Iš karto noriu pabrėžti, kad padėtis per daug rimta, kad galima būtų ne tik tęsti tarpusavio rietenas, bet ir imti aiškintis, kas kaltas. Todėl sąmoningai šį kartą stengsiuosi tik įvardyti problemas, bet neskelbti net savo aiškios pozicijos, kas dėl jų kaltas.
Negaliu sutikti ir su tais, kurie dar prieš Rusijos agresiją beatodairiškai kaltino Lietuvos užsienio politiką, esą ji, kitaip nei 2004 metų Oranžinė revoliucija, šį kartą nebuvo nei aktyvi, nei matoma tarptautinėje arenoje.
Tie, kas tikrai atidžiai seka įvykius Ukrainoje, žino, kad Lietuva ne tik buvo matoma visos revoliucijos metu, bet ir ne kartą sulaukė įvairių padėkų. Ir tai – ir pilietinės Lietuvos visuomenės, ir mūsų šalies diplomatijos nuopelnas.
Tikrai sėkmingas Lietuvos žingsnis buvo sprendimas gydyti sužeistuosius Lietuvoje, o Dmitrijaus Bulatovo atsivežimas į mūsų šalį po jo pagrobimo ir kankinimo ne tik suteikė Vilniui išskirtinį viešųjų ryšių pranašumą, bet ir turės politinių dividendų ateityje.
Jei jau nebuvo politinės valios (o, mano įsitikinimu, pritrūko būtent ambicijų ir politinės valios padaryti “kažką daugiau”) pabandyti tapti derybų tarpininke tarp tuometės Viktoro Janukovyčiaus valdžios ir protestuotojų, tikrai sėkminga buvo ministro Lino Linkevičiaus iniciatyva pradėti grasinti sankcijomis ir telkti tam tarptautinę paramą. Dabar tarptautiniu mastu pripažįstama, kad tai buvo Lietuvos iniciatyva.
Nereikia pamiršti ir tikrai sėkmingo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai, už kurį, taip pat ir Ukrainos klausimu, nepaisant V. Janukovyčiaus akibrokšto Vilniuje, Lietuva buvo visuotinai giriama.
Taigi, tikrai nėra viskas blogai. Bet būtent Rusijos agresija prieš Ukrainą atvėre visus svarbiausius Lietuvos užsienio politikos skaudulius. Pirmadienį jie tapo visiškai akivaizdūs, todėl manau, kad bent jau tiesiai išvardyti juos tiesiog būtina net ir dabartinėje situacijoje, kai tarpusavio kaltinimai Lietuvai tikrai nereikalingi.
Taigi, kas tokio įvyko pirmadienį?
Ką tai sako apie Lietuvos užsienio politiką, sugebėjimą susitelkti krizinėse situacijose, galų gale rimtą pozicijų koordinavimą ir kalbėjimą vienu balsu, kuris tokiais atvejais – tiesiog būtinas? Sąmoningai paliksiu tai retoriniu klausimu.
Bet net ir šie du VGT posėdžiai, kurių nė vienas taip neįvardytas, nėra vienintelis atsivėręs skaudulys. Ne mažesnė problema yra būtent tai, kad tikras Valstybės gynimo tarybos posėdis iš viso nebuvo sušauktas, o visuomenei tai bandyta pasiaškinti tuo, jog “padėtis valstybėje – rami, todėl būtinybės šaukti VGT nėra”.
Ar posėdžio pavadinimas – tikrai tokia didelė problema, jei net dviejose skirtingose Vilniaus erdvėse vietose aptarta viskas, kas būtina? Taip. Problema tikrai rimta – ir net ne viena.
Pirmiausia, nesugebėjimas sušaukti oficialaus VGT posėdžio yra pačios valstybės funkcionavimo problema, nes taip išplaunama esminė valstybės struktūra ir daroma tai būtent krizės sąlygomis.
Antra, toks elgesys jau savaime siunčia skirtingus tų pačių asmenų signalus į viešumą – ir pačioje Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje. Juk natūralu būtų klausti, apie kokias NATO sutarties 4-ajame straipsnyje numatytas konsultacijas kalba Lietuva (o apie tai kalbėjo irbprezidentė D. Grybauskaitė, išvakarėse susitikusi su Lenkijos vadovu B.Komorowskiu, ir Seimo komitetai), jei Vilniuje nešaukiamas net Valstybės gynimo tarybos posėdis ir viešai aiškinama, kad tam nėra pagrindo, nes “viskas ramu”.
