Tuo pačiu visiškai nepritariu tam, ką Izraelis daro su palestiniečiais. Vis labiau Izraelio elgesys su jais ir požiūris į juos faktiškai primena nacius. Izraelio vidaus saugumo tarnybos „Shin Bet“ vienas iš buvusių vadų, Avrahamas Shalomas, net filme „The Gatekeepers“ (Vartų sargai) pripažįsta, kad Izraelis elgiasi su palestiniečiais kaip naciai su įvairių šalių gyventojais Europoje per II pasaulinį karą. Gerbiu Izraelį, tačiau jau matau, kaip šalies nesiskaitymas su istorija gali ateityje brangiai atsiliepti.
Kodėl pradedu apmąstymus apie Holokaustą Lietuvoje nuo Izraelio? Dėl to, kad manau, jog skaitančiam šias eilutes bus lengviau suprasti, ką šiuo straipsniu noriu pasakyti.
Kai domiesi Lietuva ir jos istorija, po kurio laiko pradedi į visa tai žiūrėti kiek plačiau. Skirtingi laikotarpiai siejasi vieni su kitais, pradedi matyti ryšius tarp įvairių istorijos sluoksnių ir tų sluoksnių dažnai glaudžias ir sudėtingas sąsajas su dabartimi. Taip pat keista, bet nors ir esi tarsi čia tik gyvenantis pašalietis, pradedi jausti atsakomybę už šitą žemę ir jos istorinę raidą.
Kalbant apie mažumas apskritai, matau du didelius Lietuvos vidinius iššūkius: būtinybę rasti – vidinę ir viešą – bendrą kalbą su lenkais ir žydais. Apie lenkus kitą kartą, šiandien apie žydus ir, visų pirma, apie sudėtingiausią lietuvių-žydų santykių dalį – Holokaustą.
Teigiu, kad žydai buvo, yra ir, tikiuosi, bus neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Atitinkamai teigiu, kad žydų ir žydų paveldo naikinimas buvo Lietuvos nepriklausomybės praradimo dalis. Ir dar teigiu, kad kiek kitoks požiūris į žydus apskritai, ir į Holokaustą būtų tik į naudą Lietuvai dėl būsimos jos laimės ir gerovės.
Kalbame čia, be kita ko, ir apie Lietuvos įvaizdį. Keliaudamas po pasaulį gan dažnai susiduriu su dviem dalykais, ką kiti žmonės žino apie lietuvius: kad šie yra geri krepšininkai ir... kad šaudė žydus. Nors toli gražu ne visi lietuviai geri krepšininkai, tokį atsiliepimą lengva priimti, jam pritarti. O tas kitas... Kaip bebūtų skaudu, bet pasaulyje tikrai susiformavusi tokia itin neigiama nuomonė, kurios taip lengvai neatsikratysi. Žinoma, čia tik dalis tikrovės, bet tas momentas yra – ir veikia.
Nelabai malonu, net skaudu, nes visiškai suprantu, kad dauguma lietuvių iš viso neturi nieko bendro su Holokaustu. Be to – pakankamai gerai žinau ir apie kitus skaudžius įvykius Lietuvoje, kurie taip pat reikalauja dėmesio. Bet Holokaustas šiame rakurse turi tendenciją lyg saulės užtemimas įtraukti visus po savo tamsia dėmeir ne iki galo leisti apie ką kitą papasakoti. Ir iš gyvenimo patirties darau prielaidą, kad Lietuva deda nepakankamai pastangų, kad ši padėtis realiai pasikeistų. O keisti vertėtų visų pirma pradėti nuo vidaus, nuo savęs.
