Tokios teritorijos būtų: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Pietų Osetija ir Abchazija. Nemaža tikimybė, jog 2014 m. pavasarinės Rusijos agresijos Ukrainos atžvilgiu fone išaldytų konfliktų sąrašą, papildys ir Krymas, ir turbūt atskiros Rytų Ukrainos teritorijos, kuriose šiandien aktyviai eskaluojama Rusijos remiama „rusų pavasario“ idėja.

Skeveldrinio regiono problemos

Žvelgiant į posovietinių šalių (buvusių TSRS respublikų) erdvę galima pastebėti, jog šios teritorijos laikytinos savotišku „skeveldriniu regionu“, t.y. teritorijos ištrūkusios iš imperijos, atsidūrusios tarp dviejų integracinių erdvių (Rusijos ir ES/Vakarų), turinčios vidinių etninių prieštaravimų, nuolat patiria valdžios konsolidacijos, ribas peržengiančių elitų kovų bei teritorinio integralumo iššūkius. Tačiau posovietinės erdvės teritoriniai dariniai moderniojoje epochoje vieni su kitais daugiausiai bendravę tik per imperijos (Romanovų imperija, SSRS) centrą, XX a. pabaigoje, žlugus sovietinei sistemai, atskirais atvejais sugeba ne tik strateguoti savo raidos atžvilgiu, tačiau ir daryti įtaką kaimyninėms valstybėms.

Retoriniu lygiu nemažai šalių akcentavo savo laviruojančią poziciją (tarp Rytų ir Vakarų), tačiau toks laviravimas stiprėjančios Rusijos fone neišvengiamai gravitavo į Rusijos pusę. Pavyzdžiui, laviravimo vektoriumi laikytinas Baltarusijos atvejis, kuris demonstravo balansą tarp Maskvos ir Vakarų, tačiau palaipsniui struktūriškai pririšo ūkio valdymą prie Rusijos.

Paminėtinas ir Armėnijos pavyzdys. Šalis, kurį laiką siekusi asocijuotos narystės su ES ir dalyvavusi ES Rytų partnerystės darbotvarkėse, likus porai mėnesių iki ES Viršūnių susitikimo Vilniuje 2013 m. lapkričio mėn. atšaukė savo ketinimus. Per įšaldytą Kalnų Karabacho konfliktą Rusiją išlaiko įtaką ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai. Beveik analogiška situacija ištiko ir Ukrainą V. Janukovičiaus valdymo metu, kas ir nulėmė neseniai įvykusią Maidano revoliuciją bei po to sekusių įvykių raidą.

ES Rytų partnerystės programa siekusi priartinti Ukrainą, Baltarusiją, Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją ir Moldovą, nebuvo itin rezultatyvi, trūko aiškesnio galutinio tikslo. Buvo koncentruojamasi ties šių šalių modernizacijos programomis, standartų užtikrinimo bei visų supaprastinimo klausimais, tačiau per ES asociacijos perspektyvą daliai valstybių, ypač Moldovai, Gruzijai, Ukrainai, buvo sukelti pakankamai dideli lūkesčiai dėl gilesnės integracijos į Vakarus perspektyvos.

Vilius Ivanauskas
Valdant imperiją, vidaus priešų ar teritorinio integralumo išsaugojimas jau nėra pakankamas argumentas pasauliui iliustruoti pozicionuojamą (nebūtinai tikrą) rusiškosios galios augimą. Rusijai ir pačiam Putinui reikės akivaizdesnių galios demonstravimo išorėje pripažinimo ženklų. Posovietinio archipelago auginimas yra viena iš prioritetinių krypčių.
Tarp buvusių TSRS respublikų tik Baltijos šalys laikytinos sėkmingomis transformacijomis, sugebėjusiomis integruotis į vakarietiškas struktūras (NATO ir ES), kai tuo tarpu daugelis kitų buvusių sovietinių respublikų – nesėkmingomis, kurias lengviau veikti pastarąjį dešimtmetį itin stiprėjančiai Rusijai. Tačiau jos visos, įskaitant Baltijos šalis, patenka į Rusijos „artimojo užsienio“ sampratą, kurio atžvilgiu siekiama dominuoti ir daryti žymią įtaką vidaus procesams, stabdyti integraciją į Vakarus. Pasitaikius progai, nevengiama įskelti pleištą tarp įtampą patiriančių etninių grupių ar konkuruojančių politinio ir ekonominio elito grupių.

Rusijos tėvynainių gynimo politika ir družba narodov kanalai

Atakos prieš sovietinius simbolius Rusijos akyse suprantama kaip bandymas nutraukti artimus ryšius su Rusija, ištrūkti iš „artimojo užsienio“ zonos. Tą liudijo ir 2007 m. bronzinio kario situacija Estijoje, tą rodo ir griaunamų Lenino skulptūrų banga Ukrainoje pastaraisiais mėnesiais bei dalies gyventojų skaudžios reakcijos dėl tokių saitų nutraukimo.

