Todėl nenuostabu, kad dauguma Lietuvos politikų Rusijos smurtą, svetimos valstybės teritorijos užgrobimą ir norą ją aneksuoti vertina vienareikšmiškai.
Bet smurto vertinimas skiriasi nuo pačios smurtaujančios valstybės vertinimo. Vieni tokią valstybę, šiuo konkrečiu atveju Rusiją jau pasmerkė amžiams. Todėl ir dabar jai negaili pačių sodriausių epitetų ir siūlo pačias griežčiausias sankcijas. Tai sakytina apie TS-LKD gerbėjus. Jiems visa Rusija yra tik nuolatinė grėsmė Lietuvos valstybingumui. Nors derėtų skirti Putino Rusiją nuo Jelcino Rusijos, kuri palaikė mūsų nepriklausomybę.
Kiti laukia, kuo gi viskas baigsis, kad galėtų pasveikinti nepaskelbto, bet jau realiai vykstančio karo tarp Rusijos ir Ukrainos laimėtoją. Jei laimės Rusija - bus liaupsinamas jos prezidentas, kandidatas į Nobelio taikos premiją V. Putinas. Jei Ukraina atsilaikys ir išsaugos savo teritorijos vientisumą- liaupsės atiteks Maidano didvyriams.
Tokia pozicija buvo būdinga Lietuvos Respublikos Prezidentei, kuri dar ja nebūdama laukė, ar laimės kovą; Maskvos pučistai ar demokratinės Rusijos jėgos. Ir tik tada apsisprendė su kuo ji. Dar prieš gerą savaitę ji pademonstravo tokią pačią laimėtojo laukimo poziciją: ji smerkė tiek Maidano kovotojus tiek ir Janukovyčiaus. valdžią. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Prezidentės pozicija vienareikšmiška – ji, kaip ir visas demokratinis pasaulis, besąlygiškai palaiko Ukrainą. Ir tai šiek tiek netikėta, bet vis vien sveikintina.
Dar kiti Lietuvos politikai, matydami Rusijos smurtą, mano, kad sankcijos turi būti tokios, kurios galėtų duoti rezultatus, bet nesugriautų sankcijas taikančių valstybių ekonomikos, nedidintų tarpvalstybinės įtampos ir naujo pasaulinio karo tikimybės. Tokios politikos šiuo metu prisilaiko kone visos Vakarų valstybės įskaitant ir JAV.
Dabar pakalbėkime apie Lietuvos poziciją šiuo itin svarbiu užsienio politikos klausimu. Konstitucijos 84 straipsnis sako, jog „Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;“
Kadangi Respublikos Prezidentė atsisakė vadovauti Lietuvos užsienio politikai Rytuose (nors Konstitucijoje tokia galimybė nenumatyta) ir pavedė tai daryti Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, tai pravartu paanalizuoti jo poziciją, kurią jis išdėstė kovo mėn. 4 dieną (DELFI):
„Žiniasklaida ir visuomenė turėtų atskirti du skirtingus pasiūlymus dėl sankcijų taikymo konkretiems asmenims ar verslui, ir nesuplakti jų į vieną. Neabejotinai pasisakau už sankcijų taikymą, apie kurias jau kalbėjo užsienio reikalų ministras. Sankcijos bus konkretiems asmenims, kurie prisidėjo prie smurto Ukrainoje, o jei situacija nesikeis, kalbėsime ir apie tokių sankcijų taikymą konkretiems Rusijos pareigūnams. Kitas pasiūlymų blokas – rengti tarptautinių prekybos ir panašių sankcijų paketą Rusijai. Dėl šio siūlymo turi būti rastas tarptautinis sutarimas“.
Be to, premjeras pabrėžė, kad krizės sprendimo reikia ieškoti taikos būdu.
