Autoriaus knygoje remiantis dokumentais pasakojama apie sovietų VČK-OGPU-NKVD-KGB nusikalstamą veiklą - nuodų bandymus su žmonėmis, sufabrikuotas automobilių avarijas, politines žmogžudystes, neįtinkančių žmonių kankinimą ir naikinimą.
Mokslų daktaras Nikita Petrovas (g. 1957 m.) – rusų istorikas, daugybės knygų, straipsnių autorius.
N. Petrovas dalyvauja demokratinio mokslinio-informacinio ir švietėjiško visuomeninio centro „Memorialas“ veikloje, šiuo metu yra jo tarybos pirmininko pavaduotojas. 1991 m. Rusijos federacijos Aukščiausiosios tarybos perduodant SSKP ir KGB archyvus ekspertas. Rusijos federacijos Konstitucinio teismo „SSKP byloje“ ekspertas. Specializuojasi sovietų saugumo struktūrų istorijoje.
Apgynęs disertaciją Amsterdamo universitete, tema „Stalinas ir NKVD-MGB organai sovietizuojant Centrinę ir Rytų Europą. 1945-1953 m.“. 2011 m. ji atskiru leidiniu išleista Maskvoje.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Kas šaudė lenkus? Tikslų ir aiškų atsakymą į šį klausimą gali pateikti tyrimas, kurį 2004 m. baigė Rusijos vyriausioji karo prokuratūra. Deja, oficialiai paskelbto šaudžiusiųjų sąrašo mes taip ir nesulaukėme. Lyginant su XX a. paskutinio dešimtmečio pradžia šiuolaikinėje Rusijoje padėtis labai pasikeitė.
Vis ryškiau pastebima nauja valstybės tendencija – slėpti sovietų meto nusikaltimus. Neatsitiktinis ir nutarimas nutraukti Katynės bylos tyrimą (byla Nr. 159) bei įslaptinti daugumą dokumentų. Atrodo, kad Kremlius rūpinasi tik vienu dalyku – bet kokiu būdu neleisti apkaltinti buvusiąją SSRS vadovybę karo nusikaltimais. Katynės bylos tyrimo rezultatų slėpimas prokuratūroje – beprecedentis faktas, bet dabartinio Rusijos politinio klimato sąlygomis tai nieko keista.
Stebina kita. Rusijos vyriausiosios karo prokuratūros nenoras paskelbti lenkų belaisvių sušaudymuose dalyvavusių vykdytojų pavardes yra tiesiog absurdiškas – jų pavardės istorikams seniai žinomos ir išspausdintos dokumentų rinkinyje apie Katynę. Kalbama apie 1940 m. spalio 26 d. NKVD įsakymą Nr. 001365, kuriame visi dalyvavusieji rengiant ir vykdant bausmę – NKVD centrinio aparato ir Smolensko, Kalinino bei Charkovo sričių (kuriose buvo sušaudyti suimtieji) NKVD valdybų darbuotojai buvo apdovanoti pinigais.
Labai gaila, bet šiame įsakyme nenurodyti šaudžiusiųjų vardai ir tėvavardžiai. Bet mes pasistengėme šią apmaudžią klaidą ištaisyti mums prieinamomis priemonėmis, pasinaudoję Rusijos Federacijos valstybės archyvo (GARF) ir kitų archyvų duomenimis. Surinkti duomenys nėra pilni, nepavyko rasti keleto asmenų tikslesnių duomenų. Iš viso šį įsakymą buvo apdovanoti 125 žmonės. Toliau (p. 263) pateikiamas apdovanotųjų sąrašas ir trumpi biografijų duomenys bei nurodomos 1940 m. einamos pareigos.
Nė vieno nesusitepusio liudytojo
Įsakymas sutelkė įvairiausio lygio NKVD darbuotojus, pradedant pagrindiniu šaudytoju – NKVD komendantu Blochinu ir jo artimiausiais padėjėjais Jakovlevu, Antonovu, Feldmanu, Jemeljanovu ir broliais Šigaliovais iki smulkių NKVD apskaitos archyvo skyriaus (1-ojo specialiojo skyriaus, kaip jis tada vadintas) klerkų ir NKVD Smolensko, Charkovo ir Kalinino paprastų kalėjimų prižiūrėtojų bei vairuotojų (jų pareigos buvo konvojuoti nelaiminguosius į rūsius, kuriuose tie buvo šaudomi ir gabenti kūnus į palaidojimų vietas). Įsakyme yra ir moteriškų pavardžių – tai NKVD apskaitos archyvo skyriaus žemiausio rango darbuotojos, tvarkiusios lenkų bylas ir rengusios bei spausdinusios sąrašus.
