Tie, kurie kovoja prieš dvigubus gatvių užrašus, asmenvardžių rašymą gimtąja kalba, teigia: mes bijome separatistinių procesų. Bijome Krymo varianto. Jei leisime dvigubus gatvių pavadinimus, ties tuo nesustos, prašys daugiau, kol galiausiai atsiskirs.

Tačiau niekaip nesupranta, kad būtent tokia konflikto logika tą konfliktą ir gilina. Nesuprantu, kodėl dalis save vadinančių patriotais daro viską, kad šis konfliktas tik gilėtų. Juk jei nenorime separatistinių procesų, reikia kuo greičiau leisti ir dvigubus gatvių pavadinimus, ir asmenvardžius originalo kalba.

Puiku, kad pagaliau tam nėra jokių kliūčių. Sveikas protas, teisinė išmintis nugalėjo. Konstitucinis Teismas pasakė, kad pavardes rašyti originaliais rašmenimis galima, jei tam pritars kalbininkai. Tai ir drąsus sprendimas, nes nepatenkintų atsirado labai daug.

Tie, kas bent kiek pasigilino į situaciją, žino, kad šiuo sprendimu atvėrė kelią išspręsti šį įsisenėjusį klausimą tuoj pat, nes kalbininkai jau seniai yra priėmę sprendimus.

Kalbos komisija dar sovietmečiu buvo nusprendusi, kad pavardes reikia rašyti originalo kalba, tačiau tuometiniai partiniai veikėjai tam nepritarė. Anot Irenos Smetonienės, 1997 metais toks sprendimas – galima rašyti pavardes originalo kalba – buvo patvirtintas.

Virginijus Savukynas
Mes labai greitai galime išspręsti įsisenėjusį ir iš esmės niekinį konfliktą. Akivaizdu, kad asmenvardžiai nėra kalbos sistemos dalis, todėl jokio pavojaus lietuvių kalbai nesudarys.
Reikia prisiminti, kad dar 2005 metais profesorius Albertas Rosinas teigė, kad lotyniškus rašmenis vartojančių kalbų pavardes ir vardus reikia rašyti žmonių gimtąja kalba. Ir tai ne kalbinis, o politinis klausimas. 2009 metais Irena Smetonienė pakartojo šią nuomonę.

Tad Valstybinė lietuvių kalbos komisija neturi jokio pagrindo nuspręsti kitaip. O siekiant, kad visiems būtų aiškiau, gali ši komisija jau ir šią savaitę dar kartą patvirtinti savo sprendimą. Žinoma, jei išdrįs. Juk puikiai įsivaizduoju, kaip ją užpuls „gimtosios kalbos gynėjai“.

Akivaizdu, kad dabar nebėra jokių formalių kliūčių pavardžių rašymui. Yra parengtas tautinių mažumų įstatymas, kuris šias normas leistų įgyvendinti. Kaip ir dvikalbius gatvių pavadinimus ten, kur kompaktiškai gyvena tautinės mažumos.

Mes labai greitai galime išspręsti įsisenėjusį ir iš esmės niekinį konfliktą. Akivaizdu, kad asmenvardžiai nėra kalbos sistemos dalis, todėl jokio pavojaus lietuvių kalbai nesudarys.

Kaip nesudarys jokio pavojaus ir dvikalbiai gatvių pavadinimai. Prieškario Kaune jie buvo trikalbiai – šalia lietuvių, lenkų kalbų dar buvo ir jidiš. Ir dėl to tikrai nesužlugo lietuvių tauta.

Blogiausia yra kita – šis įsisenėjęs konfliktas tik didėja ir aštrėja. Jei jis nebus išspręstas Seimo pavasario sesijoje, tuomet tai bus Lietuvos pralaimėjimas.

Atidesnis žvilgsnis į mūsų visuomenę leidžia suprasti, kad tautinės idėjos tampa vis populiaresnės. Savaime tai nėra blogai. Blogai, jei šias idėjas pasigauna radikalai. O mums papildomų konfliktų tikrai nereikia. Jie naudingi tikrai ne mums, o Kremliui. Tad jei norime sužlugdyti savo valstybę, pirmyn, gilinkime konfliktus. Tik ar už tai mums padėkos mūsų vaikai?