Natūralu, kad vertinant, kas ir kokia kaina pasiekė pergalę mūšyje, kyla klausimas, kokie šaltiniai yra patikimi, kokie – ne. Kas yra demaskuotas meluojant ar falsifikuojant faktinius duomenis, reikšmingus tiesai nustatyti, tas nėra pasitikėjimo vertas liudytojas. Tai nereiškia, kad demaskuoti tokį žodlaužį paprasta ir lengva. Priešingai, sudėtinga, nes jis visuomet yra apsisiautęs teisuolio mantija, o jo melagingi liudijimai – sukti ir jėzuitiškai išradingi.

Ko verti Rusijos šaltiniai?

Aptardamas Klušino mūšį, konstatavau, kad pralaimėjusi pusė mažiausia dėl dviejų priežasčių yra priversta pripažinti akivaizdžius ir nepaneigiamus faktus. Pirma, rusų fiasko liudytojais buvo jų sąjungininkai švedai, kurie neturėdami nieko bendro su istorinių įvykių klastojimu, pripažįsta ir rusų, ir savo pačių sutriuškinimą. Antra, Rusija po šio mūšio netgi laikinai buvo praradusi valstybingumą ir patyrusi vadinamąjį sumaišties periodą. 

Karolis Jovaišas
Rusijos istorikų šališkas palankumas sau – akivaizdus polinkis vertinti savo kariuomenės mūšius labai tendencingai – dėsningas reiškinys. Beveik patologiškas šios šalies istorikų palankumo savo ginklo pergalėms pavyzdys – 1242 m. balandžio 5 d. įvykęs Ledo mūšis.
Šie faktai iškalbingi kaip musė grietinėje. Tačiau rusų šaltiniai vis dėlto yra linkę teisinti savo kariuomenės pralaimėjimą samdinių išdavyste, nors jie garbingai kovėsi, žūdami su ginklu rankose. Toks Rusijos istorikų šališkas palankumas sau – akivaizdus polinkis vertinti savo kariuomenės mūšius labai tendencingai – dėsningas reiškinys. Beveik patologiškas šios šalies istorikų palankumo savo ginklo pergalėms pavyzdys – 1242 m. balandžio 5 d. įvykęs Ledo mūšis.

Objektyviai vertinant, ledinė rusų pergalė nė iš tolo neprilygsta lietuvių ginklo triumfui ne tik Salaspilio bei Klušino, bet ir Saulės bei Durbės mūšiuose. Griežtai kalbant, būtent su pastaraisiais dviem ir korektiška lyginti Ledo mūšį, nepelnytai atsidūrusį istorijos prožektorių šviesos rate. Nepaisant nelabai reikšmingo Livonijos ordino pralaimėjimo, Maskvos propagandos pastangomis Aleksandro Nevskio pergalė yra nepagrįstai išpūsta, pakylėta į aukštybes ir išgarsinta.

Žodis skaičiams: pagal rusiškają „Wikipedią” Ledo mūšyje dalyvavusių karinių pajėgų santykis buvo toks: Rusijos kariuomenė – 15 000-17 000 karių, Ordino – 10 000-12 000; pagal vokiškąją – Rusijos kariuomenė – 3000-4000 karių, Qrdino – 1200-1800. „Šioks toks“neatitikimas, tiesa? Ne mažiau svarbu, kad ne tik pagal vokiečių, bet ir kitų savarankiškų, taigi, objektyvių ir nešališkų informacijos šaltinių, Ordinas prarado apie 400 karių.

Aptariamas mūšis rusų istoriografijoje vadinamas dar ir ledovoe poboišče (ledo skerdynėmis). Taip jį įvardyti logiška nebent tuo atveju, jeigu žuvusiais Ordinas būtų praradęs ne 4-3,3 proc. vyrų pagal rusų šaltinius, o 33,3-22,2 proc. pagal vokiečių šaltinius. Kaip ten bebūtų, Ledo mūšyje pralaimėjusi pusė, turėdama pustrečio karto mažesnę kariuomenę, prarado palyginti nedaug karių. Žinoma, jeigu vertinsime ne santykiniais, o absoliučiais skaičiais. Ar tokiam nereikšmingam mūšiui galima skirti vieną garbingiausių vietų šlovingų pergalių panteone?