Pastebėjau, jog Holokausto naratyvas lietuvių dažnai pristatomas kaip kažkoks atskiras šalies epizodas – baisus, nesuvokiamas, bet vis dėlto nevisai susietas su kitais to laikmečio įvykiais, ar, drastiškiau kalbant, gal ne visai su Lietuvos „tikra“ istorija. Tai, manau, daroma dėl trijų, iš dalies tarpusavyje susijusių, priežasčių:
1. Lietuvos modernioje istoriografijoje žydų indėlis ir vaidmuo apskritai pastatomas į atskirą, atokesnę vietą. Nors žydai, be abejo, tame pasakojime egzistuoja, tačiau teikiama absoliuti pirmenybė „moderniam“ lietuviškam naratyvui, kur žydai atlieka gana nematomą vaidmenį (išskyrus 1940-1941 metų įvykiuose).
2. Lietuvoje nuo senų laikų pakankamai giliai įsišaknijęs „buitinis antisemitizmas“. Jis jokiu būdų neišvystytas iki Holokausto lygio, bet vis tik užduodantis tam tikrą tamsų toną, ypač Holokausto kontekste.
3. Lietuvoje, kur žmonės apskritai išugdyti neliesti skaudžių ir sudėtingų praeities vietų, dažnai stengiamasi nuo Holokausto, tuo labiau kaip itin nemalonaus ir lietuviams nepalankaus reiškinio, laikytis kuo atokiau, tiesiog „nelįsti“. Taip ramiau, geriau.
Kiek teko prisiliesti prie Lietuvos dvidešimto amžiaus istorijos, ypač prie pirmo šimtmečio pusės, išryškėja žydų indėlio į Lietuvos valstybingumą mastai. Galima kalbėti apie pirmų lemtingų Lietuvos nepriklausomybės metų žydus savanorius (apie 3000), ir apie atskirus žmones, pavyzdžiui, kaunietį konstruktorių/architektą Anatolijų Rozenbliumą, projektavusį ir Karininkų ramovę, ir garsiąją Sporto halę, kur vyko Europos krepšinio čempionatas 1939 m. Ypač, sakyčiau, reikšminga buvo žydijos strateginė reikšmė miesteliuose: tai buvo tarpinis sluoksnis tarp kaimo ir miesto naujai besiformuojančioje šalyje iki II pasaulinio karo. Žydai suformavo be galo svarbų amatininkų ir įvairių profesionalių paslaugų tiekėjų „pusintelektualinį“ sluoksnį. Dar žydai atliko tam tikrą „mikrokreditorių“ funkciją miestelio lygmenyje, nė kiek ne mažiau ir lietuviams.
Žydų ryšiai su Sovietų Sąjungoje gyvenančiais buvo labai įvairialypiai, įskaitant ryšius su komunistų sluoksnio veikėjais. Drįstu teigti, kad, atėjus sovietams, 1940-ais, pradinis palankumas ar greičiau sovietų nebaimė didele dalimi susijusi ne tiek su pačia nauja valdžia ar valdymo forma, o būtent su plačiais giminingais ryšiais Rytuose (pavyzdžiui, komunistų veikėjo Kaganovičiaus artimi giminaičiai gyveno Rokiškyje).
Čia tenka pasakyti, kad teko girdėti daug istorijų apie žydų prisidėjimą prie sovietų okupacijos veiksmų. Teko taip pat pastebėti, kad Lietuvos komunistų partijoje prieš karą buvo neproporcingai daug žydų. To neigti negalima, bet šį faktą vertėtų nagrinėti kiek giliau. Buvo daug įvairių žydų partijų, pvz., nemažai sionistiškai nusiteikusių organizacijų (kurios propagavo žydų grįžimą į Izraelį). Kiek teko prisiliesti, susidaro įspūdis, kad komunistai-žydai kitų žydų nelabai buvo traktuojami kaip žydai, o labiau kaip savotiški idealistai, nelabai ką nors bendro turintys su žydų pasauliu.
