Skaitytojų didžiai pamėgti ir žinovų palankiai sutikti K. Sabaliauskaitės romanai „Silva rerum“ ir „Silva rerum II“ sulaukė tęsinio – trečiosios dalies. Šia proga rašytoją kalbina DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

- Pradėkime nuo pirmųjų dviejų dalių viršelių. Kadangi pati juos parinkote, siunčiate žinią per Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios giltinę, kad knyga yra apie baroką ir mirtį. Barokas visoje Europoje mėgo mirties temą, o Lietuvoje jis klestėjo netekčių ir suiručių metais. Jūs aiškinatės dvasios būseną, kai aplinkui griūva saugus buvęs pasaulis?

- Taip, tačiau pirmosios knygos viršelyje – du saldūs angeliukai, putti, nuoroda į herojus dvynukus. Viršelių sąsajos su turiniu nėra labai tiesmukos, veikiau įkvėpė pačios Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios stiuko dekoras kaip barokinio kūrybos principo atspindys: ornamentikos, sudėtingų ikonografinių pasakojimų siautulyje, visame tame pertekliuje nėra vieno labai svarbaus dalyko: ten atsisakyta spalvos.

Baroko stilius visuomet mokėjo rasti tą balansą tarp pertekliaus ir struktūros, tarp gausos ir askezės, atsisakymo. Tam tikru būdu pabandžiau atkartoti šį kūrybinį principą ir romano tekste: ilgėliausi banguojantys sakiniai, tačiau beveik atsisakiau tiesioginės kalbos ir dialogų. Jie jau būtų buvę „pernelyg“ – it nuspalvintas Šv.Petro ir Povilo bažnyčios dekoras.

Kristina Sabaliauskaitė
Rašytojams ribinės situacijos, kataklizmai yra tarsi lakmuso popierėlis, atskleidžiantis žmogiškosios prigimties dorybes ir ydas, tačiau man yra įdomiausia bandyti apčiuopti tą žmogiškumo, garbės, padorumo, meilės artimui šerdį, kuri kartais atsiskleidžia netikėtais pavidalais ir netikėtose vietose.
Kalbant apie dvasios būsenas – rašytojams ribinės situacijos, kataklizmai yra tarsi lakmuso popierėlis, atskleidžiantis žmogiškosios prigimties dorybes ir ydas, tačiau man yra įdomiausia bandyti apčiuopti tą žmogiškumo, garbės, padorumo, meilės artimui šerdį, kuri kartais atsiskleidžia netikėtais pavidalais ir netikėtose vietose. Jų, tų negandų, LDK XVII-XVIII amžiuje nestigo. Tad mano knygos – veikiau apie išlikimą, nei apie mirtį. Ir kartu – apie mirštančią, praėjusią epochą...

Įdomu tai, kad „Silva rerum III“ bus apie palyginti politiškai ramų ir turtingą LDK etapą – XVIII a. vidurį, nors ir jame neišvengta stichinių nelaimių. Tačiau grėsmę tuo metu kelia kiti pavojingi dalykai – vidinė valstybės erozija, moralės nuosmukis, trumpadienių interesų iškėlimas, visuotinis eskapizmas į vartojimą, į fanatizmą ar ezoteriką, įsivyravęs nebaudžiamumo, noro peržengti bet kokias ribas jausmas. Šitai tuo metu, beje, būdinga ne vien mūsų kraštui, bet ir daugeliui Europos šalių. Ne veltui šis laikotarpis kartais pavadinamas „sutemomis prieš Apšvietą“.

- Kinai sako, kad giminės pakilimai apibrėžti trijų kartų: pirmoji sukaupia, antro palaiko, nes matė, kaip buvo kaupiama, o trečioji viską iššvaisto. Pasirodanti trečioji knyga užbaigia šios lietuviškos sagos ciklą?

- Taip, puikiai žinau šį kinų posakį, bet jis ne visuomet pasiteisina. Ne, priešingai, naujosios knygos herojus, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, yra bene pats turtingiausias ir įtakingiausias iš Milkantų Norvaišų – jei kalbėsime apie materialius dalykus. Tačiau, matote, tikrasis turtas – tai nebūtinai įtaka, pinigai, žemės ir dvarai...

Ir – ne, trečioji „Silva rerum“, jei Dievas duos, dar nėra paskutinė. Kiek jų ir apie ką bus – šitai žino mano leidėjas, kuriam koncepciją pristačiau dar 2008 metais, kartu su pirmosios dalies rankraščiu. Matote, tai ilgas ir seniai brandintas reikalas. Jei pirmajai daliai prireikė dešimties metų darbo, tai trečiajai – penkiolikos; skaitytojų klausiama, atsakau, kad žinau, koks bus paskutinės dalies pirmas ir paskutinis sakinys – ir nejuokauju...