Pasirodo, taip, tiesa, su esmine išlyga, jeigu nugalėtojas turi lakią vaizduotę, neadekvačią savivertę ir nekritišką protą. Šis pavyzdys anaiptol nėra ištrauktas iš istorinio konteksto, o iliustruoja begalinį rytinių slavų polinkį pasikelti į puikybę. Kita vertus, nors 4000 žemaičių, vadovaujamų Treniotos Durbės mūšyje (1260 m.) sutriuškino 8000 kryžiuočių kariuomenę (objektyvumo dėlei nurodau angliškosios „Wikipedios“ duomenis), mes nesame užkėlę Treniotos ant pjedestalo. Nei tiesiogine, nei perkeltine to žodžio prasme.

Padaręs šį nedidelį nukrypimą, kuris iškalbingai rodo, kokia pagarbi distancija skiria rusų ir lietuvių savivertes, grįšiu prie istorinių šaltinių patikimumo klausimo. Kaip rodo Klušino mūšis, didžiarusiai ne tiek laisva valia, kiek spaudžiami nenumaldomų faktų, pripažįsta savo kariuomenės pralaimėjimų mastą tik tuomet, kai jo neįmanoma paneigti. Kitais atvejais, kai yra bent mažiausia galimybė abejoti šiais duomenimis arba šališkai juos vertinti, tai Maskvos šaltinių patikimumo lygis nusileidžia žemiau plintuso apatinės dalies.

Ulos (Čašnikų) mūšis

Šiame mūšyje, įvykusiame 1564 m. sausio 26-27 d. prie Ulos upės, netoli nuo Čašnikų dabartinės Baltarusijos Vitebsko srityje, LDK kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo, sutriuškino apie penkiskart didesnę Rusijos kariuomenę. Jai vadovavo ne koks nors išsišokėlis caro favoritas, o patyręs, Livonijos kare pasižymėjęs karvedys Piotras Šuiskis.

Karolis Jovaišas
Maskvos pozicija dėl Ulos mūšio yra natūralus elementas tos sistemos, kurią ženklina selektyviai parinkti duomenys ir demagogiškas LDK kariuomenės pergalės menkinimas.
Suteikiu žodį iškalbingiausiam oratoriui – skaičiams. Pateikdamas įvairių šaltinių duomenis apie Ulos mūšyje dalyvavusių karinių pajėgų santykį ir mūšio rezultatus, padarysiu išlygą: pergalę šiame mūšyje lenkiškoji „Wikipedia“ priskiria ne ATR, o išimtinai LDK kariuomenei. Kadangi lenkų istoriografija nėra linkusi perdėtai palankiai vertinti lietuvių ginklo pergales, tai jos duomenys pagrįstai gali būti laikomi nešališkais ir objektyviais.

Taigi, pagal lenkiškają „Wikipedią“, priešiškų jėgų santykis buvo toks: LDK kariuomenė – 4000 raitelių, Rusijos kariuomenė – 30 000 vyrų; Lietuvos kariuomenė prarado, nors tiksliai ir nežinomą, bet nedidelį skaičių karių, Rusijos kariuomenė – apie 10 000. Objektyvumo dėlei reikėtų pažymėti, kad skirtingų šaltinių duomenys apie mūšyje dalyvavusių karinių jėgų santykį ne visai sutampa.

Pavyzdžiui, pagal lenkų šaltinius lietuviai sutriuškino septynis kartus gausesnę rusų kariuomenę, o pagal anglų – „tik“ keturiskart (angliškoji „Wikipedia“ nurodo tokį priešiškų jėgų santykį: LDK kariuomenė – 4000-6000 vyrų, Rusijos – 17 000-24 000). Tačiau netgi pagal kuklesnius britų duomenis lietuvių ginklo pergalė Ulos mūšyje verta pačios pergalės deivės Nikės karūnos, o rusų pergalė jų pačių propagandos išgarsintame Ledo mūšyje – nebent pigios jos kopijos.