Prie skirtingų signalų siuntimo į viešumą bei kontrasto su teiginiais dėl konsultacijų pagal NATO sutarties 4-ąjį straipsnį prisidėjo ir vieši raginimai Lietuvos žmonėms “miegoti ramiai” bei panaši politinė retorika.
Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis šią problemą suformulavo, ko gero, ne tik anksčiau už mane , bet tiksliausiai, todėl todėl tiesiog dar kartą pateiksiu pakankamai ilgą jo įžvalgų citatą.
“Būtent gynybos ministras, politikas, pirmiausiai atsakingas už gynybos pajėgumų stiprinimą, o ne už visuomenės raminimą, turi spirgėti ir būti iniciatorius NATO konsultacijų pagal 4 straipsnį. Šis politikas turi būti gynybos lėšų didinimo, o ne didinimo iliuzijos iniciatorius. Ir ruoštis ne gerajam, o blogajam scenarijui.
Lietuvos gynybos vadovybės problema yra ta, kad ji svarsto, kaip kariuomenė bus pasiruošusi atlikti užduotis taikos metu, tačiau intervencijos scenarijai nėra svarstomi. Tuo metu Lenkija, nors yra toli nuo Krymo, į pasienį sutelkė didelius gynybos pajėgumus, taip pademonstruodama savo valią ir poziciją.
Mūsų pašonėje, Kaliningrade vyksta Rusijos karinių mokymų dalis, juose dalyvauja apie 4 tūkst. karių, daugiau kaip 400 kovinės technikos vienetų, Baltijos jūroje manevruoja Baltijos laivynas. Ar mūsų kariuomenės vienetai yra dislokuoti prie Nemuno, kad pademonstruotų savo parengtį? Ar mūsų kariniai jūrų pajėgų laivai stebi Rusijos flotilės pratybas? Tai darytų bet kokia kita objektyviai situaciją vertinanti šalis. Ir mums tuo derėtų užsiimti jau šiandien”.
Tiksliau suformuluoti, ko gero, tikrai būtų sunku. Tik ne vien gynybos ministras dėl to atsakingas – sakau net ne todėl, kad žadėjau, jog specialiai stengsiuosi tik įvardyti problemas, o ne kaltininkus. Tiesiog ir dėl viso to, ką įvardijo A. Matonis, problema gerokai bendresnė (o tuo pačiu ir didesnė) negu vieno ar kito ministro asmuo ar jo asmeninė pozicija.
Labai taikliai A. Matonis suformulavo ir tai, kad krizės akivaizdoje Lietuvoje iš esmės bandoma sudaryti iliuziją, kad iš tiesų pagaliau susirūpinta amžina Lietuvos problema - gynybos finansavimo didinimu, o ne iš tiesų ketinama kažką šia linkme daryti. Juk jeigu būtų rimtas nusiteikimas specialias biudžeto pataisas turbūt būtų įregistravusi ne opozicijos politikė Rasa Juknevičienė. Nekalbant apie tai, kad galima buvo priimti kokį nors įpareigojantį sprendimą imtis šio reikalo, o ne vien dar kartą apie tai “pasikalbėti”. Todėl, deja, galima prognozuoti, kad, kai viskas aprims, kalbos ir vėl liks kalbomis. Taip, kaip kalbomis iki šiol lieka parlamentinių partijų susitarimas šiuo klausimu.
Lyginant su Lenkija, įvairių minčių suteikia ir tai, kad ši Lietuvos kaimynė ne tik ėmėsi veiksmų, bet ir labai aiškiai grėsme savo saugumui įvardijo jau minėtas Rusijos pratybas abiejų mūsų valstybių sienų. Labai aiškiai suformulavo ir tai, kokias tarptautines normas Kremlius pažeidė, tokius mokymus rengdamas – apie pratybas nebuvo pranešta iš anksto bei nebuvo pakviesti stebėtojai. Lietuva vėlgi sugebėjo pasakyti tiek, kad “jei pratybos nesibaigs, kaip numatyta, reakcija bus adekvati”.
