2014 metai kaip tas Trojos arklys ateina į mūsų gyvenimą su užslėptomis problemomis, pasirengę bet kuriuo netikėtu momentu sugriauti mūsų, atrodytų, saugius namus. Viena tokių problemų – daugiau kaip penki tūkstančiai nuo narkotikų priklausomų Lietuvos gyventojų.
Ekspertų ir atsakingų Lietuvos institucijų vertinimu, Lietuvoje yra apie 5500 probleminių narkotikų vartotojų arba, liaudiškai sakant, narkomanų. Jie narkotikus (heroiną, rečiau amfetaminą) vartoja kasdien, serga priklausomybės liga, kuri, kaip ir bet kuri kita liga, laiku ir tinkamai negydoma, kelia pavojų sergančiajam, o šiuo atveju ir visuomenei, kiekvienam iš mūsų. Šiuos 5,5 tūkst. Lietuvos gyventojų būtina aiškiai atskirti nuo tų jaunuolių, kurie eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis dažniausiai vedami smalsumo, ieškodami adrenalino, pramogos, malonumo, pasiduodami bendraamžių spaudimui.
Vienas priklausomas nuo heroino asmuo per dieną jo suvartoja už 40-60 litų, vadinasi, 5,5 tūkst. narkotikų vartotojų Lietuvoje per metus nuperka heroino už 80-120 milijonų litų. Ši nusikalstama veikla apima ne tik narkotikų apyvartą, bet ir vagystes, sukčiavimus, plėšimus – būtent taip dažniausiai įgyjama nurodyta pinigų suma. Todėl teisėsaugos institucijoms (policijai, teismams) tenka nemenkas darbo krūvis, kurį sukelia priklausomų asmenų pastangos nusikalstamu būdu kasdien įsigyti narkotikų.
Mažiausiai trečdalis iš šių 5,5 tūkst. (oficialiais duomenimis 1,4-1,6 tūkst.) nuolat patenka į laisvės atėmimo įstaigas (tai sudaro apie penktadalį visų įkalintųjų asmenų). Jie santykinai (santykinai, nes daugelyje laisvės atėmimo vietų narkotikai tebėra prieinami, tik kiek brangesni) nebedalyvauja narkotikų apyvartoje, tačiau tik laikinai, nes įkalinimo trukmė, skiriama sulaikytiesiems su nedidele, dažniausiai savo vartojimui skirta doze, yra keli mėnesiai.
Ar šių Lietuvos piliečių periodinis siuntimas į laisvės atėmimo vietas yra tinkamiausias problemos sprendimas ir mokesčių mokėtojų lėšų leidimas (prisiminkime, kad policijos, teismų bei kalinimo įstaigų darbas nemažai kainuoja)? Laisvės atėmimas negali išgydyti narkomanijos, priešingai, narkotikų vartotojas, patekęs į laisvės atėmimo vietą, rizikuoja patirti sunkumus adaptuojantis visuomenėje. Greičiausiai jis vėl sugrįš į kalėjimą, gal ir ne kartą.
Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuras ir Pasaulio sveikatos organizacija, ir Europos Sąjungos šalys jau apie 10 metų aktyviai teigia, kad narkomanija visų pirma yra liga. Tad nestebina, kad narkomanai tęsia narkotikų vartojimą kenkdami ir sau, ir artimiesiems. Aukštuose politiniuose forumuose šios organizacijos ir šalys narės akcentuoja, kad šios žmonių grupės daugybinėms problemoms spręsti veiksmingesnė savalaikė ir prieinama medicininė ir socialinė pagalba bendruomenėje, o ne baudžiamosios sankcijos. Kitaip sakant – ligos vien baudžiamosiomis sankcijomis neturėtų būti gydomos, nes tai neefektyvus lėšų švaistymas.
Lietuvoje šią 5,5 tūkst. narkotikų vartotojų problemą, kaip numatyta Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktais, turėtų spręsti savivaldybių psichikos sveikatos centrai, esantys kiekvienoje savivaldybėje, ir priklausomybių centrai didžiuosiuose miestuose. Tačiau tik pavieniai psichikos sveikatos centrai ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigos (pvz., Druskininkuose, Kėdainiuose, Telšiuose, Mažeikiuose, Šiauliuose, Šilutėje, Švenčionyse) pajuto atsakomybę už savo savivaldybės gyventojus ir pradėjo teikti medicinos ir socialines paslaugas priklausomybe sergantiems asmenims.