Kitaip nei švediškoji „Wikipedia”, kuri kaip per išpažintį pripažino savo kariuomenės „klaikų pralaimėjimą“ Salaspilio mūšyje, rusų istoriografija nelepina skaitančios auditorijos panašaus pobūdžio nuoširdžiais prisipažinimais. Šia prasme Maskvos pozicija dėl Ulos mūšio yra natūralus elementas tos sistemos, kurią ženklina selektyviai parinkti duomenys ir demagogiškas LDK kariuomenės pergalės menkinimas.

Stulbinantis istorinės atminties praradimo faktas: rusiškoji „Wikipedia“ pažymi, kad LDK kariuomenė turėjo 6000 vyrų, tačiau negali nurodyti netgi apytikrio savo karinių pajėgų skaičiaus. Kita vertus, susipainiojęs bjauriai lipniame išsisukinėjimo tinkle, šis šaltinis netiesiogiai pripažįsta lenkų ir lietuvių duomenis tiek dėl Ulos mūšyje dalyvavusių rusų karių, tiek dėl žuvusiųjų skaičiaus.

Minėta „Wikipedia“ nurodo, jog lietuviai žuvusiais prarado 22 vyrus, o rusai – 150-700, tiesa, su išlyga, kad pagal lietuvių šaltinius, rusai žuvusiais prarado „šiek tiek“ daugiau – 9000 vyrų. Tuo pačiu metu, demaskuodama savo pačios melą bei dezinformaciją, rusiškoji „Wikipedia“ pripažįsta, cituoju: „mūšis baigėsi visišku rusų kariuomenės sutriuškinimu, Šuiskis žuvo, gurguolė buvo prarasta“.

Peršasi išvada, kad specialiai Ulos mūšiui aiškinti rusai pastatė logikoje beprotnamį ir remdamiesi beprotnamio dėsniais „įrodė“, esą jų kariuomenė, nors ir sutriuškinta, prarado tik nuo 150 iki 700 vyrų iš mūšyje dalyvavusių 30 000! Kita vertus, sutriuškinimo padariniai nekelia jokių abejonių ir viskas atsistoja į savo vietas, kai remiamės gyvenimo logiką atitinkančiu lenkų šaltiniu, pagal kurį, kaip jau minėta, rusai prarado 10 000 karių.

Mažiau žinoma, kad po trejų su puse metų – 1567 m. liepos 21 d. prie tų pačių Čašnikų įvykęs mūšis tarp 2000-tantinės LDK kariuomenės, vadovaujamos Romano Sanguškos ir 5000-tūkstantinės rusų kariuomenės, vadovaujamos Piotro Obolenskio, vėlgi baigėsi gėdingu pastarosios kariuomenės fiasko. Aptardamas šį mūšį, pasiremsiu pačių rusų šaltiniais, kurie, nepaisant šališkumo, kaip jau minėjau, kartais yra tiesiog priversti pripažinti savo karinėms pajėgoms labai nemalonius faktus.

Pasak rusiškosios „Wikipedios“, šį mūšį inicijavusi lietuvių kavalerija, išnaudodama netikėtumo faktorių ir „neleisdama rusams užimti kovinių pozicijų, įsiveržė į stovyklą. Per trumpą laiką rusų kariai buvo beveik visiškai sutriuškinti. Daugybė karių paimta į nelaisvę“. Vadinasi, kai lietuvių mūšiai vertinami remiantis ne beprotnamio, o gyvenimo logikos dėsniais, jų kariuomenės pasiektos triuškinančios pergalės prieš skaičiumi žymiai pranašesnes rusų pajėgas, nekelia nė mažiausios abejonės.