Neigiamas rezultatas taip pat rezultatas. Nepaisant to, jog posovietinė visuomenė yra nusivylusi bei susiskaldžiusi, o dalis žmonių jaučia nostalgiją tai sistemai, kuri juos žiauriai išprievartavo, tačiau vyraujanti šioje visuomenėje vis dėlto yra provakarietiška orientacija. Sveiko proto nepraradę žmonės suvokia, kad narystė ES duoda Lietuvai daugiau naudos nei žalos. 

Tiesa, daugiau nei pusė Lietuvos piliečių pasisako už draudimą parduoti žemę užsieniečiams. Jų poziciją lemia siekis išsaugoti tautinį tapatumą ir sentimentalūs jausmai, o ne racionalus šio draudimo padarinių įvertinimas. Kita vertus, tokių padarinių grėsmė kelia žmonėms intuityvią baimę ir nerimą, o tai sulaiko juos nuo dalyvavimo referendume. 


Pankizmas: trečio kelio paieška

Evangelijoje sakoma: kas nori išsaugoti gyvybę, tas ją praras. Perfrazuojant Evangeliją, galima teigti: kas nori išsaugoti absoliutų tautinės valstybės savarankiškumą, tas jį praras. Kitaip nei geležinkelyje, kur vienodai sėkmingai galime naudotis skirtingomis vėžėmis, politikoje mes priversti apsispręsti, kokią vėžę renkamės – europietišką ar rusišką. Trečio kelio nėra. 

Tačiau visi graudūs profesionalių raudotojų verkšlenimai, raginantys apginti tautinį tapatumą išreiškiančias vertybes, o ypač žemės ir lito referendumai, rodo priešingą tendenciją – trečio kelio paiešką. Ši paieška nėra grįžimas prie savo ištakų ir šaknų, kaip paprastai manoma. Tai veikiau gynybinio pobūdžio atsakas į lietuviams būdingą savęs žeminimą ir niekinimą.

Pagoniškoji Lietuva buvo prieš krikštą, pankiškoji – prieš glaudesnę politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į ES. Toks priešiškas nusistatymas yra ne savitikslis, o priemonė išaukštinti pažemintą tautos savivertę ir kartu susireikšminti pankizmo klasikui. Peršasi išvada, jog būtinumo apginti tradicines vertybes akcentavimas yra pretendento į tautos mesijo vaidmenį, siekis ir svarbus koziris.
Karolis Jovaišas

Neigiamai save vertinantys žmonės yra labiau pažeidžiami, agresyvesni, turi potraukį patirti psichines kančias ir polinkį teisti kitus. Tokiam visuomenės dvasinę sveikatą žalojančiam menkavertiškumo sindromui reikalinga atsvara. Tautininkų ideologija, kurią pagal jų lyderio pavardę galima įvardyti terminu „pankizmas“, ir yra ta atsvara. Psichologiniu požiūriu ji naudinga.

Tuomet, kai tautos savivertė yra nuleista žemiau grindų, žodžiai apie būtinumą apginti savo žemę ir litą, dorą ir šeimą, krinta į paguodos ištroškusią ir godžiai jos laukiančią dirvą. Tokie žodžiai iš dalies pašalina piliečių nerimą keliančius jausmus bei mintis, padeda suvokti save palankiai bei pakylėja jų savivertę į aukštesnį lygį.

Šešėlinė pankizmo pusė

Bėda ta, kad šališkas palankumas sau ir gynybiška savivertė turi savo tamsiąją pusę. Ši savivertė yra trapi, todėl žmonės nekritiškai suvokia įsivaizduojamas grėsmes ir pavojus. Jie savo ruožtu gimdo baimę, kad godūs, ištvirkę ir „supuvę“ vakariečiai supirks lietuvišką, krauju apšlakstytą žemelę, išniekins šeimos vertybes ir velniai žino ką dar antitautiško padarys. 

Tokie kurstomi jausmai ir vaizdiniai lengvai užvaldo žmonių protus. Čia pačiu banaliausiu būdu pasitvirtina tiesa, kad ne protas valdo emocijas ir jausmus, o atvirkščiai. Tai paaiškina ir tautininkų skleidžiamų mitų bei naivių pasakėlių gyvybingumą. Visai neatsitiktinai Vakarų civilizacijos vertybes Lietuva linkusi priimti tik sielvartingai apraudojusi savo išskirtinumą.