Tokia Premjero pozicija papiktino šiaip jau gana santūrią žurnalistę Indrę Makaraitytę. Ji kirto A. Butkevičiui iš peties (DELFI, kovo mėn. 6 d.):
„Apie kokius Lietuvos verslo interesus Rusijoje kalba ką tik iš šito sovietinės beprotystės katilo sugebėjusios išsiveržti Lietuvos premjeras ir krašto apsaugos ministras, kai Putinas šaltakraujišku veidu aiškina, kad Maidano kovotojai buvo rengiami Lietuvoje, o Krymo aneksija įvykdyta, labai panašu, gana sklandžiai lyg pagal iš anksto sustyguotą planą? Ar bus verslas, jo interesai ir rinkos apskritai, jei nepavyks sustabdyti Putino? “
Tai, žinoma, irgi tiesa. Reikia pripažinti, jog toks Rusijos elgesys turi atverti mūsų verslininkų akis, ir jie privalo suprasti, kad bet kurioje diktatoriaus valdomoje valstybėje, o Rusija tokia ir yra, verslas priklauso nuo diktatoriaus kaprizų. Todėl Rusijos rinka iš principo nepatikima ir reikia skubiai ieškoti kitų rinkų Taigi, jei neturėsime rinkų demokratinėse šalyse, tai patys balansuosime ant valstybės bankroto ribos, ir mūsų likimas bus Putino ar kito diktatoriaus rankose.
Tačiau naujos rinkos neatsiranda staiga, todėl reikia žinoti, kaip turime elgtis dabar ir kaip įsitvirtinti naujose rinkose rytoj. Dabar svarbu atlaikyti Rusijos spaudimą. Todėl reikia apdairumo taikant Rusijai Lietuvos sankcijas. Šiame bare puikiai darbuojasi užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, kurio dabartiniai veiksmai vertintini aukščiausiais balais.
Tačiau atverskime ir antrą medalio pusę. Sakykime, Lietuva, kurios verslo dalis dabar orientuotas į Rusiją, vienašališkai įveda ekonomines sankcijas Rusijai, tarkime, skelbia embargo Rusijos prekėms ar apriboja prekybą jomis Lietuvoje, ar taiko kitas kurias nors ekonomines sankcijas. Rusijos ekonomika tokių sankcijų net nepajus. Tuo tarpu Lietuvos ekonomikai tai būtų rimtas išbandymas.
Be to, galimi atsakomieji Rusijos veiksmai. Jų ištisas rinkinys. Ir visos jos skaudžios Lietuvos verslui, o per jį ir kiekvienam mūsų piliečiui. Rusija vėl gali nebepriimti pieno ir mėsos produktų, gali paskelbti dujotiekio remontą, panašiai kaip buvo prieš gerų 20 metų, kai konservatoriams padovanojus „strateginiam investuotojui“ Mažeikių naftos įmonę, buvo paskelbtas naftotiekio „Družba“ remontas, kuris dar nesibaigė iki šiol. Tai ką darytų sekančią dieną mūsų verslininkai, jei Rusija paskelbs ekonomines sankcijas Lietuvai? Aišku, reikalautų, kad Premjeras imtųsi neatidėliotinų priemonių joms atšaukti. O kokios galėtų būti tos „neatidėliotinos priemonės“? Praktiškai jokių, išskyrus Maskvai siunčiamus pagraudenimus, į kuriuos V. Putinas nekreiptų jokio dėmesio arba pareikalautų tokios kainos, kurios nesutiktų mokėti net toks politikas kaip Algirdas Paleckis.
Galinčią pablogėti Lietuvos padėtį supranta ir p. Indrė:
„Jie (Butkevičius ir Olekas) turi teisę laikytis pozicijos, jog Lietuva, kaip maža, vis dar neturtinga ir vis dar priklausoma nuo Rusijos valstybė, turi laviruoti tarp didžiųjų valstybių interesų. Tai yra labai pragmatiška ir vis daugėja taip manančių. Žmonėms juk norisi gyventi gerai, nes kai žmonės gyvena blogai, jie iš čia emigruoja. O tai taip pat nieko gero. Mes galime samprotauti, kad verslo ryšiai su Rusija padaro Lietuvą dar jautresnę, bet nei rinkų pienui ar mėsai ieškome, nei darbo vietų kuriame bei atlyginimų žmonėms gamyklose mums kas mėnesį nereikia mokėti. O rasti naujų rinkų ne į Rytus nuo Lietuvos mes taip pat nėkart nebandėme. Ir sunkiai įsivaizduojame, kaip tai reikėtų imti ir padaryti, užėjus krizei.“
Šie teisingi priekaištai skirti jau ne vien dabartinei Vyriausybei, bet ir visoms buvusioms. Jos visos privalėjo skatinti verslininkus ieškoti naujų rinkų, bet to nedarė dėl objektyvių ir, gal būt, subjektyvių priežasčių arba skatindavo tik žodžiais. A. Butkevičius turėtų suprasti, jog Rusijos rinka yra neprognozuojama ir duoti Lietuvos ekonomikai naują kryptį, kuri būtų orientuota ne į Rusijos platybes, bet į pasaulio demokratines šalis taikant visas įmanomas skatinimo priemones naujų rinkų paieškai tose valstybėse. Bet dabar ne laikas ieškoti kaltųjų, nes reikia galvoti, kaip išgyventi, kaip neįsijausti į nepažeidžiamo teisėjo rolę ir neskaldyti malkų ant mūsų piliečių galvų. To neturėtų daryti tiek opozicija ir žiniasklaida, tiek ir valdanti dauguma.
