Be to, Nida visada turėjo ypatingą ginklą – aštrų humoro jausmą, dėl kurio pražilo ne vienas tamsuoliškas politikas ir visuomenės veikėjas.
Pirmuosius Nidos straipsnius skaičiau dar besimokydamas mokykloje. Būtent jos tekstai ir sociologo Artūro Tereškino knygos įkvėpė mane būti savimi, nesmerkti savo homoseksualumo, ieškoti bendraminčių ir žinių. Suteikė viltį, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nebijo kovoti už LGBT teises, ir apskritai už socialinį teisingumą. Ačiū jiems už tai.
Viskas keičiasi. Keičiasi ir žmonės, ir vertybės, ir vaidmenys, kuriuos vaidiname. Vieni pasirenkame būti įžymybėmis, kiti – mokslininkais ar menininkais, treti – publicistais. Mažytis tas Lietuvos teatras, todėl dažnai vienas aktorius vaidina daug vaidmenų: ir publikuoja akademines knygas, ir viešai pasisako už vienų ar kitų žmonių teises; ir rašo straipsnius DELFI, ir kuria mini bendruomenes „Facebook“; ir eksperimentuoja mene, ir išnaudoja žiniasklaidos dėmesį skirtingoms problemoms viešinti.
Visaip būna, ir tai nieko blogo. Bet pastaruoju metu kelia nerimą kitas dalykas. Nidos Vasiliauskaitės straipsniai išliko kategoriški, bet kritikos objektu vis dažniau tampa nebe tamsuoliai. Filosofė vieną po kito išjuokė kairės, feminizmo, ir galiausiai LGBT aktyvistus. Panašu, kad teisinga ir logiška tik viena – Nidos Vasiliauskaitės vizija. Tik kokia toji vizija? Kaip ji politiškai įgyvendinama? Kokiame dešimtmetyje ir kontekste ji įprasminta?..
Štai paskutinis straipsnis „Homoseksualumas viešai“ kritikos objektu pasirenka tai, kas Lietuvoje išvis neegzistuoja. Nida Vasiliauskaitė kritikuoja homoseksualų atsiskleidimu paremtą politiką – bet Lietuvoje atsiskleidusius gėjus ir lesbietes galime suskaičiuoti ant pirštų. O reikalavimų, spaudimo atsiskleisti – išvis nebūta.
Tokiu atveju norėčiau Nidai padėti. Jeigu jau ji ėmė kritikuoti tai, ko Lietuvoje dar nėra – tebūnie prisiimsiu tą kaltę ir pradėsiu tai daryti.
Taip, atėjo laikas gėjų, lesbiečių, biseksualų ir translyčių asmenų revoliucijai. Atėjo laikas pasakyti: mes čia. Mes nebijome savęs, mes patys save apibrėžiame ir, gerbiama visuomene, jūs turėsite su tuo susitaikyti. Vienareikšmiškai skatinu – jeigu esate LGBT ir turite galimybių, atsiskleiskite savo tėvams, giminaičiams, bendradarbiams. Atsiskleiskite pakeldami taurę už savo gyvenimo partnerį prie Kūčių stalo, atsiskleiskite ateidami su savo antrąja puse į darbo vakarėlį ar tėvų susirinkimą mokykloje. Jei tik galite sau leisti, kurkite youtube.com video, rašykite straipsnius, švieskite savo šeimas ir visą visuomenę.
Tik mes patys iš tiesų galime pakeisti visuomenę ir išsikovoti savo teises. Tik patys galime prisijungti prie tarptautinių LGBT aktyvistų, kurių iškovotomis privilegijomis šiandien visi naudojamės. Nepamirškime Stonewall riaušių, Harry Hay, Harvey Milk, Act Up, Queer Nation. Nepamirškime Vladimiro Simonko, Eduardo Platovo ir Artūro Rudomanskio, Youtube.com atsiskleidusių Edgaro Rušinsko, Mariaus Gorochovskio ir Kristinos Kunsteinaitės, dainininko Ruslano Kirilkino, aktoriaus Deniso Kolomyckio, publicistės Linos Žigelytės, literatūros kritikės Neringos Mikalauskienės ir kitų. Švieskimės, atsiskleiskime, spindėkime ir mes iškart nugalėsime, nes laisvė suteikia didesnę laimę nei bet kokios materialinės sąlygos.
Na kaip, ar skambėjo labai „prisitaikėliškai“, ar daug suteikiau galios pranašesnei daugumai, kaip rašo Nida Vasiliauskaitė?.. Kažkaip abejoju. Mano paties atsiskleidimas, 2011-ais sukėlęs skandalą, buvo lydimas žodžių: „Turi keistis ne gėjai, o Lietuva“. Vis dar manau taip pat. Ir Lietuva jau pamažu keičiasi, mūsų visų dėka.
Dėl Michel Foucault. Taip, jis kritikavo „atsiskleidimo“ logiką, rašė apie istoriškai suformuotas seksualines tapatybes ir vengė kalbėti apie savo homoseksualumą. Kas čia žino, ar 1984-ais dėl AIDS miręs filosofas apskritai būtų patenkintas tokiu homoseksualų teisių progresu, kurį šiandien dažnai apibrėžia vien tik santuokos legalizavimas. Tik bekalbėdami apie Foucault, nepamirškime, kad šis teoretikas paskutiniais metais nevengė gėjų spaudai kalbėti ne tik apie seksą, bet ir apie savo polinkį sadomazochizmui, ir kad peržengęs mokslo ribas jis tapo tikra gėjų ikona, įkvėpusia ištisas kartas LGBT teisių aktyvistų.
Tuo tarpu šiandien gyvenanti teoretikė Judith Butler, kuri remiasi Michel Foucault, kalba apie tai, kad mūsų lytis tėra „vaidinimas“, ir kritikuoja vien homoseksualia tapatybe paremta politiką, nė nemano slėpti, kad pati yra lesbietė.
Atsiskleidimas, kaip ir pats homoseksualumas, kai kurių filosofų ar žydrųjų („queer“) teoretikų požiūriu – kultūriškai suformuota, vakarietiška tapatybė. Šito neigti nesiruošiu. Artėjant Olimpinėms žaidynėms Rusijoje, aštrėjant Putino propagandinei retorikai, mes tą pasirinkimą tarp Rytų ir Vakarų matome ryškiai kaip niekada. Aš renkuosi Vakarus, ir todėl kviečiu revoliucijai. Visų pirma, savo pačių širdyse.