Štai Rimantas Jonas Dagys siekdamas pigaus populiarumo, vis kartas nuo karto užsimena, kad Europos Sąjungoje esą įsigalėjo komunistai, norintys „sovietizuoti“ Europą. „Sovietizuoti“, anot Dagio, reiškia įteisinti dviejų vyrų ar dviejų moterų santuokas ir šitaip suardyti tradicines šeimas bei nustumti Europą į demografinę krizę. Nekalbu jau apie plakatus tų, kurie nusprendė paspoksoti į šią vasarą vykusias „Baltic Pride“ eitynes ir pariaumoti ką nors įžeidžiančio. Ten sovietinė simbolika irgi sulyginama su ES simbolika, o ES, suprask, yra kalta dėl to, kad Lietuvoje gyvena ir po gatves laisvai vaikšto homoseksualūs žmonės. Štai ir Liudvika Pociūnienė panašiai tvirtina, jau ne pirmą kartą, esą sovietinė ideologija grįžo kaip „socialinis eksperimentas“, liepiantis homoseksualiems žmonėms atsiskleisti viešumoje apie savo seksualinę orientaciją.
Pociūnienė savo komentare, kuris pirmiausia buvo išspausdintas ultra-dešiniųjų portale „Pro Patria“, kalba apie žmogaus prigimtį ir lengva ranka skirsto žmones į „brandžius“ ir „nebrandžius“ (atspėkite, kurioje pusėje pati Pociūnienė) ir bando susieti šią pseudo-psichologinę teoriją su tipiškai lietuviška gėjų sąmokslo teorija. Tiesa, žodžio „Sovietų Sąjunga“ autorė, kitaip nei Dagys, nevartoja tiesmukai, bet kalba apie „plataus masto socialinį eksperimentą, paremtą itin ribota ideologija, pamėginusia nuosekliai ignoruoti ištisas žmogaus egzistencijos sritis (be abejonės, pirmiausia tas, kurios sudėtingesnės ir reikalauja sąmoningų susivokimo pastangų). Pasekmes jaučiame iki šiol.” Na, jeigu ne apie Sovietų Sąjungą, tai nežinau tuomet, apie ką čia Pociūnienė šneka. Sutinku, kad sovietinės okupacijos pasekmes Lietuvos ir daugelio kitų šalių visuomenės jaučia iki šiol, dargi manau, kad toks diskursas, kurį propaguoja Pociūnienė, Dagys, Petras Gražulis ir kiti veikėjau, yra viena iš tų pasekmių.
Keista skaityti tokio tipo kaltinimus, žinant, kad Sovietų Sąjungoje potraukis tos pačios lyties asmeniui buvo laikomas iškrypimu ir nusikaltimu. Tiesa, po 1917 metų revoliucijos Rusijoje trumpam buvo įsigalėjusi atmosfera, kuri leido Aleksandra Kolontaj skelbti savo požiūrį į laisvą meilę (apie tą komplikuotą ir labai trumpą epizodą vis bando pasisakyti Dagys). Vis dėlto ši rusiška seksualinė revoliucija buvo greitai nuslopinta ir galiausiai visai užgniaužta Stalino, to paties, kurio įsakymu daugiau kaip 40 tūkst. lietuvių, tarp jų ir mano senelis, buvo išvežti į Sibirą.
Nuo 1933 metų Sovietų Sąjungoje vyrų homoseksualumas buvo kriminalizuojamas, o moterų lesbianizmas buvo vertinamas kaip psichiatrinė liga.
