Žinomo rusų istoriko Michailo Meltiuchovo pagarsėjusi knyga „Praleistas Stalino šansas. Sovietų sąjunga ir kova už Europą: 1939-1940“ nuplėšia kaukę nuo sovietinių istorijos klastotojų, parodo visą Lietuvos okupacijos virtuvę. Beje, „praleistu šansu“ įvardijamas Stalino delsimas pradėti karą su Vokietija. Pasak istoriko, abi šalys ketino pirmosios pradėti karą, bet Vokietija keliomis savaitėmis aplenkė sovietus.

Šioje išsamioje, gausiai dokumentuotoje M. Meltiuchovo studijoje, ypač skyriuje „Sovietų karinio dalyvavimo Baltijos šalyse didinimas“ smulkiai nagrinėjamas sovietų pasirengimas Baltijos šalių okupacijai. Aišku, kad ši medžiaga į šipulius sudaužo visas nesąmones apie „liaudies revoliuciją“ Lietuvoje, todėl su šia knyga verta susipažinti atidžiau.

* * *

1939 m. rugpjūčio 23 derybų tarp Sovietų ir Vokietijos metu interesų sferos skiriamąja linija Vokietija pasiūlė Dauguvos upę, taigi Latvija būtų padalinta per pusę. Sovietams nesutikus, jiems atiteko visa Latvija, taip pat Estija ir Suomija, o Vokietijai liko tik Lietuva.

Tų pačių metų rugsėjo 20 Vokietijoje buvo parengtas Vokietijos ir Lietuvos sutarties projektas, pagal kurį Lietuva būtų tapus Vokietijos protektoratu. Tačiau šios derybos net neprasidėjo, nes rugsėjo 25 SSRS ir Vokietijos derybų metu sutarta dėl rokiruotės: sovietų užimtos Lenkijos dalis – visa Liublino ir dalis Varšuvos vaivadijos buvo atiduota Vokietijai, o Lietuva – Sovietų įtakos sferai.

Tolimesni įvykiai vystėsi greitai: sovietai pasiūlė Lietuvoje įsteigti sovietų karines bazes ir grąžinti Vilnių. Lietuvai iš pradžių nesutikus su karinėmis bazėmis, Sovietai pagrasino Vilnių atiduoti Baltarusijai. Argumentu tapo ir prie Lietuvos sienų pastūmėta Baltarusijos fronto trečioji armija. Spalio 10 buvo pasirašyta Sovietų ir Lietuvos sutartis, pagal kurią Lietuvoje buvo dislokuota 20 tūkst. sovietų karių ir atiduotas Vilnius.

Su jau esančia Baltijos šalyse kariuomene 1940 m. vasaros pradžioje Sovietų karinę grupuotę sudarė 435 tūkst. karių, 3000 tankų, 2600 lėktuvų. Visų Baltijos šalių karines pajėgas karo metu galėjo sudaryti iki 427 tūkst. karių, 147 tankai, 292 lėktuvai. Ar galėjo Lietuva, Latvija, Estija pasipriešinti?
Anatolijus Lapinskas

Vienintele alternatyva šiai ir kitų Baltijos šalių sutartims, M. Meltiuchovo nuomone, buvo tiesioginė Raudonosios armijos invazija, taigi nepriimti šio pasiūlymo reiškė iš karto išnykti iš pasaulio žemėlapio. Įsileidusi Raudonąją armiją, Lietuva išlošė šiek tiek laiko ir nepalaidojo, kad ir naivių vilčių ateityje, pasikeitus padėčiai Europoje, išsilaisvinti nuo sovietinės „globos“.

Derybos su Lietuva dėl sovietinių karių dislokavimo baigėsi spalio 28 d., o kariuomenės įvedimo ceremonija įvyko lapkričio 15 d., bet ji buvo tik simbolinė, nes sovietų kariuomenė jau buvo Vilniuje. Lietuvoje buvo dislokuotos Sovietų sąjungos 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso dalys ir du aviapulkai, iš viso 19 786 kariai. Šiuo laikotarpiu sovietai atkakliai neigė kalbas apie Lietuvos sovietizavimą. Priežastis buvo paprasta: sovietai nenorėjo aštrinti santykių su Anglija ir Prancūzija, todėl tuo metu iš tikro laikėsi nesikišimo į Lietuvos vidaus reikalus politikos.