Tuo metu didžiųjų miestų priklausomybės ligų centrai iki šiol balansuoja ant išlikimo ribos dėl menko finansavimo. Per pastaruosius 2 metus asmenų, esančių nuolatiniame ambulatoriniame gydyme opioidiniais vaistais (pakaitinio gydymo), skaičius sumažėjo trečdaliu: nuo 676 asmenų 2010 m. iki 451 asmenų 2012 m. Medikų priežiūroje yra mažiau nei 10 procentų visų priklausomų nuo narkotikų asmenų, kai kitose Europos Sąjungos šalyse jis siekia 40-50 procentų.
Ir Lietuvos Valstybės kontrolė pažymi, kad „mūsų šalyje pakaitinio gydymo prieinamumas ribotas. 2010 m. tokias paslaugas teikė 19 įstaigų. Daugelis šalies pirminės psichikos sveikatos priežiūros centrų pakaitinio gydymo neatlieka, nors teisės aktuose tokia galimybė numatyta. Šias paslaugas teikia tik specializuoti gydymo centrai, kurie išsidėstę netolygiai, todėl daliai asmenų toks gydymas neprieinamas. Iš šešiasdešimties savivaldybių pakaitinio gydymo paslaugos teikiamos tik trylikoje. Dviejuose mūsų šalies regionuose – šiaurės rytuose ir pietvakariuose – pakaitinio gydymo iš viso nėra, nors tose savivaldybėse bendras sergamumo narkomanija rodiklis viršija šalies ir rajonų vidurkius. Pavyzdžiui, Biržų ir Visagino savivaldybėse 2010 m. sergamumo rodiklis viršytas tris kartus, Tauragės rajone – du kartus“.
Praėjusios ir šios kadencijos Seimo Sveikatos komitetai, Alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos komisijos, atskiros politinės partijos dar niekada nėra pasiūliusios savo veiksmų plano, kaip spręsti 5,5 tūkst. asmenų keliamas rimtas sveikatos, teisėsaugos, ekonomines problemas bei iššūkius. Ar prieš šiuos piliečius reikėtų griežtinti baudžiamąsias sankcijas, tikintis, kad ilgesnis laisvės atėmimas ir kalėjimo baimė privers atsisakyti narkotikų vartojimo ir „padės pasveikti“? O gal vertėtų, vadovaujantis tyrimais ir Jungtinių Tautų rekomendacijomis, pagerinti prieigą prie ambulatorinių medicininių ir socialinės reintegracijos paslaugų, o baudžiamųjų sankcijų griežtinimą taikyti narkotikų prekeiviams?
Negalima teigti, kad politikos formuotojams nebuvo suteikta pakankamai informacijos. 2007-2011 m. Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro projektas Baltijos šalyse, skirtas ŽIV prevencijai tarp narkotikų vartotojų ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvoje buvo įgyvendinamas bendradarbiaujant su LR Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijomis. Šis projektas nedviprasmiškai politiškai bei finansiškai rėmė ŽIV prevencijos, priklausomybės nuo narkotikų ambulatorinio gydymo ir socialinės reintegracijos paslaugų plėtrą, įskaitant ir laisvės atėmimo vietas. Būtent jo dėka daugelis savivaldybių psichikos sveikatos centrų pradėjo teikti medicinines ir socialines paslaugas priklausomiems nuo narkotikų.
Negalima sakyti, kad ir pačios valstybės žinios apie padėtį kažkaip kertasi su tarptautiniais vertinimais: Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2010-2016 m. programos esamos būklės analizė gan realistiškai ir dėmesingai aprašo sergamumo narkomanija situaciją, ŽIV riziką, nepakankamas gydymo apimtis. Tačiau programos prioritetuose, tiksluose ir priemonėse tai tiesiog „pamirštama“ ir visas dėmesys nukreipiamas tik į kontrolę, pirminę prevenciją ir stebėseną.
Lietuvoje, kitaip nei Estijoje ir Latvijoje, Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro rekomendacijos dėl mūsų situacijoje veiksmingų priemonių, buvo mažiau išgirstos. Galbūt vertėtų jas atsiversti iš naujo, nes ką daryti su 5,5 tūkst. problemiškų narkotikus vartojančių Lietuvos piliečių, iki šiol aiškaus plano nėra.