Sugrįžus prie imperialistinių siekių, Rusijai pastarąjį dešimtmetį itin svarbi ankstesnio simbolinio lauko gynyba. Ją papildo vis toliau žengianti Rusijos humanitarinė politika, kuria Rusija siekia išsaugoti ir plėtoti interesus posovietinėje erdvėje pasiremdama tėvynainių interesų gynyba. Būtent tėvynainių korta pastarosiomis savaitėmis žaidžiama Ukrainoje, intervenciją Kryme grindžiant jų apsaugojimu ir interesais, o taip pat palaikant rusakalbių mobilizaciją Ukrainos rytuose, mitinguojant ir Ukrainos vėliavas keičiant Rusijos vėliavomis.

Įdomu tai, jog rytinėje Ukrainoje itin eskaluojama „bandero-fašistinė“ grėsmė, darant sąsajas su nacionalinio judėjimo lyderio Stepano Bandero veikla II pasaulinio karo metais, kuri siejama su Maidano judėjimu bei Vakarų Ukraina, palaikoma ir pačioje Rusijoje, pabrėžiant nelegalų valdžios perversmą ir ukrainietiško nacionalizmo grėsmę. 2014 m. situacij1 Ukrainoje primena 2008 m. karą Gruzijoje. Panašūs veikimo modeliai buvo ir Kalnų Karabacho ar Padniestrės atvejais.

Visoje buvusioje sovietinėje erdvėje iki šiol gana aktyviai iš Rusijos pusės palaikomi sovietmečiu nukalti „tautų draugystės“ ideologiniai bei komunikacijos sklaidos kanalai. Įgyvendinant Eurazijos projektą „tautų draugystės“ principas yra aktualus lipdant glaudesnę bendrystę nei vien Muitų sąjungos sąranga, juolab vis labiau akivaizdu, jog Rusijos siekiai neapsiriboja vien technokratiniais projektais ir infrastruktūros jungčių plėtote.

Lietuvos, kaip „išsprūstančiojo artimojo užsienio“ situacija tautų draugystės kontekste gana ambivalentiška. Iš vienos pusės kartu su kitomis Baltijos šalimis bei Gruzija Lietuva užima pirmąsias vietas nedraugiškiausių valstybių rinkimuose Rusijos visuomenės tyrimuose. Kita vertus, šis žiniasklaidos nukaltas valstybės įvaizdis kontrastuoja su per ekonominius ir kultūrinius ryšius išlaikyta „saviškumo“ empatija, kurią bandoma pratęsti per Kremliaus palaikomos informacijos bei kultūrinės produkcijos sklaidos procesus, pasitaikančia abipuse nostalgija.

Tačiau galima fiksuoti ir lūžius šiame lauke, iš esmės pripažįstant, jog Baltijos šalys jau vakarietiškų struktūrų dalis. Kaip neseniai pastebėjo poetas Tomas Venclova, jau kuris laikas Lietuvos atstovų literatūros darbai Rusijoje pristatomi ar komentuojami “Inostranaja literatura” leidinyje, o dar neseniai tokia vieta buvo žurnalas “Družba narodov”. Įvairiose kitose srityse Baltijos atstovų traktavimas kaip „savas“ po truputį transformuojasi. Tokie simboliniai dalykai itin svarbūs suvokiant tapatybių lūžius posovietinėje erdvėje.

Išaldytų konfliktų problemos

Tėvynainių ar broliškų tautų (pvz. osetinų, abchazų) palaikymas vyksta per separatizmo skatinimą, tuo pačiu užtikrinant akivaizdžią politinę paramą, karinę pagalbą, rusiškų pasų dalijimą bei ekonominę pagalbą, kas nestabilioje sistemoje lemia itin didelę vietinių elitų savivalę.

Prisiminkime buvusį Pietų Osetijos vadovą Eduard Kokoity ir jo korupcijos mastus. Per Rusijos ekonominę vyksta elitų pripratinimas prie savotiškos “adatos”, mažėja ekonominis aktyvumas. Elito sluoksnis tampa “kompradorine buržuazija”, gaunančia įplaukas mainais už lojalumą. Pažymėtina, jog įvesdama stabilumą Rusija panašiai elgiasi ir savo teritorijoje, konkrečiai Š.Kaukaze, finansiškai palaikydama ne tik pačius teritorinius darinius, tačiau ir jų elitus, sugebančius įvesti tvarką. Itin ryškus Čečėnijos vadovo R. Kadyrovo pavyzdys.