Jau antradienį iš premjero Algirdo Butkevičiaus lūpų išgirdome, kad bet kokios ekonominės sankcijos Rusijai būtų nenaudingos Lietuvos verslui, nors Prezidentūros pozicija aiškiai remia sankcijas ir net kuo skubesnį jų skelbimą, kaip poveikio priemonę Kremliaus agresijai sustabdyti.
Vėlgi šį kartą specialiai nesiimsiu komentuoti, kuri pozicija, mano požiūriu, racionalesnė ir labiau atitinka bendrus Lietuvos interesus, bet faktas – akivaizdus: sankcijų klausimu vieningos pozicijos neturi net Lietuvos valdžia. Ir netgi krizės akivaizdoje.
Susumuojant pirmadienio ir antradienio derliaus rezultatus galima prisiminti ir A. Butkevičiaus plačiai ištrimituotą “informaciją”, kad Rusija jau esą išveda savo karius iš Krymo. Nenorėdamas nieko kritikuoti, galėčiau net pateisinti premjerą, kuris tokią informaciją tikrai gavo. Bet problema vis tiek lieka – kas Lietuvos užsienio politikoje neveikia, kad ši informacija patenka į viešumą?
Taigi, kokį gavome vaizdelį? Pasirodo, Lietuva tikrai neregėtos krizės akivaizdoje neturi nei nacionalinio sutarimo esminiais klausimais, nei vieningos politinės pozicijos, akivaizdžiai trūksta politikos koordinavimo ir kalbėjimo vienu balsu, kas tokiais atvejais ypač svarbu. Bet pavojingiausia, turbūt tai, kad, panašu, jog nemaža dalis net Lietuvos politinio elito nesupranta tos grėsmės, kurią ši krizė kelia jau net nebe Ukrainai, o tiesiogiai Lietuvai. Arba mažų mažiausia vertina šią grėsmę neadekvačiai.
Ir tikrai ne apie savęs gąsdinimą ar panikavimą čia kalbu. Atvirkščiai – apie aiškiai suvoktas, gerai išanalizuotas grėsmes ir racionalų bendrą atsaką joms – visuomenės ir politinio elito susitelkimą, kurį demonstruoja ukrainiečiai, demonstruoja ir lenkai. O jei tokio susitelkimo trūksta, reikia kalbėti net apie specialias pastangas telkti visuomenę, o tai neįmanoma be politinio elito susitelkimo.
Baigdamas dar kartą paaiškinsiu, kodėl būtent tokią – tik problemų įvardijimo, bet sąmoningo nesivėlimo į kaltinimus paskiriems politikams - formą pasirinkau šiam komentarui. Prisipažinsiu – mane paskatino slovakų pavyzdys. Ten, matydami, savo valstybės problemas (visišką politikų pasyvumą Ukrainos krizės akivaizdoje), 14 žinomiausių šalies užsienio politikos ekspertų pirmadienį susivienijo ir paskelbė bendrą kreipimąsį į valdžią, ragindami keisti padėtį.
Jų kreipimęsi taip pat nebuvo jokių kaltinimų niekam – tik įvardytos problemos ir raginimas veikti. Gal ir nuostabu, bet po šio kreipimosi padėtis bent iš dalies ėmė keistis. Nejučia pagalvojau: gal ir Lietuvai reikėtų panašių pilietinių iniciatyvų? Gal tai kažką pakeistų? Gal reikia skatinti pačią diskusiją, vengiant politinių jėgų stumdymusi galinčiu virsti kaltinimų, ypač rinkimų kampanijos metu? Gal net pradėti reikia ne nuo politikų, o nuo ekspertinės bendruomenės telkimo bendram problemų kėlimui, kaip Slovakijoje?
Jei šis rašinys bent iš dalies tam pasitarnautų, jei suaktyvintų į politines rietenas nevirstančią visuomenės ir ekspertų diskusiją apie tikruosius Lietuvos interesus, kylančias grėsmes ir kaip mes jas suprantame bei ko reikėtų imtis, gal būtų pirmas žingsnis?