Atrodo, kad šiame įsakyme niekas net iš eilinių vykdytojų nebuvo pamiršti. Tuo buvo leista suprasti, kad tai, ką jie padarė, yra ypač svarbu ir slapta. Juk visą savo gyvenimą jie buvo priversti saugoti siaubingą lenkų nužudymo paslaptį.
Niekas nežino, kiek sušaudymo dalyvių išgyveno iki to laiko, kai apie Katynės bylą atvirai pradėta kalbėti ir Lenkijoje, ir naujojoje Rusijoje. Yra žinoma, kad du iš apdovanotųjų – Ivanas Barinovas ir Mitrofanas Syromiatnikovas – buvo apklausti 1990 metais prasidėjusiame tyrime ir prisipažino. 1991 m. apklaustas ir apdovanotųjų sąraše nesantis UNKVD Kalinino srities viršininkas Dimitrijus Tokarevas vėliau užsitarnavęs net generolo laipsnį. Jis paaiškino, kad jo 1940 m. spalį neapdovanojo tik todėl, jog tiesiogiai sušaudyme nedalyvavo, nes neturėjo „pakankamos čekisto patirties“. Tačiau Tokarevas paliko labai svarbų liudijimą, kad trejeto, paskelbusio nuosprendį lenkams, narys Bogdanas Kobulovas „įsakė nepalikti nė vieno gyvo nesusitepusio rankų liudytojo“. Tai yra, jeigu bent vienas NKVD darbuotojas atsisakė dalyvauti sušaudymuose, jo neišvengiamai laukė aukų likimas. O tie, kurie dalyvavo, buvo priversti laikyti liežuvį už dantų, nes juos siejo bendrai pralietas kraujas.
Tokarevo liudijimas iškelia dar vieną įdomią mintį. Galbūt dauguma apdovanotųjų –, tai tie, kurie tiesiogiai dalyvavo sušaudymo procedūroje, buvo bausmės vykdymo vietoje tvarkant dokumentus, vežė kūnus į užkasimo vietą, užkasė duobes… Tai yra, jeigu nešaudei pats, tai bent viską matei savo akimis. Matyt, dėl tos priežasties 1940 m. spalį ir nebuvo paskatintas Tokarevas, įsakyme nebuvo ir Charkovo UNKVD viršininko Piotro Safonovo ir Smolensko UNKVD viršininko Jemeljano Kuprijanovo. Matyt, jie, neturintys pakankamos patirties partijos patikėtiniai, tik vadovavo sušaudymams, o tiesioginį dalyvavimą perleido savo pavaduotojams. Ir vieno, ir kito karjera NKVD nenusisekė. Kuprijanovas nuo 1941 m. Gulago sistemoje ėjo nelabai svarbias pareigas, o 1945 m. buvo išleistas į atsargą ir 1950 m. užėmė kuklias duonos kepyklos direktoriaus pareigas Smolenske. Panašiai susiklostė ir Safonovo likimas, skyrėsi tik tuo, kad jį 1943 m. nuteisė 8 metams (atidedant bausmę iki karo pabaigos) už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei grobstymą ir pašalino iš valstybės saugumo „organų“. 1950–1960 m. jis dirbo Charkove ne vienoje gamykloje direktoriaus pavaduotoju. Abu: ir Kuprijanovas, ir Safonovas nesulaukė Katynės bylos tyrimo pradžios. Kuprijanovas mirė 1966 metais Smolenske, o Safonovas – Charkove 1974 m.
O štai du UNKVD viršininkų pavaduotojai, tiesiogiai vadovavę sušaudymams, iškilo į čekistų hierarchijos aukštumas ir išsitarnavo iki generolų. Kalinino srities UNKVD viršininko pavaduotojas Vasilijus Pavlovas nuo 1943 m. vadovavo Kalinino srities UNKVD, vėliau Čeliabinsko srities UMVD. 1945 m. jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Nuo 1948 m. dirbo Gulago sistemoje – Magadano „Dalstrojaus“ viršininko pavaduotoju, paskui įvairiose lagerių valdybose ir MVD statybų viršininku. Paskutiniąsias dienas 1962 m. nugyveno Leningrade, vyriausiosios prokuratūros duomenimis, nusižudė.