Išaldyti konfliktai lemia šių teritorijų visapusišką izoliaciją. Pirma, ištisų teritorijų gyventojai pasmerkti gyventi kvazi (netikrose) valstybėse, kurias pripažįsta tik Rusija ir jos įtakoje esančios valstybės, tačiau kurių nepripažįsta platesnė tarptautinė bendruomenė ir kurios nėra pilnaverčiai tarptautinių santykių subjektai. Šie asmenys gali nesunkiai vykti į Rusiją ir jos įtakoje esančias valstybes, iš esmės galima savotiškai jaustis Rusijos konstruojamos erdvės gyventoju, nors ir nepilnomis teisėmis.

Atsiranda dalyvavimo imperijoje momentas. Reikia mokėti manevruoti, panašiai kaip sovietmečiu SSRS imperijoje aktyviai manevravo armėnai, gruzinai, lietuviai ir estai. Antra, nepripažinta valstybė negali naudotis tomis pačiomis dalyvavimo tarptautinėje politikoje teisėmis. Tarptautinėje erdvėje šių teritorijų beveik nematyti. Nors yra įkurta „Bendrija už demokratiją ir tautų teisę“ (ji dar vadinama „Nepripažintų valstybių sandrauga“), kuri apima jau minėtus posovietinius įšalusių konfliktų teritorinius subjektus, ir bando eskaluoti jų pripažinimo ar atskirų galimybių didinimo klausimus, tačiau veikimas neatrodo sėkmingas. Platesnės veiklos galimybes sukuria tik Rusija.

Putino veiksnys ir veikimas “vakarietiškų SSRS teritorijų” kryptimi

Pastaruosiuose Ukrainos įvykiuose Rusija aktyviai akcentuoja etninių konfliktų Ukrainoje grėsmę ir naudojasi ja bandydama pagrįsti karinės invazijos poreikį. Eskaluojama “rusiškojo pavasario” idėja. Galbūt naujoji Ukrainos valdžia ne viską padarė, patraukdama į savo pusę šiuos gyventojus, siųsdama neaiškią žinią dėl tolimesnės raidos, juolab, kad skirtingus regionus itin veikia tapatybinė Rytai–Vakarai skirtis.

Tačiau šiame lauke pirmiausia tikslinga pabrėžti Rusijos įtaką ir konkrečiai Putino interesą. Ne vienas ekspertas yra pažymėjęs Putino režimui būdingą norą iš naujo Rusiją pažymėti kaip didžiąją valstybę. Pastarųjų keliolikos putiniškosios Rusijos trajektorijos metų liudija, jog sugrįžimu į normalumo būsena yra laikoma didybės prikėlimas SSRS pavyzdžiu, o nenormalumu – chaotiškasis B. Jelcino valdymas paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje. Visais simboliais (valstybinės šventės, olimpiada Sočyje ir kt.) Putinas demonstruoja Rusijos atsigavimą ir reikalauja tarptautinio pripažinimo, jog Rusija vėl galinga. Netgi kuriama supervalstybės susigrąžinimo iliuzija. Simbolių kalba ir didinamas dėmesys šalies perginklavimui (itin sparčiai modernizuojama kariuomenė) rodo, jog Putinas yra linkęs gauti ar išplėšti tarptautinės bendruomenės aiškų pripažinimą dėl sustiprėjusio Rusijos statuso.

Veikiant realpolitik laukeir pabrėžiant išorės grėsmes taip pat nukreipiamas dėmesys nuo vidinių klausimų. Tačiau pernelyg skubėti akcentuoti Putino režimo silpnumą ar net Rusijos teritorinio integralumo pažeidžiamumą skubėti nereikėtų. Putinas itin ryškiai pozicionuoja savo suvokiamus pranašumus, atskirus Lavrovo diplomatijos laimėjimus pastaraisiais mėnesiais ir linkęs toliau bandyti Vakarų ribas. Reikia suvokti, kad tokių skeveldrų posovietinėje erdvėje didinimas ir etninio principo akcentavimas, t.y. tai, kuo kaltinami oponentai, irgi yra Rusijos politikos dalis.

Įvykių grandinė verčia manyti, jog bus siekiama kaip nors struktūriškai įforminti V. Putino galios apogėjų, išryškinti “sėkmės istoriją” kaip kontrastą su chaotišku Jelcino valdymu. Valdant imperiją, vidaus priešų ar teritorinio integralumo išsaugojimas jau nėra pakankamas argumentas pasauliui iliustruoti pozicionuojamą (nebūtinai tikrą) rusiškosios galios augimą. Rusijai ir pačiam Putinui reikės akivaizdesnių galios demonstravimo išorėje pripažinimo ženklų. Posovietinio archipelago auginimas yra viena iš prioritetinių krypčių.

Šaltinis
Rytų Europos studijų centras
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (334)