Suprantama, jokios idilijos tarp Lietuvos ir Sovietų sąjungos nebuvo, o Anglijos ir Prancūzijos ketinimai įsijungti į Sovietų ir Suomijos karą teikė vilčių sulaukti pagalbos ir Lietuvai. Tačiau netrukus Sovietų propaganda vis dažniau ėmė kaltinti Lietuvą pažeidinėjant sutartį, pvz., dėl esą antisovietinės Baltijos Antantės veiklos, pradėto leisti žurnalo „Revue Baltique“, nelojalios sovietams Baltijos šalių spaudos. Įtikinamų sutarties nesilaikymo faktų sovietai nė neieškojo, nes esama politinė situacija leido tikėtis gana greito visų Baltijos šalių vyriausybių pašalinimo ir visiškos okupacijos.

Baltijos šalių kariuomenės, Sovietų manymu, nesudarė ypatingos karinio pasipriešinimo
grėsmės. Lietuvos ginkluotosios pajėgos turėjo 28 tūkst. karių kariuomenę, bet karo metu ją galima buvo padidinti iki 130 tūkst., dar 50-60 tūkst. galėjo būti sukarintuose būriuose, kariuomenės arsenale buvo 110 tūkst. šautuvų, 400 pabūklų, 45 tankai ir šarvuočiai, 132 lėktuvai.

1940 m. balandžio 23 Sovietų gynybos komisaras išleido direktyvą dėl Baltijos šalyse esančių dalinių pakeitimo. Į Lietuvą buvo numatyta perkelti 27-ą šaulių diviziją, 17-ą tankų brigadą, 30-ą ryšių batalioną, zenitinės artilerijos divizioną, 31-ą naikinamosios aviacijos pulką ir autotransporto batalioną. Tačiau įvykiai aplenkė šiuos planus.

Prasidėjo raudonarmiečių „pagrobimų“ istorijos. V. Molotovas apkaltino Lietuvą provokacijomis esą Lietuva grobia sovietų karius (Nosovą ir Šmavgonecą), tačiau versija, kad juos pagrobė Lietuvos tarnybos, taip ir nebuvo įrodyta. Atmosferą kaitino ir sovietų pasiuntinybė Lietuvoje, kaltindama „valdančiuosius sluoksnius“ suokalbiu su Vokietija, esą jie laukiantys tik patogaus momento tiesioginiam smūgiui į sovietų garnizonus.

Netrukus prasidėjo ir kariniai judesiai. Baltijos šalyse dislokuoti daliniai perėjo tiesioginei Gynybos komisaro pavaduotojo A. Loktionovo žiniai. 1940 m. birželio 4-7 dienomis prie Baltijos šalių sienų buvo sutrauktos gausios Raudonosios armijos pajėgos, kovinė padėtis buvo paskelbta ir Baltijos šalių sovietiniuose garnizonuose. Birželio 8 d. čia dislokuotoms sovietų karinėms oro pajėgoms įsakyta pasirengti galimiems koviniams veiksmams, sustiprinti aerodromų apsaugą, parengti juos gynybai ir oro desantų priėmimui, taip pat pasirengti smūgiams priešo (t.y. Lietuvos) aerodromams ir kariuomenei bei galimam atsitraukimui į labiau apsaugotus sovietų aerodromus.

Tą pačią birželio 8 d. Lydoje Baltarusijos karo apygardos vadų susirinkime apygardos kariuomenės vado pavaduotojas F. Kuznecovas informavo susirinkusius apie „galimus veiksmus prieš Lietuvą“. Birželio 11 d. susirinkime apygardos kariuomenės vadas D. Pavlovas išdėstė kovinių veiksmų planą: užtikrinti Lietuvos kariuomenės pralaimėjimą, neleisti jai pasitraukti į Rytų Prūsiją ir per 3-4 dienas užimti visą Lietuvą.

Pagal birželio 12 įsakymą Nr. 002/op sovietų kariuomenės dalys turėjo apsupti ir sunaikinti priešą Kaune regione. Jau esančioms Lietuvoje sovietų karinėms dalims įsakyta išlaikyti savo dislokacijos rajonus, užimti pagrindinius tiltus per Nemuną ir Nerį ir užtikrinti 214-os oro desantinės brigados išlaipinimą per 5 km nuo Gaižiūnų stoties, čia numatyta išlaipinti 935 karius.

