„Turime prekybos tinkluose savo lentynas, bet jas greičiausiai užims draugai, kurie šiandien tyli, kurie nereiškia aktyvios pozicijos, nes greičiausiai turi daugiau supratimo apie verslą, galvoja apie paprastus žmones. Ką reiškia, jei iš Lietuvos nebepirks sūrio, sviesto, varškės? <...> Jeigu mes turėtume armiją, su kuria, kaip Vytauto Didžiojo laikais, galima būtų papūsti prieš Maskvą, tai aš dar suprasčiau. Dabar mes neturime nei armijos, nei finansinių galimybių. <...> Kai neturėsime kur jo dėti, galėsime sūrį susikišti ten, kur nesueina“, – nešykštėjo įžvalgų V. Kaikaris.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis iškart pareiškė, jog V. Kaikaris dėstė tik savo asmeninę nuomonę ir „nesinorėtų, kad būtų daromos išvados apie visą Lietuvos verslą“. R. Dargis pridūrė: „Kalbant apie bendrą verslo nusiteikimą, nėra net diskusijų apie mūsų vertybinius dalykus“.
Ar tikrai bendras verslo nusiteikimas – vertybinis ir visai kitoks, nei V. Kaikario? Pirmasis R. Dargio žodžius puolė neigti pats V. Kaikaris: „Šiandien man skambina visi, pradedant Šarūnu Marčiulioniu ir baigiant visais kitais normaliais bičais, sako, nors vienas pasakei teisybę“.
Š. Marčiulionis patvirtino, kad pritaria V. Kaikario išvedžiojimams. O kaip dėl „visų kitų normalių bičų“? Ar V. Kaikaris reiškė tik savo ir Š. Marčiulionio nuomonę, neatitinkančią, anot R. Dargio, „bendro verslo nusiteikimo“, ar vis dėlto įgarsino tai, ką galvoja daugelis?
Atsakyti į šį klausimą sudėtinga, nes V. Kaikario paminėti „normalūs bičai“ įprastomis aplinkybėmis nėra suinteresuoti viešai rėžti tai, ką galvoja. Kam tuščiai erzinti politinės nuovokos nepraradusią visuomenės dalį? Jiems daug parankiau veikti tyliai, užkulisiuose, darant spaudimą sprendimus priimantiems politikams ir savo verslo aplinkoje nuteikinėjant „paprastus žmones“.
Todėl reikėtų sakyti „ačiū“ žurnalistui Edmundui Jakilaičiui, per LRT televiziją prakalbinusiam vieną iš tų, kuriems gali tikti posakis „tyli kiaulė gilią šaknį knisa“. Tauta turi pažinoti savo klapčiukus ir potencialius kvislingus – tuos, kurie formuoja pataikūniškos visuomenės įvaizdį bei tikisi tokios valstybės politikos. Šiuo atžvilgiu „normalus bičas“ dėmesio centre yra naudingas dalykas.
V. Kaikaris, matyt, yra iš tų intelekto nesužalotų grynuolių, kurie šventai tiki viską išmaną apie politikos praktiką bei teoriją, jos santykį su ekonomika ir kitomis gyvenimo sritimis. „Politikų pasisakymai yra riboti“, – dėsto sovietinio kolūkio laikus primenantis išminčius (suprask, jo paties pasisakymai – neriboti, gilūs).
Kokį tarptautinės politikos vaizdą jis manosi matąs? Nagi štai tokį: „Vaikšto dramblių kaimenės, o mes, kaip kokios musės, bandome reguliuoti tų kaimenių maršrutus“. Palyginęs Lietuvos valstybę su musėmis, mąslusis verslininkas paaiškina neišmanėliams, kas yra politika ir žada atvažiuoti su traktoriumi prie Seimo, kurį nugriaus ir padarys Lietuvoje... Maidaną.
„Įsivaizduokite, kad politika yra ir ekonomika, mes to nesuprasdami savo tautos ekonomiką pakišame po kryžiumi, – postringauja kalbusis verslininkas. – Kodėl politikai negalvoja apie paprastus žmones? Sprendžiasi žmonių likimai, o jūs galvojate, kad čia kažkokia politika. Ne, – liejasi V. Kaikaris jau nebe LRT, o DELFI. – Rudenį atvažiuosime su traktoriais ir nugriausime Seimą, Prezidentūrą. Gal bus Maidanas ir Lietuvoje, nes jau nusibodo klausytis tų nesąmonių“, – vainikuoja tiradą guvusis šnekutis.
