Šį klausimą uždaviau omeny turėdama vieną knygą. Joje savo kūryboje homoseksualumo tematiką nagrinėjantys autoriai buvo pakviesti parašyti įsivaizduojamą laišką sau jaunystėje. Tokį laišką parašė ir E. Myles. Išversiu jo pradžią:
„Brangi Eileen, mačiau, šiandien tu kiurksojai valgykloje, atrodei išsigandusi ir noriu tau perduoti, kad stebime tave iš ateities, suprantame ir esame čia tam, kad pasakytume: kažkokiu stebuklingu būdu viskas pasikeis. Na, maždaug kai tau bus dvidešimt (žinau, dabar tai skamba lyg būtų be proto toli). Ta baisi katalikiška mokykla, kurioje prisėdus šalia draugų viskas tik pablogėja (nebent jei juos linksmini arba juokiesi iš savęs), netruks ilgai. <...> Mes irgi nekenčiame tos įstaigos. Žinai, net kai užaugsi, jiems vis dar bus nusispjauti, kad dabar tu esi rašytoja ir poetė, o kartais – tai svarbiausia – lesbietė. Jie nieko nesupranta. Tiesą sakant, ateity tu juos tik dar labiau gluminsi. Bet tada jau būsi sutikusi galybę žmonių, kurie bus dar keistesni nei tu, pranokstatys tavo praeitį, mylintys, plataus akiračio ir pasitikintys savimi, kartais įtūžę, bet visuomet tau tiesiantys ranką.“
Deja, E. Myles atsakymo neišgirdo Biržų rajone be gyvybės ženklų rastas homoseksualus septyniolikmetis. Pokalbį su poete pavyko sumontuoti ir išplatinti internete tik prieš keletą dienų. Kaip ir daugelis į tragediją Vabalninko miestelyje sureagavusių žmonių, jaučiuosi pavėlavusi, nespėjusi padaryti kažko daugiau, kas jį būtų paskatinę stabtelėti ir pagalvoti, kad gal tikrai „viskas pasikeis“. Gal nebūtinai miestelyje, kuriame užaugo, bet „ten ir tada“ atsiversiančioje utopijoje, apie kurią rašė kultūros kritikas José Muñoz. „Ten ir tada,“ – sakė jis, kalbėdamas apie terpes, kurių ilgisi ir sukuria homoseksualūs žmonės susiburdami į keistas diasporas, įtraukdami skirtingas patirtis, etniškumus, luomus, talentus, leisdami laikui ir erdvei įgauti kasdienybę transformuojančius metmenis.
Jaunuolis iš Biržų irgi ilgėjosi utopijos. Apsnigtas sodas, temstantis įsirudenėjęs miškas, tuščias kambarys su prieblandoje žibančia elektros lempute – kintančiame fone stovi vis tas pats jaunuolis ramiu veidu ir žiūri tiesiai į mus. Žongliruojantis obuoliais, pilantis sau ant veido vandenį iš puodelio, viršugalvyje prisitvirtinęs stirnino ragus. Internete liko šie hipnotizuojantys fotografiniai autoportretai. Jo fotomontažuose – paralelinė erdvė, kurią pats susikūrė. Jos reikėjo kaip alternatyvos homofobiškai provincijos kasdienybei, apie kurią susirašinėjo su jį palaikyti bandžiusiais draugais ir pažįstamais.
Dabar bus kitaip. Galėtų, turėtų būti, nors internetine žodžio laisve besisvaiginantys skaitytojai prirašė komentarų, kurie išniekina viską, dėl ko prisimename Sausio 13-ąją - jos išvakarėse pasirodė žinutė apie rastą be žinios dingusio septyniolikmečio kūną. Šiandien mūsų interneto kultūra yra katastrofa, baisus atspindys piktos ir užpjudytos visuomenės, kurioje homoseksualus paauglys per dažnai jaučiasi nepritapėliu ir nemato prošvaisčių.
Po tragedijos Biržuose bent kai kas galėtų būti kitaip. Galėtų sureaguoti prezidentė ar prieš rinkimus seksualinių mažumų balsų vaikęsi politikai. Bet ar būtent to labiausiai trūksta ir norisi siekiant, kad nesuprastas paauglio homoseksualumas nesibaigtų savižudybe?
Žinia apie septyniolikmečio mirtį išplito ir iki šiol rezonuoja kiek kitaip nei įprasta. Apie šios nelaimės detales pranešė patys LGBT bendruomenės nariai ir kol kas neleidžia jai likti maža domestikuota nedidelio miestelio drama. Porą metų už mirusį jaunuolį vyresnis ir jį pažinojęs Edgaras Rušinskas internete išplatintame įraše pakartojo tai, kuo atsisakoma tikėti – nepaisant tyrimų apie toleranciją ir Vilniuje lyg krintančios žvaigždės kartkartėmis nušvintančių jos ženklų, šiandien homoseksualaus jaunimo kasdienybė Lietuvoje yra kova už būvį. Socialiniuose tinkluose įsiplieskė pagrįstas įtūžis prieš visuomenę, kuri pastūmėja septyniolikmetį įtikėti, kad viskas liks sumauta ir todėl gyventi nebeverta. Ne vienas žinomesnis ir viešas asmuo solidarizavosi su šia pagrįsto įtūžio banga, bet tokių palaikančių balsų reikia dar daugiau.
Manau, šios detalės jau įrodo, kad šįkart kažkas vyksta kitaip, kuriasi kažkas naujo, nors ir skausmingomis aplinkybėmis. Tai nusistovėjusią hierarchiją išardančios, išsiilgtos utopijos apraiškos. Šioje utopijoje patys kiek išgalime bandome vienas kitą palaikyti, nebelaukdami perversmo „iš viršaus“. Pagalbą homoseksualus jaunimas jau randa bendraamžių vloguose, nelaukdami, kol kiekvienoje mokykloje bus įsteigtas psichologo etatas. Tokioje utopijoje pagaliau bus liautasi diskutuoti su gražuliais ar vaitoškomis, nes savo pastangomis sau bus sukurti alternatyvūs informacijos kanalai ir juose homofobai nebesusigaudys. Šioje utopijoje svarbus lyg oras bus žinojimas, kad dar nesutikai visų žmonių, su kuriais galėtum susipažinti neišsižadėdamas to, kas esi.
