Lietuvoje yra tik trys tokie unikalios gamtos rezervatai: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės Bet egzistuoja ir dar vienas rezervatų tipas- tai tautiniai rezervatai. Pavyzdžiu mums čia galėtų būti JAV indėnų rezervatai.
Indėnų rezervatas – speciali JAV teritorija, kontroliuojama indėnų bendruomenės. Indėnų rezervatai turi savivaldą – ten gyvenanti bendruomenė renka savo valdžios atstovus, reguliuoja mokesčius, leidžia įstatymus. Bendruomenės turi savo teisėsaugos institucijas. Rezervatuose veikia federaliniai įstatymai ir bendruomenės įstatymai, o valstijos, kurioje yra rezervatas, teisė negalioja.
Pasirodo, kad ir Lietuvoje yra toks rezervatas, kurio administracinis centras yra Šalčininkuose. Sąlyginai jį pavadinkime Lietuvos lenkų rezervatu (toliau-LLR). Šiame rezervate veikia ES įstatymai ir bendruomenės įstatymai, o Valstybės (Lietuvos), kurioje yra šis rezervatas, teisė negalioja. Ten negalioja Konstitucijos 10 straipsnis, kuris tvirtina, jog “Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.” Ir mėginama dalį Lietuvos teritorijos padaryti autonomine.
Ten niekas nepaiso ir Konstitucijos 14 straipsnio, kuriame pasakyta, kad “valstybinė kalba - lietuvių”, todėl gatvių ir gyvenviečių pavadinimai rašomi lenkų kalba.
Negalioja ir Konstitucijos 15 straipsnis: “Valstybės vėliavos spalvos - geltona, žalia, raudona. Valstybės herbas - baltas Vytis raudoname lauke. Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.” Todėl per valstybines šventes ten gali neiškelti lietuviškos trispalvės ne tik eiliniai rezervato gyventojai, bet ir Energetikos viceministrė p. Renata Cytacka.
Ten nepaisoma ir Konstitucijos 16 straipsnio, kuriame parašyta, jog “Valstybės himnas - Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė", kuri prasideda žodžiais “Lietuva tėvynė mūsų”, o ne “jeszcze polska nie zginęła” .
Ten netoleruojamas ir Konstitucijos 5 straipsnis, kuriame sakoma, jog “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.” Todėl rezervato gyventojai gali nebaudžiami vadinti Respublikos Prezidentę melage ir nevykdyti teismų sprendimų, nes Lietuvos Valstybės teismų sprendimai rezervate negalioja.
Taigi turime Lietuvos lenkų rezervatą, kurio gyventojai savo administracinį centrą vadina Soleczniki.
Tiesą sakant, man labiau gaila ne JAV indėnų, suvarytų į rezervatus, nes jie ir ten puikiai kalba gera anglų kalba ir gali užimti bet kurį valstybinį postą. Man daug labiau gaila LLR gyventojų, kuriems daromos kliūtys gerai išmokti valstybinę kalbą, kad ją mokėdami galėtų užimti pačius aukščiausius valstybės valdymo postus ir neliktų tik aptarnaujančio viešbučius ir kavines personalo gretose ar, geriausiu atveju, klerkais kurioje nors valstybinėje įstaigoje.
Nemanau, kad patys Lietuvos lenkai to nesupranta. Sakoma, jog lenkai turi labai išvystytą orumo ir savigarbos jausmą. Lietuvos lenkų dalis, gal būt, neturi tokių savybių, vengia mąstyti patys, todėl aklai klauso rezervato architekto p. Valdemaro Tomaševskio, kuris dėl savo karjeros pasiryžęs paaukoti visos lenkų bendruomenės garbę ir orumą nesiskaitydamas su priemonėmis.
Vertinant p. V. Tomaševskio ir jo vadovaujamos LLRA veiklą reikia pasakyti, kad ji nukreipta Valstybė pamatų griovimo linkme. Nuolatinis Lietuvos valstybės šmeižimas užsienio auditorijose ir nesiskaitymas su Lietuvos įstatymais darosi pavojingi pačiai Lietuvos valstybės egzistencijai.
LLRA nepasinaudojo istoriniu šansu, kurį ji gavo pakviesta į valdančiąją daugumą, kartu spręsti ekonomines-socialines visų Lietuvos piliečių, tarp jų ir lenkų problemas. Vietoje tokio reikalingo ir mūsų piliečiams labai reikalingo darbo ji sprendžia gatvių pavadinimo “problemą” . Nors žino, kad Lietuvoje aukščiausias įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Paviršutiniškai mąstant, galima nematyti gilesnių dvikalbių gatvės pavadinimų pasekmių. Visų lygių politikams reiktų priminti, kad žvelgiant į ateities perspektyvą, Lietuvos vietovardžių bei gatvių pavadinimai ne valstybine kalba ateityje gali lemti teritorinio vientisumo pažeidimą.
Todėl sprendžiant tautinių mažumų problemas (švietimo, kultūros, kalbos vartojimo ir kt.) reikia aiškiai suprasti, kokių ribų peržengti negalima. Viena tokių ribų – miestų, gatvių, ežerų, upių ir kitų vietovardžių pavadinimai. Šie pavadinimai yra valstybės informacinės, o dabar ir navigacinės sistemos dalis. Ir nesvarbu, ant kokių statinių – valstybinių ar privačių – jie iškabinami. Tai nėra kažkokių privačių subjektų reikalas.
Bet p. Tomaševskis apsimeta, kad to nesupranta. Supranta, kaip ir aš suprantu jo norą kada nors LLR paversti Lenkijos dalimi. Ir pačiam tapti antru Pilsudskiu.
Kokios darytinos išvados. Manyčiau, kad LLRA pakvietimas jungtis į valdančiąją koaliciją nepasiteisino, todėl laikytinas politine klaida.
Šią klaidą metas ištaisyti, koalicijai atsisakant LLRA paslaugų. Ir tai daryti dabar, kol dar nevėlu.
Ir nemanyti, jog LLRA pašalinimas iš koalicijos tik pakels p. V.Tomaševskio autoritetą. Manau bus priešingai, nes išėjus iš koalicijos LLRA praras daug šiltų kėdžių, o tai sukels p. Tomaševskio kolegų didžiulį nepasitenkinimą. Ir galbūt nuims laurų vainiką nuo jo galvos.