Raudonosios armijos Politinės valdybos direktyvoje prie Lietuvos sutelktai kariuomenei buvo taip aiškinta: „Nevykėliai Baltijos šalių vadovai stojo į provokacijų prieš mūsų tėvynę kelią... raudonarmiečiai pagrobiami ir kankinami... Baltijos šalių vyriausybės rengiasi Raudonosios armijos dalinius nustumti į jūrą, o Baltijos šalis paversti placdarmu karui prieš mūsų tėvynę... mes norime užtikrinti SSRS saugumą ir kartu padėsime šių šalių darbo žmonėms išsilaisvinti nuo išnaudotojų kapitalistų ir dvarininkų gaujos...“
Anatolijus Lapinskas

Kartu su 16-uoju šaulių korpusu desantininkai turėjo užimti pagrindinius Kauno objektus, į kurio aerodromą buvo numatyta permesti dar 475 desantininkus. Pasirengimą operacijai numatyta baigti birželio 15 ryte. Birželio 13 desanto vietos paruošimui prie Gaižiūnų buvo išmesta 7 parašiutininkų grupė, o nuo birželio 14 d. 21.30 Baltijos šalyse dislokuotos kariuomenės radijo stotys turėjo veikti tik priėmimo režimu, laukdamos signalo operacijos pradžiai.

Prie pietrytinių Lietuvos sienų buvo sutelkta 3-oji armija, o jos vadovybė perkelta iš Molodečno į Pastovius (Postavy), t.y. arčiau Lietuvos sienos. 11 armija su vadovybe Lydoje išsidėstė prie pietinių Lietuvos sienų. Nemažiau pajėgų sutelkta ir prie Latvijos bei Estijos sienų. Prie Lietuvos kariuomenė susitelkė birželio 15 d., Latvijos ir Estijos – birželio 16 d.. Iš viso Baltijos kampanijai buvo skirta 3 armijos, 7 šaulių ir 2 kavalerijos korpusai, 20 šaulių, 2 motošaulių, 4 kavalerijos divizijos, 9 tankų ir 1 oro desanto brigada. Operacijai dar pasitelkti ir NKVD daliniai.

* * *
Koks buvo kariaujančių pusių santykis? Su jau esančia Baltijos šalyse kariuomene 1940 m. vasaros pradžioje Sovietų karinę grupuotę sudarė 435 tūkst. karių, 3000 tankų, 2600 lėktuvų. Visų Baltijos šalių karines pajėgas karo metu galėjo sudaryti iki 427 tūkst. karių, 147 tankai, 292 lėktuvai. Ar galėjo Lietuva, Latvija, Estija pasipriešinti? Palyginkime: Sovietų ir Suomijos kare prieš 2800 (kitais duomenimis 2446) sovietų karo lėktuvų kovėsi 114 (kitais duomenimis – 168) Suomijos lėktuvų. Sovietai kare prarado 627, suomiai – 76 lėktuvus, kare žuvo 132 tūkst. sovietų ir 21 tūkst. suomių karių. Beje. N.Chruščiovas savo atsiminimuose minėjo 1 milijoną žuvusių sovietų karių, jo žodžiais „pergalė tokia kaina tapo moraliniu pralaimėjimu“. Kokia būtų buvusi Baltijos šalių ir sovietų karo kaina, tebūnie palikta be atsakymo.

* * *
Rengiantis karui su Baltijos šalimis, sovietų 3-osios armijos vadas raportavo: „Politinė ir moralinė dalinių būklė sveika. Visa asmeninė sudėtis visu ryžtu pasirengę įvykdyti bet kuriuos partijos ir vyriausybės uždavinius“. Sovietų vadovybė neatmetė ir plačių karinių veiksmų, todėl buvo numatytas ir platus karo ligoninių tinklas. Neužmiršti liko ir Lietuvos kariai būsimieji belaisviai, jie turėjo būti perduoti NKVD daliniams Švenčionyse ir Marcinkonyse. NKVD pasiruošė priimti 50-70 tūkst. belaisvių iš Baltijos šalių, taigi visą Baltijos šalių kariuomenę. Prasidėjus kariniams veiksmams NKVD taip pat turėjo sunaikinti priešo pasienio tarnybų štabus, ryšio priemones ir t.t. Birželio 14 buvo įvesta Baltijos šalių oro ir jūros blokada.

