1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS karinė katastrofa. Nacistinė Vokietija per kelias savaites sutriuškino milžinišką 3 mln. Raudonosios armijos grupuotę. Pirmosiomis karo dienomis kilusį chaosą iliustruoja 1941 m. birželio 26 d. Vakarų fronto (buvusios Pabaltijo YKA) vadovybės šifruotė Stalinui apie Lietuvoje dingusią armiją:

„Pagal keletą gana aiškių faktų, 11-osios armijos štabas pateko į nelaisvę arba paimti šifruočių dokumentai. Jau dvi dienas iš 11-osios armijos gaunama suklastotų šifruočių.
Ne kartą [birželio] 23, 24, 25 mano siųsta žvalgyba negalėjo susisiekti su 11-osios armijos štabu. Šiandien pasiunčiau iš užnugario į numanomą rajoną, kuriame yra 11-osios armijos štabas, rezultatas bus žinomas vakare.
DVINSKĄ (DAUGPILĮ) užėmė vokiečiai“.

Žinios, kurias siuntė 11-osios armijos štabas, buvo tokios netikėtinos, kad sovietų vadovybė pamanė, jog jai siunčiamos klastotės. 11-oji armija, (armijoje paprastai būna daugiau kaip 60 000 karių) dingo, išsisklaidė miškuose tarp Panevėžio ir Daugpilio.

Vokiečių bombos 1941 m. vasarą netikėtai pabiro ant „taikiai snaudžiančių aerodromų“, miestų ir kaimų. Kaip teigė sovietų istorikai, buvo sunaikinta 1600 sovietų lėktuvų, dalis jų – žemėje. Esą, Raudonoji armija neturėjo kuo kovoti. Sovietų istorikai ilgus metus ieškojo tokio masto katastrofos pateisinimo ir prikūrė įvairių mitų. Bene gajausias iš jų: tą milžinišką lėktuvų armadą sunaikino priešo aviacija.

Naujausia M. Solonino knyga atskleidžia tikrąją dingusių lėktuvų „paslaptį“. Pasirodo, daugybę lėktuvų priešui paliko sovietų kariuomenė (dalį jų spėjo pati sudeginti). Štai vien Vilniaus Kirtimų (Porubaneko) aerodrome liko dešimtys tvarkingai išrikiuotų naujausių kovos lėktuvų Il-2, Jak -1, MiG-3. Taip atrodė ir Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei kiti aerodromai.
Knygoje apie 700 iliustracijų, ypatinga vieta skiriama sovietų aviacijai, pateikiama 1941 m. birželio 22 d. vokiečių žvalgybos lėktuvo darytų Vilniaus aerodromo nuotraukų, gautų iš JAV archyvų.

Siūlome knygos ištraukas

Tikroji dingusių sovietų lėktuvų „paslaptis“

Galbūt slapta sukurtam Šiaurės vakarų frontui karas prasidėjo prieš keletą dienų iki birželio 22-osios ryto?

Sutinku, toks spėjimas atrodo pigi „konspirologija“, tačiau pirmajame saugomo CAMO (fondas 221, aprašas 1351, byla 201) dokumento puslapyje galime perskaityti štai tokį neįtikėtiną tekstą: „Iš Šiaurės vakarų fronto kovinių veiksmų žurnalo dėl kariuomenės padėties, veiksmų ir kovos veiksmų nuo 1941 m. birželio 18-osios iki 23-iosios“. O kitame šio dokumento puslapyje pirmasis „kovos veiksmų“ metas aprašomas ir nurodomas būtent – „birželio 18–21“. Ir šis dokumentas puikia elektronine kopija visiškai prieinamas visiems pageidaujantiems...

Tą patį liudija ir Pabaltijo YKA štabo dokumentai, išspausdinti su labai reikšminga „senąja“ numeracija. Štai, pavyzdžiui, 1941 m. birželio 18 d. 12-ojo mechanizuotojo korpuso (MK) vado, generolo majoro Šestopalovo įsakymas Nr. 0033. Beje, toks korpuso lygio dokumentas, išmargintas grifais „Labai slaptai. Ypatingos svarbos“, yra labai retas. Įsakymas Nr. 0033 prasideda tokiais žodžiais: „Gavus šį įsakymą, visus dalinius parengti kovai. Dalinius parengti kovai kaip ir paskelbus „Kovinį aliarmą“ pagal planą, tačiau paties „Aliarmo“ neskelbti... Pasiimti tik tai, kas būtina mūšiui bei užtikrinti gyvybei...“ Toliau – nurodymas birželio 18 d. 23.00 pradėti judėti į dislokacijos rajonus. Beje, visi paskutiniai maršrutų punktai yra miškuose!

Tą pačią, įvykių kupiną birželio 18 dieną Pabaltijo YKA vadas generolas pulkininkas F. Kuznecovas pasirašo labai platų daugybės puslapių įsakymą Nr. 00229. Jame, be kita ko, sakoma:

„...Priešlėktuvinės gynybos zonos viršininkui iki 1941 m. birželio 19 d. vakaro (čia ir toliau paryškinta mano – M.S) apygardos priešlėktuvinėje gynyboje pasirengti visuotiniam aliarmui... Iki 1941 m. birželio 19 d. pranešti, kaip bus dengiami dideli geležinkelių ir gruntiniai tiltai, artilerijos sandėliai ir svarbiausių objektų priedangos nuo pikiruojamųjų bombonešių.