Pagoniškoji Lietuva buvo prieš krikštą, pankiškoji – prieš glaudesnę politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į ES. Toks priešiškas nusistatymas yra ne savitikslis, o priemonė išaukštinti pažemintą tautos savivertę ir kartu susireikšminti pankizmo klasikui. Peršasi išvada, jog būtinumo apginti tradicines vertybes akcentavimas yra pretendento į tautos mesijo vaidmenį, siekis ir svarbus koziris. 

Atsakas į grėsmes

Tariami pavojai kursto pyktį ir atsakomuosius veiksmus. Žibalo į ugnį pila ir objektyvi aplinkybė: ES nustato smulkmeniškas, daugelį socialinio gyvenimo sričių reglamentuojančias taisykles, normas ir standartus. Tai lemia atsakomąją reakciją, esą ištrūkę iš broliško rusų glėbio, mes, užuot naudojęsi krauju iškovotos laisvės vaisiais, vėl praradome savo suverenitetą. 

Išties, neįmanoma paneigti: išmintingus SSKP nutarimus pakeitė smulkmeniškos ES direktyvos. Kita vertus, tegul ir perdėtas bei tautinius jausmus įžeidžiantis teisinis reglamentavimas iš dalies yra nulemtas globalizacijos procesų. Biurokratiniai perlenkimai, nors ir erzinantys, vis dėlto nepaneigia šios romėnų sentencijos: „Mes esame įstatymo vergai tam, kad galėtume mėgautis laisve“.

Laisvė turi savo kainą. Jos esmė ta, kad bet kokie įstatymai, bet kokie sutartiniai įsipareigojimai neišvengiamai varžo piliečių laisvę, o tarptautiniu lygmeniu riboja valstybių suverenitetą. Tačiau tautininkus tenkina ne objektyvi esamos padėties analizė, o atgrasiais pragaro vaizdiniais sužadinta patiklių tautiečių baimė ir neapykanta.

Laisvė turi savo kainą. Jos esmė ta, kad bet kokie įstatymai, bet kokie sutartiniai įsipareigojimai neišvengiamai varžo piliečių laisvę, o tarptautiniu lygmeniu riboja valstybių suverenitetą. Tačiau tautininkus tenkina ne objektyvi esamos padėties analizė, o atgrasiais pragaro vaizdiniais sužadinta patiklių tautiečių baimė ir neapykanta.
Karolis Jovaišas

Dėsninga, kad civilizacijos vertybės, į kurias orientavomės, virto „supuvusių“ Vakarų vertybėmis, o autoritarinių Rytų antivertybės – traukos jėga. Stulbinančią metamorfozę patyrė gal ir ne pačios žiauriausios, bet neabejotinai pačios melagingiausios žmonijos istorijoje visuomenės aukos. Tos aukos, kurios buvo priverstos šlovinti savo vergiją ir giedoti ditirambus totalitarinei sistemai.

Jos pasirodė esančios ne aukos, o sveiko ir nepažeisto genofondo ląstelės, galinčios išgydyti mirtinų puvimo metastazių pažeistą Europą. Deja, idiliją gadina tai, kad absoliučiai sukriošusi Europa gražiai „pūva“, o „sveikos imuninės ląstelės“ visai negražiai yra „sveikos“. Tariamai sveikos yra ir siaurų grupių savanaudiškus interesus tenkinančios akcijos, vykdomos su referendumų vėliava.

Negalima atmesti ir to, kad referendumus iniciatoriai naudoja kaip susireikšminimo instrumentą. Kylanti politikos žvaigždė yra suinteresuota sukelti ažiotažą dėl savo asmenybės, nuolat jį palaikyti ir kurstyti neatlėgstantį publikos dėmesį. Todėl panašiai kaip sovietmečiu nuo vienos pergalės būdavo einama prie kitos, taip Lietuvoje tautininkų inicijuojami vieni referendumai keičia kitus. 

Kodėl Jums, didžiai gerbiamieji tautininkai, neinicijavus referendumo, ką ten dėl išstojimo iš ES, pakelkite kartelę aukščiau! – dėl išstojimo iš NATO? Argi jums gimininga siela-ekszakristijonas nėra išreiškęs sveikosios visuomenės dalies susižavėjimo Putino antihomoseksualiais įstatymais? Tad kodėl mes dangstomės „supuvusių“ Vakarų gynybiniu skydu, užuot puolę į šio sveiko, humaniško ir melu nesusitepusio žmogaus glėbį?