Aukštesnio rango žydų naujoje santvarkoje realiai nebuvo daug. Tačiau jie reiškėsi žemesniame lygyje, kur lietuviai daug kur buvo valdžios keičiami į, sovietų akimis žiūrint, kiek patikimesnius, žydus. Esu susiformavęs teoriją, kurią vadinu „sovietų vaistininko-žydo keršto simbolis“. Valdžia skyrė, tarkime, nauju vaistinės viršininku buvusį pavaduotoją žydą. Paprasti žmonės, žinoma, tą vaistininką matė, ir pyktis dėl bendros vis labiau gluminančios padėties per šitą akivaizdų pasikeitimą rado vietą nepasitenkinimui išlieti. Manau, būtent šis staigus žydų viešas pasirodymas buitiniame lygmenyje, kur jie anksčiau vaidindavo kuklesnį vaidmenį, skatino neapykantą. Tačiau aukščiausiame lygmenyje sovietizuojant Lietuvą, tenka pasakyti, žydų indėlis ribotas.
Daugiausiai valdžioje faktiškai pasikeitė (kai kur net pasiliko) patys lietuviai. Laikui bėgant tie žydai, aktyviai rėmę naują valdžią ir ėję bent kiek atsakingesnes pareigas, buvo gan greitai pakeisti į komunistų partiją naujai įstojusiais lietuviais. Per pirmą okupaciją Lietuvos komunistų partijos proporcijos kardinaliai keitėsi, žydų skaičius mažėjo, įstojo lietuviai. Įsigalėjus naujai santvarkai ideologiškai „teisingi“ žydai tapdavo nebereikalingi, net ne visai pageidaujami, ir po kiek laiko būdavo net išstumiami. Tas pats principas galiojo visiems kraštams Rytų Europoje ir karo, ir pokario metais (rekomenduoju čia paskaityti Anne Applebaum naują knygą „Iron Curtain“ apie Rytų Europos sovietizaciją po karo iki 1956-ųjų). Bet lietuvis žydą, kaip visko kaltininką, užfiksavo, žinoma, sparčiai remiant nacių valdžiai iš Vokietijos.
Apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, ir apie teiginį „Lietuva iššaudė žydus“. Čia ne tiek juridinis kaltinimas (kalta, visų pirma, nacių Vokietija), o daugiau moralinis apmąstymas. Vis dėlto Lietuva už tai neša tam tikrą atsakomybę iki šių dienų. Esu visiškai įsitikinęs, kad be nacių-vokiečių Holokausto Lietuvoje nebūtų buvę. Kiek teko studijuoti įvykius – nuo 1940-ųjų iki karo pabaigos – susiformuoja išvada, kad bet kuriam okupantui gana sėkmingai sekėsi savo reikmėms panaudoti vieną ar kitą gyventojų sluoksnį. Čia ne tik apie lietuvius ir žydus. Tarkim, Stalinas visų pirma – kaip žinia, už tam tikrus reikalavimus – atidavė Lietuvai Vilniaus kraštą, o okupavus Lietuvą, iš karto atidavė jo savivaldą lenkams. (Beje, sovietai ir žydus tarpusavyje kiršino, pvz., per kalbas: jidiš buvo pristatoma kaip „žydų proletarų kalba“, o hebrajų kaip „buržujų-sionistų“ kalba). Kiršinti etnines grupes buvo vienas iš veiksmingiausių sovietinių metodų, norint greitai perimti kontrolę. Vokiečiai kiek kitaip ir aštriau, bet iš esmės panašiu tikslu, Lietuvoje ir kitur mirtinai kiršino vietines etnines grupes su žydais.
Žydų naikinimas prasidėjo Lietuvai oficialiai ir viešai neprieštaraujant. Kalbu apie Laikinosios Vyriausybės protokolus, kurie, atleiskite, savo formuluotėmis skleidžia pasyvų antisemitizmą. Žydų reikalai nereikšmingi Lietuvai (žr. 3 punktą apie Lietuvos santykius su žydais). Jokių būdų nemanau, kad Laikinojoje Vyriausybėje visi buvo aršūs antisemitai (kai kurie netgi vėliau patys prisidėjo prie žydų gelbėjimo – vieno kilniausių lietuvių veiksmų per visą karą). Tačiau jų vieši veiksmai ir pareiškimai leidžia suprasti, kad Laikinoji Vyriausybė nors ir nelabai sutiko su esama padėtimi, bet vardan (galimos) nepriklausomybės pasiryžo aukoti dalį savo piliečių.
