Matydamas, kad net fiktyviai įkurtų bendrovių akcininkai-užsieniečiai supirkinėja žemės sklypus Lietuvoje, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs, jog tokie sandoriai yra niekiniai, naiviai galvojau, jog parašų rinkimas referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams pagaliau privers politikus nurodyti Vyriausybei, kad ji tokius sandorius paskelbs in corpore niekiniais, nes jie prieštarauja imperatyvioms konstitucijos normoms. Tokius sandorius pripažinti niekiniais net nereikia teismo sprendimo, kaip tai numatyta Civilinio kodekso 1.78 ir 1.80 straipsniuose. Kai Nekilnojamojo turto registras juos išregistruos, nes tokie sandoriai negali būti registruojami,– jų dalyviai tegu įrodinėja savo teisybes teismuose arba sulaukia Civiliniame kodekse nustatytų sankcijų.
Nebuvo padaryta nieko. Taigi, į dabartinį referendumą vedė ir įvairių valdžių neveiklumas. Suprantama, kad tą pastebėjo euroskeptikai ir pačioje Lietuvoje, ir tie, kurie labai norėtų, jog Lietuva išsiskirtų iš kitų Baltijos šalių neturėdama euro, kad susipyktų su Europos Sąjunga ir pasidarytų tokia pilka politine zona, jog savaime taptų koridoriumi į Kaliningradą. Tad kodėl referendumo dėl žemės nepavertus faktiniu Lietuvos išstojimo iš Europos sąjungos referendumu? Išanalizavus pateiktus referendumui klausimus – akivaizdu, kad to paties siekia ir jo organizatoriai.
Argi atėjęs į referendumą žmogus, kuris nori, kad žemė neatitektų užsieniečių nuosavybėn, bet nenori, kad dėl šalia kaimo glūdinčių naudingų iškasenų būtų rengiami referendumai, gali laisvai išreikši savo valią? Niekaip negali. Štai čia ir glūdi referendumo organizatorių suktumas – į kitus klausimus nežiūrėk, pasisakyk už tą, kuris tau prie širdies, o mes jau susumuosime visus į vieną. Tokių skirtingų klausimų, į kuriuos balsuotojas gali turėti skirtingus atsakymus, bet tuo pačiu yra faktiškai prievartaujamas atsakyti vienu žodžiu Taip ar Ne, negalima laikyti laisvu valios pareiškimu, o paties tokio proceso – referendumu. Tokio „referendumo“, kur visų keturių klausimų susumavimas iš esmės reikštų atsakymą į sąmoningai užslėptą svarbiausią klausimą: „Ar sutinkate, kad Lietuva išstotų iš Europos Sąjungos?“
Turbūt vietiniai ir nevietiniai referendumo skelbėjai ir organizatoriai nusprendė, jog lietuviai, kur jie begyventų, jau yra tiek supriešinti, kad tikrųjų jų užmačių nesupras ir nesugebės joms pasipriešinti, kad lietuvio savimonė jau pakankamai sujaukta, kad mazochistinės istorikų fantazijos jau padarė juos vis dar lietuviškai kalbančius, bet jau nežinančius, kas jie tokie – tad jau laikas pabandyti manipuliuoti tautos valia.
Konstitucinis Teismas yra priėmęs pakankamai abejotinų sprendimų. Bandė nepagrįstai riboti Seimo ir Vyriausybės galias, kišosi į įstatymdavystės sferą, nuolat skelbė, kad kėsinamasi į teisėjų atlyginimus ir, ko gero, net pasidarė panašus į tą pasakų piemenėlį, kuris melagingai skelbė apie neva jo kaimenę užpuolusius vilkus – tad galimai prarado ir žmonių, ir politikų pasitikėjimą. Deja, deja, šiandien į Konstitucinio Teismo įžvalgas dėl tokio referendumo negalimumo turime atsižvelgti, nes vilkai yra tikri.
Panagrinėjome ir kitų valstybių referendumų rengimo sąlygas. Priėjome išvadą, kad būdami iš trijų pusių apsupti kaimynų, kurie agresyviai piršo savo kalbą antrąja valstybine kalba, aukštino tik savo kultūrą ir požiūrį į istorinius įvykius ar net atvirai reiškė teritorines pretenzijas, referendumais galima spręsti tik pačius svarbiausius klausimus, o ne tai, kas kam ateis į galvą. Tą lėmė ir mūsų šalies geografinė padėtis, kokios Europoje daugiau nėra. Ar ji šiandien labai pasikeitė, ar mes nesulaukiame tokių pačių pasiūlymų ir pretenzijų?
Minėtas žurnalistas ir toliau man prieštaravo, rašydamas, kad 300 tūkstančių parašų tai lyg tos geležinės kurpaitės, kurių moteris iš žinomos pasakos negali sunešioti. Matyt nesuprato tos pasakos moralo. Žilvinas davė Eglei geležines kurpes ir tikėjosi, kad ji tų kurpių nesunešios, kad jų vaikai nebus paversti medžiais, jis pats nebus užkapotas dalgiais, o dukra netaps išdavike drebule. Deja, liko tik kraujo puta.
Tauta reikia pasitikėti, bet tuo pačiu negalima leisti, kad būtų manipuliuojama jos valia prieš ją pačią. Tauta gali viską, bet turi to siekti jos pačios nužymėtais procedūriniais keliais. Ir tik tada, kada jėga bandoma kėsintis į jos suverenitetą ar konstitucinę santvarką, ji turi teisę gintis visur ir visaip.