Dar labiau svaiginamą karjerą padarė Charkovo srities UNKVD viršininko pavaduotojas Pavelas Tichonovas. 1954 m. jis – Ukrainos SSR KGB pirmininko pavaduotojas prie ministrų tarybos, o 1959–1970 metais – Kijevo srities UKGB viršininkas. 1958 m. vasarį jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Mirė tais pačiais metais, kai buvo vos pradėtas Katynės bylos tyrimas. Įdomu, ar spėjo į jį atkreipti dėmesį vyriausioji karo prokuratūra, ar buvo jis apklaustas?
1940 m. spalio įsakyme yra nurodyta dar viena paskatintų čekistų kategorija. Tai aukštus postus užėmę NKVD pareigūnai, komandiruoti į sušaudymų vietas, kur jie turėjo tiesiogiai padėti vietiniams. Tarp jų, komandiruotas į Starobelsko lagerį valstybės saugumo kapitonas Ivanas Bezrukovas – SSRS NKVD vyriausiosios ekonomikos valdybos 6-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas, kuris buvo atsakingas už sušaudymą Charkove ; kombrigas Michailas Krivenka – SSRS NKVD konvojavimo kariuomenės štabo viršininkas, kuris sušaudant buvo komandiruotas į Kalininą; valstybės saugumo majoras Konstantinas Zilbermanas – SSRS NKVD vyriausiosios kalėjimų valdybos viršininko pavaduotojas; valstybės saugumo vyresnysis majoras Nikolajus Sinegubovas – tardymo skyriaus viršininkas ir SSRS NKVD vyriausiosios transporto valdybos viršininko pavaduotojas bei keletas kitų. Priešingai nei komendantai, prižiūrėtojai, vairuotojai ir apskaitos archyvų skyrių darbuotojai, kurių pareigoms priskirta dalyvauti sušaudymuose ir nubaustųjų gabenimas, šie niekada anksčiau tokiose akcijose nedalyvaudavo, nes jų pagrindinės tarnybos pareigos to nenumatė. Bet ir jie visiškai susitvarkė su kruvinu įpareigojimu, taip pat buvo apdovanoti.
Labai gaila, bet apie 14 apdovanotųjų už lenkų sušaudymą nepavyko sužinoti jokios informacijos, o kai kurių kitų biografijų duomenys neišsamūs, epizodiški. Bet galima teigti, kad dauguma iš 125 apdovanotųjų didelės karjeros nepadarė ir NKVD–MVD sistemoje ėjo gana žemas pareigas. Ši aplinkybė labai apsunkina žmonių, kurie, išėję į pensiją, tapo ne tokie pastebimi, paiešką. Ir vis dėlto sužinoti daugiau jų biografijų detalių ir likimą labai svarbu, įdomu ir pamokoma.
Sušaudymo technologija
Kalinine sušaudymui vadovavo atvykęs iš Maskvos NKVD komendantas V. Blochinas, o sušaudyta vidaus kalėjimo rūsyje (dabar šiame pastate medicinos institutas). Kiekvieną naktį nušaudavo po 200–250 žmonių, paskui juos išveždavo į Mednojės kaimo apylinkes ir užkasdavo ekskavatoriumi iškastoje duobėje. Sušaudymo procesas buvo apgalvotas iki smulkmenų. Atvežtus iš Ostaškovo lagerio karo belaisvius iš pradžių laikė kalėjimų kamerose. Paskui po vieną išvesdavo, apklausdami patikrindavo pavardę, vardą, gimimo metus, uždėdavo antrankius ir vesdavo į rūsį, kuriame izoliuotoje nuo garso patalpoje nužudydavo šūviu į pakaušį. Blochinas prieš egzekuciją apsivilkdavo specialius drabužius, odinę kepurėlę su snapeliu, ilgą odinę prijuostę ir pirštines su ilgais atvartais iki alkūnių, – kaip gyvulių skerdikas. Blochinas Kalinine išbuvo visą mėnesį ir per tą laiką sušaudyta 6311 lenkų karo belaisvių iš Ostaškovo lagerio.
Charkove žmones šaudė taip pat UNKVD pastate, o sušaudytųjų kūnus vežė į Piatichatkos rajoną, kur juos slapta užkasdavo.
Būtina pažymėti, kad Smolenske, Kalinine ir Charkove sušaudytų lenkų kūnai buvo užkasti priemiesčiuose, NKVD specialiųjų objektų teritorijose, ten, kur anksčiau jau buvo užkasti Didžiojo teroro laikais – 1937–1938 m. sušaudyti sovietų piliečiai.