Iki 1941 m. birželio 21 d. kartu su vietos priešlėktuvine gynyba organizuoti:

Rygos, Kauno, Vilniaus, Dvinsko, Mitavos, Libavos, Šaulių miestų užtemdymą, priešgaisrinę apsaugą juose... Ne vėliau kaip iki 1941 metų birželio 20 d. ryto išmesti į fronto ir armijų vadavietes su pakankamu kiekiu priemonių komandas, kurios juose įrengs ryšių mazgus... Numatyti bei parengti ryšininkų komandas, kurios iki 1941 m. birželio 20 d. ryto, įsakius junginių vadams, pagal mano nurodymus užims ryšių mazgus... Nustatyti, kuriame kiekvienos armijos ruože bus įrengti prieštankinių minų ir sprogstamųjų medžiagų sandėliai bei įrengtos užtvaros sulaikyti pėstininkams. Nurodytą inventorių sutelkti įrengtuose sandėliuose iki 1941 m. birželio 21 d. ... Telšių, Šaulių, Kauno ir Kalvarijos ruožuose sukurti judriuosius prieštankinius ir minų kovos būrius. Šiam tikslui privaloma turėti automobiliais pristatomų prieštankinių minų atsargas. Būrių parengimas 1941 m. birželio 21 dienai... Armijų karinėms taryboms patvirtinti tiltų sugriovimo planą. Atlikti iki 1941 m. birželio 21 d. Iš apygardos (išskyrus mechanizuotuosius ir aviacijos) dalinių perimti visas benzino cisternas ir perduoti jas po 50% 3-iajam ir 12-ajam mechanizuotiesiems korpusams. Atlikimo terminas 1941 m. birželio 21-oji... Iki 1941 m. birželio 23 d. visus dalinius sukomplektuoti pagal priklausančius tabelius...“

Mark Solonin. Katastrofos chronologija, leidyklos „Briedis“ nuotr.

Nuo pėstininkų neatsiliko ir Pabaltijo apygardos aviacijos daliniai. Raporte „Apie kovinę veiklą 86-oje aviacijos bazėje nuo 06-22 iki 06-28“ skaitome: „1941-06-20 ir 21. Pagal gynybos planus statomi gynybiniai įrenginiai. 1941-06-21 22.00 pulko ir bazės personalui užimti gynybinius įrenginius aerodromo gynybai. Užbaigti darbus įkasant bei užkasant statinėse saugomus kurą ir tepalus...“ Raporte „Apie atliktus darbus 213-oje aviacijos bazėje nuo 1941 metų birželio 17-osios iki 28-osios“ visiškai kasdieniškai konstatuojama: „1941-06-21 vakare paskelbus kovinį aliarmą (paryškinta mano – M.S.), Karmėlavos operatyviniame aerodrome buvo sutelktas šis turtas...“

Tiesiog keista, kaip sovietų istorikai propagandininkai, kūrę ir platinę mitą apie karinio jūrų laivyno liaudies komisarą admirolą N. Kuznecovą, kuris tarsi „nesibaimindamas pažeidė Stalino draudimą ir karo išvakarėse kariniame laivyne paskelbė aliarmą“, nepratarė nė vieno gero žodžio apie analogišką generolo F. Kuznecovo „žygdarbį“. Gal buvo duotas nurodymas paskelbti tik vieną mitą ir vien apie Kuznecovą? Iš tikro jokių „Stalino draudimų“ Pabaltijo YKA vadas nepažeidė, greičiau priešingai – pagal savo supratimą ir valdinių organizacinius gebėjimus bandė įvykdyti jam perduotus nurodymus.

1941 m. birželio 11 d. likus vienai savaitei iki to meto, kai Pabaltijo YKA vyko įvykiai, kurie karine kalba įvardijami kaip „operatyvinis kariuomenės išskleidimas“, Pabaltijo YKA vadas F. Kuznecovas ir apygardos karo tarybos narys P. Dibrovas atsidūrė Maskvoje. Ir ne tiesiog šiaip Maskvoje, o Stalino kabinete, kur tuo metu buvo: valstybės vadovo pavaduotojas ir užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas, gynybos liaudies komisaras Timošenka, generalinio štabo viršininkas Žukovas, valstybės saugumo liaudies komisaras Merkulovas, vyriausiosios politinės valdybos viršininkas Zaporožecas. Vargu ar tokį renginį galima pavadinti „pasitarimu“ – Kuznecovas ir Dibrovas stovėjo ne ant to paties administracinio laiptelio, kad galėtų „patarinėti“ aukščiausiajai karinei politinei šalies valdžiai. Greičiausiai tai buvo instruktavimas, be to, gana detalus – jis vyko nuo 21.55 iki 22.55.

Būtina pažymėti, kad nuo gegužės 24-osios, tos paslaptingos dienos, pirmą ir paskutinį kartą per visus 1941 metus Stalino kabinete buvo sukviesti visi vadovai, Karo tarybos nariai ir visų penkių vakarinių pasienio apygardų aviacijos vadai. Iki pat karo pradžios Pabaltijo YKA tapo išskirtine, vienintele apygarda, kurios vadovybė susitiko su Stalinu. Šį keistą faktą galime interpretuoti labai įvairiai. Pavyzdžiui: susitikimai (instruktažai) su suplanuotų svarbiausių strateginių Pietvakarių ir Vakarų frontų operacijų vadovybe buvo numatyti daug vėliau, t.y. maksimaliai priartėjus įsiveržimo į Europą dienai. „Sulaužius sutartį“ prasidėjęs Vokietijos kariuomenės puolimu karas sužlugdė visus kalendorinius planus ir šie susitikimai niekada neįvyko. Vakarų fronto vadas armijos generolas Pavlovas buvo sušaudytas, o Pietvakarių fronto vadas Kirponosas žuvo „Kijevo katile“.