Jei reprezentatyvūs Lietuvos verslininkai būtų griežtai atsiriboję nuo šio idėjinio traktorininko, gal ir galima būtų numoti ranka. Bet LPK prezidentas R. Dargis tik sušvelnino V. Kaikario mintis: „Dalis pasisakymų, kad mūsų užsienio politika nesubalansuota ir kad kai kurie pareiškimai pernelyg skuboti bei nedaro mums kaip valstybei solidžios ir išmintingos politikos formuotojos įvaizdžio – jis irgi teisus, tik savais žodžiais tai pasakė.“
Pasirodo, V. Kaikaris iš dalies teisus, o užsienio politikos formuotojų – prezidentės Dalios Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus principinga pozicija Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu buvusi ir „skubota“, ir „nesolidi“, ir „neišmintinga“. Tai jau ne „normalaus bičo“ sviestiniai samprotavimai, o įtakingos verslo asociacijos vadovo požiūris į politiką.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad V. Kaikario pasisakymai atitinka ne tik dalies lietuviško verslo, bet ir įspūdingos rinkėjų masės politines nuostatas. Kitaip sunku būtų paaiškinti tokių politikų, kaip Bronius Bradauskas, Remigijus Žemaitaitis, Alfredas Pekeliūnas, Jonas Jagminas bei viso legiono jų bendraminčių išrinkimą į šios ir ankstesnių kadencijų Seimą. Kokios esminės prielaidos grindžia šios visuomenės dalies politinę pasaulėžiūrą?
Pirma – tai ekonominių sumetimų pirmumas politikos principų atžvilgiu ir įsitikinimas, kad politika tėra viso labo ekonominių lūkesčių tenkintoja, tarnaitė. Jei politika drįsta nekeliaklupsčiauti prieš ūkį, o politinis mąstymas – nebūti skrandžio liokajumi, tai tokiai politikai ir tokiam mąstymui reikia gerai užtvoti per galvą Kaikariu arba Žemaitaičiu – kad maža nepasirodytų.
Dėl ekonomikos iškėlimo aukščiau politikos nukenčia tokios valstybės gyvenimo sritys, kaip gynyba ir saugumas, užsienio politika (esant Rusijos pašonėje), aplinkosauga, mokslas, švietimas.
Antra prielaida – „paprastas žmogus“ a priori žino geriau, ko reikia visuomenei ir valstybei, todėl ekonomikos, politikos, teisės nebūtina gerai išmanyti nei praktiškai, nei teoriškai. Kas Lietuvai naudinga – žino Žygaičiai; kas teisinga ir ko nori mergaitė – žino Garliava; ką galvoja visuomenė – žino „visuomenininkai“ su kreidelėmis; kokia turi būti užsienio politika – žino „normalūs bičai“ su Kaikariu.
„Paprastas žmogus“ praktiniu lygiu pats susitvarkys, pageidautina – referendumu, iš bėdos – balsavimu per rinkimus. Jam nereikia autoritetų ir nuomonių, jis pats turi savo nuomonę. O teoriniu lygiu jis niekuo nenusileidžia akademikams, nes juk Lietuvoje – demokratija, „vadinasi“, lemia ne profesionalesnis srities išmanymas, o nuostata „visi balsai lygūs“.
Naujųjų demokratijų oligarchai „paprastam žmogui“ artimi tuo, kad, viena vertus, kaip žmonės ir politikai jie niekuo už jį ne geresni, gal net blogesni, kita vertus, oligarcho, kad ir mažyčio, statusas yra kaip tik ta „sėkmės“ istorija, kuria „paprastas žmogus“ gali, nevisavertiškumo nedraskomas, grožėtis ir ekonomiškai, ir politiškai, ir etiškai, ir estetiškai. Geram piliečiui herojus yra Politikas iš didžiosios raidės, o „paprastam žmogui“ herojus gali būti Šeimininkas iš didžiosios raidės.
Pagal Aristotelį, vergo ir šeimininko santykiai yra iš esmės ikipolitiniai, ekonominiai, namų ūkio santykiai. Ikipolitinis, ūkinis, šeimos ir kaimo gyvenimas Aristotelio „Politikoje“ parodomas ne tik kaip būsimos politinės bendruomenės užuomazga, bet ir normalaus politinio gyvenimo kliuvinys.
Kaip sako Aristotelio „Politikos“ interpretatoriai, kliūtimi jis tampa todėl, kad žmonės ima tapatinti politinį valdymą su tuo, kuris jiems geriausiai pažįstamas ir suvokiamas – namų ūkio valdymu, šeimininko, despoto valdžia. „Negyvendami politinio gyvenimo, jie net nesuvokia, kas tai per daiktas“ (Mary P. Nichols, Citizens and Statesmen: A Study of Aristotle‘s Politics, 1992, p. 50).
To nesuvokia oligarchus į valdžią renkantys, šeimininko išsiilgę mūsų laikų vergai. Nesuvokia ikipolitinio mąstymo lygio „paprasti žmonės“, norintys, kad valdytų gatvės minia, kuri, kaip ir oligarchai, darbuojasi ne bendrajam gėriui, o savo naudai (žr. Aristotelis, Politika, 1279b). Nesuvokia ūkio ir pelno reikalus aukščiau politikos keliantys verslo ir politinės valdžios žmonės. Nesuvokia „normalaus bičo“ bendraminčiai, kuriems Lietuvos nepriklausomybė nuo Rusijos, atrodo, yra, kaip sakė jų draugas Vladimiras Putinas, „didžiausia XX amžiaus tragedija“.