Teko šiek tiek įsigilinti į įvykius Kaune: apie savaitę po karo pradžios 1941 m., kai po kelių dienų naujai suformuoti lietuvių savisaugos daliniai – aprengti lietuviškomis uniformomis ir, nors kontroliuojami vokiečių, tiesiogiai vedami Lietuvos karininkų – pradeda masiškai naikinti žydus VII forte, kitose vietose. Apie liepos 6 dieną, kai apie 3000 žydų jau buvo likviduoti VII forte, niekam nebeliko jokių abejonių, koks likimas laukia Lietuvos žydų.
Tenka kartais išgirsti nuomonę, kad šaudymas buvo vykdomas „visuomenės padugnių“ ( tas argumentas tarsi šiek tiek atitolina kaltės klausimą). Keletas žydšaudžių ir jų visuomeninis statusas man yra žinomi iš įvairių šaltinių. Tarp jų nemažai visuomenininkų, švietimo darbuotojų, tarnautojų, pareigūnų ir panašių žmonių, toli gražu ne padugnės. O tai prideda tam tikro svorio klausimui apie visuomenės moralinę atsakomybę.
Kalbame ne tik apie šaudymą: vėliau naikinimas buvo vykdomas plačioje teritorijoje, lietuviams tiesiogiai ir netiesiogiai iš to pasipelnant. Plačiai žinomas faktas, kad genocidas ir turto pasisavinimas visada tampriai susiję dalykai. Kai pradėjau viską suvokti giliau, supratau, kad beveik visi butai Kauno centre prieš karą buvo žydų.
Dar galima įžvelgti ir lietuvių moralinę atsakomybę, susijusią su nepriklausomybės praradimu.
Nepriklausomybė, savaime suprantama, susideda ne tik iš vėliavų, konstitucijų, vyriausybių ir panašiai. Nepriklausomybė reiškiasi per integruotus šalies veikimo principus, kurie susideda tiek iš oficialių sutarimų ir viešų bendrų tikslų, tiek iš neformalių mechanizmų tarp žmonių, grupių, organizacijų ir jų (oficialių ir neoficialių) sutarimų ir veiksnių/veiksmų. Esu susiformavęs tokią „Lietuvos nepriklausomybės sluoksnių praradimo teoriją“. Tragedijos žanre tai būtų nepriklausomybės praradimas – ir galų gale pasipriešinimas – per tris veiksmus.
Kas vyko 1940-ais, vasarą, buvo Pirmo sluoksnio, arba Miesto sluoksnio (Kauno) nepriklausomybės praradimas, kur Lietuvos valdžia neturėjo nė kiek atsparumo prieš spaudimą iš Maskvos. Čia galima pabrėžti, kad valdžia ne tik nesipriešino, o jau kitą dieną dalis prieškario Lietuvos valdžios realiai dirbo naujam ponui. Pasidavimo faktas neginčijamas, ir dėl to iki šiol ne visiškai paprasta atsilaikyti Maskvos spaudimui dėl versijų apie šiuos įvykius.
Antro sluoksnio praradimas – kuris artimai susijęs būtent su žydais – vyksta visų pirma 1941-ais. Tai pavadinčiau Miestelio sluoksnio nepriklausomybės praradimu. Kalbu čia apie „Štetl“ kultūrą, apie tuos miestelius, kurie Lietuvai tarpukaryje buvo gyvybiškai, strategiškai svarbi tarpinė erdvė tarp kaimo ir miesto. To pagrindinio (žydų) sluoksnio sunaikinimas itin skaudžiai paveikė miestelius ir iki šiol atsiliepia miestelių raidai. Lietuvių vaidmuo šiame etape, tiesiogiai prisidėjus prie šito sluoksnio sunaikinimo, yra ne lemiamas, bet gana svarus.