- Pasakiau „lietuviškos“ ir pagalvojau paklausti jūsų, kiek jums svarbi veikėjų tautinė tapatybė? Manding, pirmose dalyse apeinate šį kampą nepaliestą, - o galbūt sąmoningai parodote juos buvus viena tauta, tik kalbėjusius skirtingai?

- Mano herojai yra šimtu procentų lietuviai, tik štai ne kudirkiškosios ar šiuolaikinės lietuvybės sampratos prasme... Taip, jie nekalbėjo lietuviškai (na bent jau rašė lenkiškai), žemes turėjo nuo Žemaitijos iki Aukštaitijos ir Gudijos, studijavo Vilniaus ir Europos universitetuose. Žodžiu – buvo tipiniai, šimtaprocentiniai XVII-XVIII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės lietuviai ir už ją liejo savo kraują, tarnavo jai kaip jos pareigūnai.

Kristina Sabaliauskaitė
Mano herojai yra šimtu procentų lietuviai, tik štai ne kudirkiškosios ar šiuolaikinės lietuvybės sampratos prasme... Taip, jie nekalbėjo lietuviškai (na bent jau rašė lenkiškai), žemes turėjo nuo Žemaitijos iki Aukštaitijos ir Gudijos, studijavo Vilniaus ir Europos universitetuose.
Tautinė tapatybė tuo metu paprasčiausiai nebuvo apibrėžiama per kalbą, ji nebuvo etnolingvistinė, o veikiau politinė, luominė. Tad anų laikų tautinės savimonės paprasčiausiai negalima tempti ant šiandieninio mūsų supratimo kurpalio.

O dar labiau negalima sakyti, jog anų laikų lenkakalbiai LDK lietuviai buvo „nutautėję“, nes tauta tuomet vadintas visiškai kitas dalykas, ir jie kaip tik buvo labai „tautiški“, savo tautybę liudiję didžiausiais žygdarbiais. Tai sudėtinga istorinė ir identiteto problema, reikės dar kelių išsilavinusių Lietuvos kartų, kad pagaliau nublėstų visos tos kvailos sovietmečio istoriografijos skiepytos klišės apie „nutautėjusius feodalus“ ir „tautiškumą išsaugojusius valstiečius“.

- Trečiojoje dalyje pasakojate apie laikus, kurie baugiai primena mūsų dienas. Anuo metu nebaudžiamumo įsiviešpatavimas, valstybinio mąstymo negalia galiausiai baigėsi Žečpospolitos pasidalijimu tarp kaimynų. Ar jūsų nauja knyga yra vienas iš pavojaus varpo dūžių, įspėjančių, kad valstybė išbyra kaip smėlis tarp godžių savanaudžių pirštų?

- Dirbdama naujai knygai su to laikotarpio medžiaga, nekart galvojau – visiškai kaip mūsų laikais: tipažai, mentalitetas, trumparegystė, gyvenimas tik šia diena, atsakomybės stygius, „politikos“ darymo būdai. Apskritai, ir rašant ankstesnes knygas paralelių su nūdiena aptikdavau.

Tačiau tai yra neišvengiamas istorijos pažinimo procesas: apmąstant tą istorinę medžiagą tuo pat metu apmąstai ir dabartį, savo laikus. Skirtumas tik toks, kad protingi žmonės stengiasi išsamiai pažinti istoriją ir iš jos klaidų mokytis, o kvaili – ją ignoruoja, nesidomi laiko dulkių nuklota, atseit, nebeaktualia praeitimi ir įsivaizduoja esą nepakartojami.

Iš tikrųjų net ir šiandien mes esame tokie, kokius mus padarė mūsų krašto istorija. Knygos laikotarpio herojams jų godumas ir arogancija baigėsi labai liūdnai – valstybės žlugimu, padalijimais. Šiandienos politikai turėtų apie tai susimąstyti.

- Viena lietuvių istorikė, jūsų pirmos knygos įkvėpta, ėmėsi išlikusių šeimos knygų „Silva rerum“ mokslinės studijos. Tačiau jūs rašote ne istorinę tiesą. Manyčiau, minties tiesa jūsų atveju yra svarbesnė už fakto tikslumą. Kiek svarbus yra santykis tarp tikrovės ir išmonės, kada klajojate po praėjusius amžius?