Nepriklausomoje Lietuvoje baudžiamasis straipsnis dėl vyro lytinių santykių su vyru buvo panaikintas 1993 m., o bandymų gydyti homoseksualumą, deja, pasitaiko iki šiol. Tad kaip čia taip staiga „sovietizacija“ šiandienos Lietuvoje susiejama su seksualinių mažumų teisėmis, o ne su jų priespauda? Galbūt dėl to, kad nėra elementaraus suvokimo, jog su utopine komunistine ideologija, įkūnytą Kolontaj ir kitų to meto idealistų, ideologija, kuri kalbėjo apie žmonių lygybę ir laisvę, Sovietų Sąjunga neturėjo nieko bendra? Kad leninizmas ir stalinizmas buvo dešinioji, oportunistinė, smurtinė marksizmo versija, o totalitarinė ir okupacinė sovietinė valstybė, pamynusi darbininkų savivaldos idėjas, kaip puikiai yra išaiškinęs, pavyzdžiui, JAV socialinis kritikas Naomas Chomskis?
Tad kaip vis dėlto kovą už seksualinių mažumų teises galima vadinti „sovietizacija“? Juk gėjų ir lesbiečių likimas Sovietų Sąjungoje iš esmės niekuo nesiskyrė nuo visų kitų piliečių, kurių portretai neišsitekdavo siauruose komunizmo statytojo/s rėmeliuose, likimo. Politiniai disidentai ar šiaip laisvės ištroškę žmonės, hipiai ir kiti „asocialūs elementai“ buvo persekiojami ir morališkai žlugdomi, vežami į Sibirą, sodinami į kalėjimus, kišami į psichiatrines ligonines. Ištisos kartos lietuvių išaugo šioje atmosferoje, kurioje vienintelis išlikimo būdas buvo sėdėti ir tylėti. Arba, geriausiu atveju, užsidaryti privačiuose šeimos ir artimiausių draugų rateliuose, apsiriboti pasibėdojimu standartinio partijos išduoto buto virtuvėje.
Iš šiandienos pozicijų sakytume, kad Kalantos kaip žmogaus psichinė sveikata ar asmenybės „branda“ buvo niekuo dėta, kad tik nežmoniška sovietinė santvarka privedė jį prie dramatiško sprendimo. Panašų reiškinį matome ir šiandienos Lietuvoje, kai patyčių ir paniekos atmosfera, homofobiškas mūsų „bendrabūvis“ veda jaunus žmones prie sprendimo emigruoti, arba net išeiti iš gyvenimo. Tik maža dalis randa būdą išgyventi Lietuvoje, susikurti artimų draugų ratą, alternatyvią bendruomenę, galbūt netgi susirasti tolerantišką darbo aplinką, toli gražu ne visus palaiko šeima ir artimieji. Ne kiekvienas iš mūsų gali sau leisti prie Kūčių stalo atsivesti savo partnerį ar partnerę ir pakelti už juos taurę, kaip ragina Romas Zabarauskas. Kaip ir sovietiniais laikais, daugelis mūsų vis dar priversti gyventi dvigubą gyvenimą ir dalį savo asmenybės pasilaikyti tik artimiausių žmonių rateliui, naktiniams pokalbiams tų pačių sovietinių bendrabučių virtuvėse.
Ar tikrai galima lyginti politinį disidentą su seksualiniu disidentu? Ar galiu lyginti Kalantos trumpą kovą dėl šalies nepriklausomybės su šiandienos seksualinių disidentų kasdiene kova dėl socialinių pokyčių ir galimybės gyventi atvirai ir išdidžiai? Kaip rašo rusų literatūros ir queer studijų ekspertas Brianas Jamesas Baeras straipsnyje apie pokomunistinės Rusijos detektyvinius romanus, žlugus Sovietų Sąjungai politinės paslaptys buvo pakeistos seksualinėmis paslaptimis. Jeigu anksčiau pagrindinė „tiesa“, kurią buvo galima žinoti apie žmogų, buvo „ar jis disidentas, ar komunistas, tai šiandien pagrindine „tiesa“ ir pačiu svarbiausiu įtarinėjimų ir apkalbų objektu tampa jo seksualinė orientacija. „Kaip Ezopinės politinės užuominos sovietinėje literatūroje, taip homoseksualumo tema posovietinėje kultūroje visuomet pasirodo tarsi paslaptis, lydima nuolatinės grėsmes būti greitai išaiškinta“, sako Baeras.