Trečio nepriklausomybės sluoksnio praradimas vyko pokario metais, su Kaimo sluoksnio nepriklausomybės praradimu, visų pirma, per trėmimus ir kolektyvizaciją. Beje, čia irgi tas laikotarpis, kai nepriklausomybės klausimas atsiduria Kaime: lietuviai ir didingai, ir skaudžiai, savanoriškai ir savarankiškai kyla prieš okupantą ir, galų gale, lietuvių duodamas atsakymas sau ir pasauliui, kad nepriklausomybė vis dėlto yra vertybė ir, nors tuo metu nesėkmingai, šitas signalas įrašomas krauju ir „transliuojamas“ per laiką į ateitį.
Manau, kad taip pasižiūrėjus į nepriklausomybės praradimo raidą atsiveria platesnis vaizdas, kur nepriklausomybė ir jos praradimo mastas ir gylis atsispindi geriau. Lietuvos netekties istorija, įskaitant Holokaustą, įgauna kiek kitokią prasmę.
Įdomu pastebėti, kad šalis, kuri iki galo yra prisiėmusi ir formalią, ir juridinę, ir moralinę atsakomybę už Holokaustą – Vokietija – šiandien sėkmingai gyvuoja. Esu įsitikinęs, kad būtent tos atsakomybės prisiėmime slypi dalis Vokietijos pakilimo ir jėgos. Rusija, tarp kitko, neprisiimdama atsakomybės už nieką, kas jai netinka, sakyčiau, ir toliau gana liūdnai tęsia savo trafaretines imperines ambicijas. Subrendusi šalis prisiima atsakomybę tiek už gerus, tiek už sudėtingesnius savo bruožus.
Apie ateitį ir Lietuvą. Esu įsitikinęs, kad moralinė atsakomybė ne tik padeda suvokti istoriją, bet ir psichologiškai atveria naujus kelius. Žydų indėlis Lietuvoje yra didžiulis, kartais man rodos, lietuviai to iki galo nesuvokia. Net manau, kad žydai, ir žydų kultūra šiandien galėtų būti Lietuvos nepriklausomybės atradimo dalis. Imkime litvakų indėlį į pasaulio kultūrą, kur Lietuva (kuri taip stengiasi gerinti savo įvaizdį) jau dabar gali pasisemti didelių turtų. Emigravusių litvakų indėlis į JAV (ir pasaulio) kultūrą itin svarus, reikšmingas ir žinomas. Imkime Marcą Chagallą, Leonardą Coheną, Harrisoną Fordą, Bobą Dylaną... Kodėl reiktų ignoruoti didelį litvakų indėlį į šio krašto šlovę?
Grįžkime prie Izraelio. Prieš kelias dienas skaičiau straipsnį „New York Times“, kur Izraelyje gyvenantis rašytojas Etgaras Keretas pasakoja apie savo tėvą, išgyvenusį Holokaustą. Tėvas jam sakė, kad iš to II pasaulinio karo siaubo buvo galima išmokti du esminius dalykus:
1. Žydai turi būti labai stiprūs, kad niekada nebūtų palikti kažkieno malonei.
2. Žydai turi būti itin tolerantiški kitų žmonių ir etninių grupių atžvilgiu, nes jie geriau negu kiti žino, kur gali nuvesti netolerancija kitiems.
Ir Izraelis, ir Lietuva galėtų daug stiprybės pasisemti iš šio suvokimo.
Grįžtant į dar senesnius laikus kada „lietuvis“ ir jo charakteris buvo suprantama kiek kitaip negu šiandien: ar suvokiate, ką stiprus, tuo pačiu tolerantiškas lietuvis – su savo gilia lietuviška istorine, archetipine galia – gali nuveikti?