Kristina Sabaliauskaitė
Tautinė tapatybė tuo metu paprasčiausiai nebuvo apibrėžiama per kalbą, ji nebuvo etnolingvistinė, o veikiau politinė, luominė. Tad anų laikų tautinės savimonės paprasčiausiai negalima tempti ant šiandieninio mūsų supratimo kurpalio.
- Faktai pakankamai tikslūs, kai kurie istorikai juos patikrino ir nerado prie ko prikibti, sakė: negi jūs iš tiesų tikrinate, kas kokiais metais kokią pareigybę užėmė? Žinoma, kad tikrinu! (Juokiasi). Bet net ir papročių, gyvenimo būdo, biografinių įvykių aprašymuose siekiu kuo didesnės precizikos; jie visi, net kai vyksta fiktyviems herojams, yra pagrįsti šaltiniais – tarkime, jei aprašau, kad herojės, turtingos paveldėtojos, giminaičiai jėga šturmuoja vienuolyno vartus norėdami ją iš ten atsiimti ir ištekinti, tai todėl, kad panašų to meto įvykį esu aptikusi aprašytą vienuolyno kronikoje.

Kaip kad būdama meno istorikė galiu iš pirmo žvilgsnio atskirti ir kelerių metų tikslumu datuoti statinį, paveikslą, kostiumą ar baldą, taip ir skirtingų Baroko epochos periodų laiko dvasia, mentalitetas, Zeitgeist, yra man labai skirtingi. Stengiuosi tuos ypatumus perduoti tekste, nes plačiajam skaitytojui tai anaiptol nėra savaime suprantami dalykai.

Barokas „Silva rerum“ ir rokoko „Silva rerum III“ – du visiškai skirtingi etapai. Daugelio sąmonėje, deja, du LDK baroko šimtmečiai tėra chrestomatinis „blokas“, apkaišytas kringeliais, riestėmis ir vadovėlinėmis klišėmis apie mirties kultą ir begalinį Baroko žmogaus pamaldumą... Tuo tarpu visko ten būta – ne tik skirtingų konfesijų, bet net ir visiškų Dievo egzistavimą neigusių ateistų, tokių, kaip sudegintasis Kazimieras Lyščinskis, kurį miniu „Silva rerum II“; būta ir bukų fanatikų, ir aukščiausio lygio teologų, ir libertinų.

Viena literatūros kritikė (akivaizdu – ne Baroko specialistė) kažkada papriekaištavo, neva tas „barokinio žmogaus dvasingumas“ nepakankamai atskleistas pirmajame „Silva rerum“ romane ir kaip įrodymą pricitavo poezijos ištraukų tokio Vilniaus jėzuito Juzefo Bakos, gyvenusio ir kūrusio... maždaug šimtmečiu vėliau, nei vyksta pirmojo romano veiksmas. Bakos poezijos įvaizdžiais – vėlyvojo Baroko, makabriškais, dirginančiais vaizduotę kaip siaubo filmas – prabils pamokslininkas „Silva rerum III“, nes tik dabar, tik po dar dviejų romano dalių, dar po dviejų šeimos kartų ir po šimto metų, galėjau tai chronologiškai aprašyti (Juokiasi).

Taigi, esu tikslumo maniakė, galėčiau išmarginti visas pastraipas mokslinėmis išnašomis ir sau tokių nugrybavimų šimtmečiu pirmyn ar atgal niekada neleidžiu. Ką ten – stengiuosi, kad neįvyktų nė metų ar mėnesio paklaida... Rašydama romanus esu sau tokia pat reikli, tarsi rašyčiau disertaciją. Jei kyla klausimų, ko iš siauresnės srities nežinau – paklausiu specialistų kolegų istorikų ir menotyrininkų, jie mielai atsiunčia mokslinės literatūros nuorodų.

„Silva rerum III“ bus įdomi tuo, kad apie šį – taikos ir pertekliaus laikotarpį yra nepaprastai daug medžiagos, dokumentų ir įvykio liudininkų laiškų bei memuarų; o romano siužetinė ašis – tai visiškai neįtikėtina, bet tikra ir puikiai dokumentuota istorija, nutikusi vienam Radvilai, kurį galima būtų pavadinti net lietuviškuoju markizu de Sadu – tačiau man mūsiškis pasirodė kur kas įdomesnis ir spalvingesnis.

- Turbūt ir trečioje dalyje ne vienas puslapis skirtas Vilniui – miestui, kuris savo tapatybę lydė iš vokiečių amatininkų, italų architektų, žydų pirklių, lenkų kunigų, ir visa tai vyko lietuviško mito geografinėje erdvėje. Kuris Vilnius jums artimesnis: ar anas, nutolęs, ar šiandieninis, kuriame su tokiu vargu atsikratoma sovietinės vergijos ženklų (nekart rašiau, kad gėda laikyti išverstakailį Liudą Girą priešais Švietimo ministeriją, prie jūsų aprašyto vienuolyno sienos – ministro G. Steponavičiaus rūpesčiu nukėlė; drauge siūliau pastatyti toje vietoje paminklą didžiavyriui Leonui Sapiegai – niekam nė motais net pasvarstyti).