Toliau p. I. Makaraitytė dar labiau įsijautė:
„Tad arba Butkevičius ir visa plejada jo partinių pavaldinių, užimančių atsakingus postus dabartinėje Vyriausybėje, nesupranta, kas dabar vyksta. Arba jie taip nebežino, ką daryti, kad jau net nebesislepia už išmintingų politikų kaukių. Ir pasirodė galiausiai tuo, kuo išties yra – minkštakūniai pataikautojai, kurie lankstosi visiems dievams iš eilės – ir rusiškam dėl „Gazprom“ dujų ir kitų įsivaizduojamų lengvatų, kurių turbūt tikisi gauti, nes „pasisakė prieš sankcijas Rusijai“, ir lietuviškam, verslininko, kuris galbūt prisimins politikų „susirūpinimą jų verslu“, kai reikės paaukoti rinkimams, pavidalu.
Bet ne ši istorijos dalis liūdniausia. Liūdniausia tai, kad Butkevičius yra vienas populiariausių Lietuvos politikų. O tai reiškia, kad daugumai prisitaikėliškumas, blaškymasis, savo paties šešėlio baimė, kai vakare paneigi tai, ką pasakei ryte, yra priimtinas.“
Taigi, anot I. Makaraitytės, Lietuvos žmonių dauguma (jai I. Makaraitytė, suprantama, nepriklauso)- tai nesugebantys savarankiškai mąstyti prisitaikėliai, kitaip sakant, runkeliai.
O aš nemanau, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neturintieji savo pozicijos „prisitaikėliai“, ir man visai neliūdna, kad A. Butkevičius yra vienas populiariausių Lietuvos politikų. Man patinka, kad jis nelaiko savęs neklystančiu, pakeičia savo poziciją, jei atsiranda naujų argumentų (nors kartais pasigendu tokios argumentacijos ir premjero ryžtingesnės pozicijos), stengiasi naudoti dialogą vietoje karingų pareiškimų, kuriuos taip mėgsta krašto apsaugos eksministrė ir opozicijos lyderis.
Čia pravartu prisiminti 1992-96 metus, kada kūrėsi čečėnų respublika Ičkerija ir esantieji tuo metu opozicijoje konservatoriai reikalavo, kad LDDP vyriausybė nedelsdama pripažintų šią naują valstybę. LDDP spyriojosi, todėl visi čečėnai su palengvėjimu atsiduso, kai 1996 metais konservatoriai atėjo į valdžią ir galėjo pripažinti Ičkeriją jau sekančią dieną. Bet tada...Ičkerija kartu su visais čečėnais buvo užmiršta amžiams.
Karingoji I. Makaraitytė nepagaili ne tik Vyriausybės premjero, bet ir Respublikos Prezidentės:
„Yra priimtina neišsišokti pirmam, niekur nesikišti, tegul jau kiti susitvarko, o mes pritarsime nugalėtojui po visko.“
Žaviuosi karingomis moterimis. Daugiau tokių. Dviejų Lietuvai per mažai. Man jos primena Žanos d‘Ark laikus. Stiprybės joms visoms. Gal kuri nors iš jų taps tikra Lietuvos Žana d‘Ark. Ir tada turėsime vieningą, pabudusią iš letargo miego tautą be jokių ten „runkelių“.