Išties, kaip ir Nida Vasiliauskaitė pastebi, gyvename tokioje visuomenėje, kurioje seksualumas yra visuomeninės kontrolės įrankis, kurioje institucionalizuota homofobija (taip, toks terminas tikrai egzistuoja, ir ne, Nida necitavo Pociūnienės homofobiško straipsnio) yra būdas kontroliuoti mūsų gyvenimus. Panašus būdas, sakyčiau, į tą, kuriuo anksčiau buvo politinė totalitarinė ideologija, teigusi, kad yra tik vienas teisingas gyvenimo kelias, kelias į „šviesų rytojų“. Ir šiandieninė homofobija, kaip aiškiai parodo, pavyzdžiui, Edgaro Rušinsko atviri „YouTube“ prisipažinimai ir daugelio kitų gyvenimo istorijos, gali būti ne ką menkesnė priespauda nei sovietinis totalitarizmas.
Kas jau kas, o Pociūnienė, nuo pat 1988 m. dalyvavusi leidžiant „Sąjūdžio žinias“, turėtų žinoti, kad tik maišto dvasia, drąsa kovoti su įsišaknijusiomis normomis, drąsa turėti savo nuomonę ir sakyti ją nepaisant nieko, yra vieninteliai būdai keisti pasaulį ir atsikratyti priespaudos. Tiek politinės, tiek ir seksualinės. Tenka tik padėkoti tiems, kurie kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos, kad šiandien mums nebereikia pasidegti Laisvės alėjoje, jog būtume išgirsti ir pamatyti. Esama žymiai produktyvesnių būdų maištauti ir keisti tai, kas šioje visuomenėje kvepia pelėsiais.
Įtakinga šiuolaikinė filosofė ir feministė Sara Ahmed, pavyzdžiui, kalba apie drąsą būti „feminist killjoy “ (liet. nuotaiką gadinanti feministė/-as) ir pabrėžia, kaip svarbu yra kartais reikšti savo nuomonę netgi tuomet, kai dėl to būsi apkaltintas egoizmu ar nebrandumu. Visuomenė dažniausiai labai nemėgsta tų, kurie kvestionuoja daugumai priimtiną pasaulio suvokimą ir stereotipais paremtus įsitikinimus apie „žydrus, juodus, raudonus ir taboro čigonus“. Tokie žmonės, tokie nuotaiką gadinantys išsišokėliai paprasčiausiai nepatogūs, juos norisi pavadinti nežinančiais savo vietos nebrendilomis, siekiančiais bet kokiu būdu atkreipti į save dėmesį. Ypač tai akivaizdu visuomenėje, ne taip jau seniai išsivadavusioje iš dirbtinai visus suvienodinančios totalitarinės sistemos.
Jeigu diskutuotume apie asmenybės brandą rimtai, ne taip, kaip ja manipuliuodama pseudomoksliniu žargonu apibūdina Pociūnienė, pamatytume, kad branda kuo puikiausiai apima ir savo seksualinės orientacijos atskleidimą. Juk daugelis siekia atsiskleisti tam, kad galėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savo asmeninius santykius, kad galėtų viešai būti su savo mylimuoju ar mylimąja, partnere ar partneriu, susituokti, kad galėtų auginti vaikus nesislapstydami ir išdidžiai eiti į tėvų susirinkimus mokykloje. Tiesą pasakius, būtent dėl to, kad coming out (liet. seksualinės orientacijos atskleidimas) yra būtent šitoks aktas, siekis prisiimti socialinę atsakomybę, siekis tapti dalimi normatyvios, ant „tradicinės“ (suprask branduolinės, dviejų žmonių santuoka paremtos) šeimos pastatytos visuomenės, jis kartais kritikuojamas queer aktyvistų. Ne kiekvienas privalo gyventi poroje ar šeimoje, galiausiai ir ta šeima nėra rojus žemėje, nereikia idealizuoti mūsų šiandieninės visuomenės normų, sako aktyvistai, kurių kritinėms pastaboms neretai tenka pritarti.
