Todėl gana keista, kad iki šiol jis buvo svarstomas palyginus tyliai: būsimo geležinkelio bėgių linijos brėžiamos, užsidarius biurokratų kabinetuose, net gerai neįvertinus, kokia ekonominė nauda Lietuvai būtų didžiausia, pasirinkus vieną ar kitą „Rail Baltica“ maršrutą.
Apie Vilniaus įtraukimo į šį projektą svarbą Lietuvai šiuo metu vyksta labai aštri diskusija. Tai, be abejo, labai svarbu, nes nenormalu, kai sostinė lieka nuošaly. Sostinė yra sostinė. Mūsų sostinė ir taip nėra pačioje geriausioje geografinėje padėtyje, be to, ji – ne jūrų uostas kaip Ryga ar Talinas, kurie numatyti dabartiniame „Rail Baltica“ variante. Todėl šiuo projektu reikia sustiprinti Vilniaus pozicijas.
Deja, ne visiems net ir tai patinka. Dėl to prasidėjo vienas kitų įžeidinėjimai per žiniasklaidos priemones, aiškinimaisi, kas protingas, o kas ne toks protingas. Ir toks nervingas tonas priverčia suklusti, kodėl kai kurie žmonės, užimantys garbingas pareigas, praranda savitvardą.
Aš noriu dar labiau, tačiau garbingai užaštrinti diskusiją. Kodėl projekte „Rail Baltica“ atsirado Panevėžys, o ne Šiauliai ar Radviliškis? Toks sprendimas keičia visą Lietuvos regioninę politiką.
Ankstesnėse diskusijose ir netgi patvirtintame Lietuvos teritorijos detaliajame plane anksčiau buvo teigiama, kad Lietuvai pigesnis, racionalesnis ir net tiesesnis kelias yra pro Šiaulius.
Argumentų galime rasti ne vieną. Tai ir aplink Šiaulius puikiai išvystyta kelių ir geležinkelio infrastruktūra. Taip pat pelningai dirbantis tarptautinis Šiaulių oro uostas, vienintelis Lietuvoje galintis priimti pačius didžiausius krovininius lėktuvus, ir statomas logistikos centras. Didžiausias Lietuvoje Radviliškio geležinkelio mazgas, galintis formuoti vagonų sąstatus iš Mažeikių naftos gamyklos ar Klaipėdos jūrų uosto.
Be to, labai svarbu, kad naująją „Rail Baltica“ vėžę būtų galima tiesti per valstybinę žemę. Šalia senosios vėžės, einančios per Šiaulius ir Radviliškį, yra apie 30 metrų laisva žemės juosta. Jei geležinkelis būtų statomas čia, taip būtų sutaupyta milijardai litų, nes nereikėtų išpirkti žemės iš jos savininkų (to reikėtų, jei vėžė eitų per Panevėžį). O sutaupytus pinigus būtų galima panaudoti bendrų ne tik naujos, bet ir senos vėžių atitvarų, saugantiems gyventojus, gyvūniją ir gamtą nuo triukšmo ir taršos, statybai.
Vis dėlto, labai apmaudu girdėti, kalbantis „su labiau patyrusiais ir ilgiau buvusiais politikoje ir valdžioje“ pareigūnais, netgi buvusiais ministrais, kad maršrutas iš esmės buvo pakeistas 2010-2011 metais vieno įtakingo veikėjo iš Panevėžio pastangomis. Tam pridengti buvo užsakyta galimybių studija, kurios išvados daugiau nei abejotinos.
Pavyzdžiui, joje teigiama, kad, tiesiant „Rail Baltica per Panevėžį, keleivių srautas būtų 200 tūkst. didesnis nei tuo atveju, jei transeuropinis geležinkelis eitų per Šiaulius arba Radviliškį. Tai jau kaip iš fantastinių nesąmonių filmo, ypač turint galvoje, kad keleivių pervežimas geležinkeliu retai būna pelningas.
Nereikia pamiršti ir fakto, kad pro Panevėžį tiesti geležinkelį yra problematiška ir dėl Šiaurės Lietuvoje esančios karstinės įdubos. Kaip jau minėjau, prireiktų brangiai išpirkti iš savininkų žemes, per kurias turėtų eiti geležinkelis. Be to, statant vėžę per Panevėžį, būtų sunaikinama dirbama žemė, teršiama gamta ir t.t.
Dabar, jei „Rail Baltica“ eis per Panevėžį, o ne per Šiaulius ar Radviliškį, išeis kaip kažkada su „Via Baltica“ automagistrale. Gyvenimas įrodė, kad maršrutas, pasirinktas per Panevėžį, buvo ne pats geriausias ir naudingas tikrai ne mūsų šalies vežėjams. Magistralės kelias per siauras, todėl labai pavojingas, pareikalavęs daug žmonių aukų ir sužeistųjų, kurių galėjo ir nebūti, jei, dalyvaudami „Via Baltica“ statybose, būtume buvę racionalesni ir pasirinkę Šiaulius. O automagistralė galėjo eiti tiesiai iš Rygos į Joniškį, Šiaulius, Kryžkalnį ir Kauną. Deja ir tada nugalėjo vienadieniai , o ne bendri Lietuvos interesai.
Ir kas gali paneigti, kad ir dabartinis „Rail Baltica“ planas tiesti naują geležinkelio vėžę per naujas Lietuvos žemes slepia vienintelį tikslą - kažkieno vienkartinį pasipelnymą, parduodant savo žemę? Tam tikroms atsakingoms tarnyboms reikėtų pasidomėti, kam jos priklauso.
Daug kas skleidžia euforiją – kad pinigai tai juk Europos (!). Toks požiūris jau spėjo sugadinti ne mažą dalį mūsų tautiečių. Tačiau Europos Sąjungos ir didelę pinigų sumą, kuria reikia prisidėti mūsų šaliai, reikia naudoti efektyviai ir racionaliai.
Todėl manau, kad pagrindinius argumentus turi išsakyti ekonomistai ir kiti specialistai, kurie apskaičiuotų, kiek kainuos ir kiek naudingas būtų vienas ar kitas „Rail Baltica“ maršrutas. Tuo tarpu politikai, priimantys sprendimus, remdamiesi vienokia ar kitokia ekspertine studija, turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę už atitinkamo maršruto pasirinkimo padarinius.
Dar atsiranda ir tų, kurie „Rail Baltica“ maršruto pasirinkime pradeda matyti ir Rusijos ranką (čia tiems, kuriems patinka sąmokslo teorijos). Tačiau ar siekis šią svarbią geležinkelio magistralę išnaudoti Lietuvos ekonomikos naudai – blogai? Sutinku, kad Rusija turi interesų, bet ne ten, kur ją dabar dažnai bandoma įžvelgti. Rusijos interesai yra susiję su tuo, kad Talino ir ypač Rygos uostuose, logistikos centruose, transporto įmonėse „dirba“ Rusijos verslininkų pinigai.
Tiesiog reikia galvoti ne apie Rusijos interesus ir ne atskirų Lietuvos miestų interesus, o apie visos Lietuvos interesus.