsnių, kurie priverstų aljansą griebtis karinių priemonių, juolab, kad aljansui labiau rūpi išlikti negu Rusijai – okupuoti Baltijos šalis. (Per retai klausiama, ką Rusija laimėtų okupavusi Baltijos šalis.) Ši atgrasinimo logika buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Gruzijai nebuvo siūloma NATO narystė. Santarvės įsipareigojimas Gruzijai nebūtų buvęs patikimas, nes abi pusės žinojo, kad Rusija žūtbūt sieks išsaugoti savo dominavimą Užkaukazėje ir Vidurio Azijoje, net rizikuodama karu.

Žurnalistas Edwardas Lucasas nesenai rašė, kad jei Putinas panašiai elgsis Baltijos šalyje, turėsime radikaliai rinktis – arba rizikuoti trečiuoju pasauliniu karu arba paleisti NATO. Yra nuogąstaujančių, kad karo grėsmės akivaizdoje Vakarai vis dėlto nusileis, paaukos Baltijos šalis ir NATO. Šios galimybės negalima visiškai atmesti, bet tikimybė, kad Rusija rizikuotų tokiu scenarijumi yra beveik nulinė. Lietuvoje paplitęs įsitikinimas, jog JAV yra „popierinis tigras“, yra iš piršto laužtas. Vietnamo, Irako, Afganistano ir Kosovo patirtis rodo, kad JAV labiau linkusios griebtis karinių priemonių negu Rusija, ką puikiai žino Rusijos generolai. Jie taip pat žino, kad JAV bei NATO karinė galia yra didesnė negu Rusijos ir jos neegzistuojančių sąjungininkų, kad JAV kariai yra užgrūdinti karų, o ne tik ekskursijos į Gruziją.

Atgrasymo strategija suponuoja, kad oponentai yra racionalūs ir apskaičiuos galimas veiksmų pasekmes. Viena pusė gal rinksis rizikingesnius ėjimus, bet jie liks racionalumo ribose. Bet jei viena pusė elgtųsi neracionaliai ir visiškai nepaisytų savo veiksmų padarinių, nebūtų galima jos atgrasinti. Jei Putinas išprotėtų ir nutartų JAV smogti branduoliniais ginklais, JAV negalėtų jo sustabdyti. Bet Kryme Rusija elgiasi gana atsargiai. Kitaip nei JAV veiksmai Irako kare, Krymo okupavimo operacija neprasidėjo masiniu kariniu antpuoliu. Rusija stengėsi nuslėpti savo karių vaidmenį ir sukurti regimybę, jog vietos gyventojai yra pagrindiniai veikėjai.

NATO reakcija į Rusijos veiksmus Kryme gerokai skiriasi nuo jos reakcijos į Gruzijos karą. Imtasi akivaizdžių priemonių nuraminti Baltijos šalis bei Lenkiją, tuo pačiu įspėti Rusiją. NATO pasiuntė šešis naikintuvus į Lietuvą, dvylika į Lenkiją. Į abi šalis atvyksta JAV viceprezidentas Josephas Bidenas. Šiuo precedento neturinčiu vizitu siekiama pabrėžti, kaip rimtai JAV žiūri į savo įsipareigojimus. JAV nesiėmė tokių žingsnių per Gruzijos karą, nors prezidentavo karingasis George‘as Bushas, ne Barackas Obama.

Cinikai gali teigti, kad šeši ar net šešiasdešimt naikintuvų neatremtų ryžtingo Rusijos antpuolio. Bet tai nėra naikintuvų užduotis, kaip ir per Šaltąjį karą nebuvo tikėtasi, kad tie keli tūkstančiai Berlyne dislokuotų JAV karių gebėtų atremti Varšuvos sutarties organizacijos puolimą. Kariai vaidino sprogdiklio laidos vaidmenį. Puolant Berlyną, būtų puolami ir šie kariai, taigi ir JAV, kuri negalėtų nereaguoti į savo karių žūtį. Kai XX a. pradžioje britai klausė, kiek karių jie turėtų pasiųsti į Prancūziją, didysis karvedys generolas Fochas atsakė, kad reikia pasiųsti tik vieną, o mes užtikrinsime, kad jis žūtų.

Absoliučių saugumo garantijų nėra. Ateityje ES galėtų iširti dėl nesutarimų tarp daugiau ir mažiau pasiturinčių narių, JAV galėtų visiškai nusigręžti nuo pasaulio, sustiprėjusi Kinija galėtų siekti palaužti JAV hegemoniją ir raginti Rusiją imtis diversijų Europoje. Yra ir kitų apokaliptinių scenarijų, kurie priklauso nuo individų vaizduotės. Bet šiuo metu jie nėra realistiški.

Dabar kalbama apie Rusijos sukeliamus pavojus. Juos pabrėžia ir tie, kurių nutarimai lėmė, kad Lietuvos gynybos biudžetas yra vienas mažiausių NATO, kurie aiškino, kad Lietuva itin racionaliai naudoja šias lėšas, tad jų poveikis yra gerokai didesnis negu kitų šalių. Tokie aiškinimai yra tik saviapgaulė. Turbūt ant vieno piršto būtų galima suskaičiuoti apžvalgininkus, kurie nuosekliai ragino valdžią didinti lėšas gynybai.

Bus įdomu matyti, ar Lietuva pagaliau supras, jog ji negali būti tik saugumo vartotoja, priklausanti nuo kitų malonės. Jei jaučiamas realus pavojus, ketinimai didinti gynybos išlaidas iki vieno procento 2016 m. būtų niekinė reakcija. Bet lengviau kalbėti apie piktą rytų kaimyną negu atverti piniginę šalies saugumui didinti, tad pagrindo optimizmui nėra.