- Labai liūdna girdėti tokias istorijas. Lygiai taip pat liūdna, kad nesutvarkyti pusiau išlikę Radvilų rūmai, o vietoje to pastatytas Valdovų rūmų simuliakras, kurį bandoma užpildyti paveikslų kopijomis. Yrantis Dominikonų vienuolynas, sunaikinti Aušros Vartų koplyčios laiptai...

Kristina Sabaliauskaitė
Lukiškių aikštėje iš tiesų turėtų stovėti paminklas 1863 metų sukilimo dalyviams, nes tai jie šią vietą krauju įrašė į mūsų istoriją, o aplink turėtų būti miesto bendruomenės susibūrimų, piknikų, mugių, proginių turgų, šurmulio vieta – nes tai buvusi garsiausia miesto turgaus aikštė, ir būtų geras būdas parodyti, kad nei Muravjovas Korikas, nei sovietai su savo sumautu Leninu neišmušė vilniečių iš gyvenimo vėžių; kad mūsų neįveikė, ir tas Vilniaus gyvenimas vyksta toliau, Lukiškės tebėra Lukiškės.
Blogiausia, kad dabartiniams sprendžiantiems postsovietiniams vilniečiams tie istoriniai objektai ir asmenybės nėra savastis, nėra to vidinio jautrumo, intuicijos, kaip juos išsaugoti, kaip išlaikyti jų autentiškumą, o ne pakeisti didžiulių statybų būdu į pompastišką pseudobarokinę dekoraciją, kuri tampa tik kevalu be turinio ir be dvasios, be vėlesnių vertingų sluoksnių. Tokius rezultatus vadinu „kolchozo baroku“, bet, atrodo, būtent tai gresia Sapiegų rūmams – duok Dieve, kad klysčiau.

- Liūdina pokyčiai, gimstantys iš neišprusimo, iš nejautrumo ir neišmanymo – kaip kad vargšės Lukiškių aikštės nesąmoningi planai. Joje iš tiesų turėtų stovėti paminklas 1863 metų sukilimo dalyviams, nes tai jie šią vietą krauju įrašė į mūsų istoriją, o aplink turėtų būti miesto bendruomenės susibūrimų, piknikų, mugių, proginių turgų, šurmulio vieta – nes tai buvusi garsiausia miesto turgaus aikštė, ir būtų geras būdas parodyti, kad nei Muravjovas Korikas, nei sovietai su savo sumautu Leninu neišmušė vilniečių iš gyvenimo vėžių; kad mūsų neįveikė, ir tas Vilniaus gyvenimas vyksta toliau, Lukiškės tebėra Lukiškės. Tai ir būtų didžiausia laisvės pergalė.

Bet ne – reikia trinkelių, kad žmogus su sumuštiniu negalėtų prisėsti ir abstrakčių oficiozinių „kovų už laisvę“. Tai ne Vilnius, tai sovietmečio dvasios tąsa... O man norisi, kad tos jaunos vilniečių kartos, kurios jau čia gimė ir nebeatsako už sovietinius nusikaltimus miesto paveldui, turėtų nors šiokią tokią tikrojo, daugiakalbio ir daugiabalsio Vilniaus atmintį.

Tad bandau neįkyriai, romanuose, tą Vilniaus istoriją, grožį ir įdomybes atskleisti. Ne neigti ir priekabiauti, o teigti tą istorinę dvasią literatūriniu tekstu. „Silva rerum III“ bus kitokia dar ir tuo, kad veiksmas vystysis ne „lietuviško mito geografijoje“, o tikroje LDK geografijoje – didelė dalis romano įvykių nutinka dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Nesvyžiuje, Slucke ir kitur, nes mano herojams tai buvo vientisos Tėvynės dalis. Jiems nebuvo jokio skirtumo, kur vykti iš Vilniaus: ar į Biržus, ar į Nesvyžių, nes tai buvo ta pati Lietuva, jų žemės ir dvarai, jų namai. 

Rašydama naująją knygą specialiai vykau į Baltarusiją, į tas vietas: viena vertus, tai buvo tarsi kelionė laiku trisdešimt metų atgal, į gilų sovietmetį, jo papročius ir tipažus, kita vertus – kultūrinis peizažas, bažnyčios, pilys, rūmai ir jų estetika buvo atpažįstami tarsi gimtinė, nes tai tos pačios Lietuvos kunigaikštystės kultūrinis DNR.

- Ačiū jums už pokalbį ir lauksime „Silva rerum III“ pasirodymo po mėnesio tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.