Netikėtai ir kiek absurdiškai Pociūnienė pasirinko britų aktorių, rašytoją ir LGBT aktyvistą Stepheną Fry kaip pavyzdį, tarsi turinti mus pamokyti apie tai, kokios baisybės nutinka atskleidus savo homoseksualumą. Dargi ji pateikia jį kaip sektiną seksualinės orientacijos „nesureikšminimo“ pavyzdį. Tiesą pasakius, Stephenas Fry autobiografinės knygos „Moab is my Washpot“ („Moabas mano apsiplovimo indas“) nebuvau skaičiusi. Tačiau internete perskaičiusi kelias knygos recenzijas supratau, kad jos ir Pociūnienė neskaitė. Nes kaipgi kitaip būtų tvirtinusi, kad autobiografijoje aktorius „didžiausiam LGBT entuziastų nusivylimui, savo homoseksualumui nesuteikė jokios ypatingos, išskirtinės reikšmės“. Na, visų pirma tai, pasak recenzentų, šioje knygoje Stephenas Fry iš tikrųjų rašo apie savo pirmąją meilę vaikinui, vardu Metthew, bei kitas homoseksualias paauglystės patirtis. Jau nekalbu apie ankstesnį jo romaną „The Liar“, kuris pilnas atvirų pasakojimų apie homoseksualius santykius. Na o absurdiškiausia yra turbūt tai, kad Fry paskutiniu metu neretai pasirodo viešumoje išreikšdamas solidarumą Rusijos homoseksualų bendruomenei ir netgi ragindamas pasaulio politikos lyderius boikotuoti Sočio Olimpines žaidynes dėl Kremliaus vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Tad panašu, jog šioje vietoje Pociūnienė tiesiog ciniškai pamelavo, siekdama kuo labiau paveikti savo auditoriją ir paprotinti „nebrandžius“ LGBT aktyvistus.
Beje, Rusijoje, grįžtant prie „sovietizacijos“ temos, Vladimiras Putinas vis atviriau naudojasi visuomenės nostalgija seniems geriems sovietiniams laikams. Tam pasitarnavo ir Sočio olimpinių žaidynių atidarymas, su iškilmingu totalitarinio režimo simbolių demonstravimu. Nemažai Vakarų valstybių politinių lyderių, tarp jų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, nusprendė boikotuoti šias žaidynes visų pirma dėl Putino vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Tarp šių pažeidimų ir įstatymas, kuris esą siekia apsaugoti vaikus nuo taip vadinamos „homoseksualų propagandos“, bet iš tikrųjų tiesiog įteisino nesuvokiamo žiaurumo smurtinius veiksmus prieš jaunus žmones, kuriuos radikalios fašistinės grupuotės nusprendė esant homoseksualiais. Stephenas Fry savo atvirame laiške politikams, raginančiame boikotuoti Sočio olimpines žaidynes, primena, kad Putinas šitaip žaidžia moralinį autoritetą ir bando įtvirtinti, kad jo „vertybės“ skiriasi nuo „Europos vertybių“.
Nereikia būti genijumi, kad suprastum, su kuo tau šiame politiniame žaidime pakeliui. Manęs, pavyzdžiui, ES (kurios tikrai neidealizuoju) siekis įtvirtinti seksualinių mažumų teises niekaip nenustums į šitokio, Sovietų Sąjungos sugrįžimu prakvipusio ir didelį šeimos gynėją vaidinančio Putino glėbį. Nežinau, deja, kaip čia būtų su Pociūniene ir į ją panašiomis „brandžiomis asmenybėmis“.
Autorė yra žurnalistė, priklauso feministinio internetinio žurnalo „Dilgėlė“ redakcijai. Yra baigusi lyčių ir etniškumo studijas Utrechto Universitete.