Kuo grindė visus šiuos planus Sovietų vadovybė? Raudonosios armijos Politinės valdybos direktyvoje prie Lietuvos sutelktai kariuomenei buvo taip aiškinta: „Nevykėliai Baltijos šalių vadovai stojo į provokacijų prieš mūsų tėvynę kelią... raudonarmiečiai pagrobiami ir kankinami... Baltijos šalių vyriausybės rengiasi Raudonosios armijos dalinius nustumti į jūrą, o Baltijos šalis paversti placdarmu karui prieš mūsų tėvynę... mes norime užtikrinti SSRS saugumą ir kartu padėsime šių šalių darbo žmonėms išsilaisvinti nuo išnaudotojų kapitalistų ir dvarininkų gaujos...“

Priešo kariuomenėje numatytas toks propagandinis darbas: „konkrečiais faktais parodyti prieš mus kariaujančios šalies (t.y. Lietuvos) sunkią darbo žmonių padėtį... parodyti laimingą darbininkų ir valstiečių gyvenimą SSRS, paaiškinti, kaip jie valdo valstybę“. Ir nurodymas saviems: „politiniai darbuotojai turi pateisinti pasitikėjimą, kurį jiems suteikė partija ir draugas Stalinas“. Lietuvoje buvo numatyta išmėtyti 20 tūkst. propagandinių lapelių, bet „taikiai išsprendus konfliktą“, jie nebuvo panaudoti.

Tuo metu Maskvoje jau vyko diplomatinis karas. Nuo birželio 7 d. Molotovas čia tiesiog terorizavo Lietuvos premjerą Antaną Merkį, pvz., birželio 11 d. pokalbiuose jo ir užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio paaiškinimai dėl sovietų pretenzijų buvo negailestingai atmesti. Birželio 14 d. 14 val. pokalbyje su sovietų užsienio reikalų komisaro pavaduotoju V. Dekanozovu J. Urbšys dar kartą paneigė sovietų kaltinimus, bet 23.50 jį išsikvietė V. Molotovas ir įteikė žinomą ultimatumą, pabrėžęs, kad jeigu jis nebus priimtas, sovietų kariuomenė vis tiek įžengs į Lietuvą. Tokie patys ultimatumai buvo įteikti Latvijai ir Estijai.

Tolesni įvykiai gerai žinomi: Lietuva priėmė ultimatumą, į Lietuvą be trukdžių įžengė „neribotas“ Raudonosios armijos kontingentas. Visas puolamosios operacijos planas buvo atšauktas. Tačiau politrukams duota nauja užduotis: „daliniuose pasiekti politinį pakilimą ir pritarimą išmintingai stalininei užsienio politikai ir visoms priemonėms, apsaugojant mūsų vakarines sienas. Bet kuris darbininkų ir valstiečių valstybės karas yra teisingas karas, išvadavimo karas“.

O Lietuvos visuomenei paaiškinti, kad Raudonoji armija, „įžengdama į Lietuvą vykdo istorinius mūsų socialistinės tėvynės uždavinius. Mes užtikriname sovietinių sienų saugumą, kuris leis Sovietų sąjungos tautoms pratęsti savo taikų darbą, apsaugant pirmąją pasaulyje darbininkų ir valstiečių socialistinę valstybę“.

Birželio 17 d. gynybos komisaras S. Timošenko pasiūlė Stalinui ir Molotovui Baltijos šalyse imtis tokių priemonių: „skubiai užimti sieną su Rytų Prūsija, taip pat Baltijos pajūrį, į kiekvieną iš užimtų respublikų įvesti po vieną NKVD pulką „vidaus tvarkos užtikrinimui“, kuo greičiau išspręsti klausimą dėl užimtų respublikų „vyriausybių“, nuginkluoti armijas ir visuomenę, ryžtingai imtis užimtų respublikų sovietizacijos, užimtų respublikų teritorijose įkurti Baltijos šalių karinę apygardą, apygardų teritoriją parengti kaip karo veiksmų teatrą (įtvirtinimų statyba, geležinkelio vėžės pakeitimas, atsargų sudarymas ir pan.“ Visos šios priemonės buvo suplanuotos ir vykdomos dar iki Baltijos šalių įsijungimo į SSRS(!).

SSRS veiksmai Baltijos šalyse, reziumuoja M. Meltiuchovas, yra sudėtingos daugiapakopės kombinacijos pavyzdys. Sovietų ir Vokietijos paktas bei karas Europoje suteikė Maskvai legalų įrankį tolesniems veiksmams, Anglijai ir Prancūzijai manant, kad tai bus mažesnis blogis lyginant su vokiečių okupacija.
Anatolijus Lapinskas

SSRS veiksmai Baltijos šalyse, reziumuoja M. Meltiuchovas, yra sudėtingos daugiapakopės kombinacijos pavyzdys. Sovietų ir Vokietijos paktas bei karas Europoje suteikė Maskvai legalų įrankį tolesniems veiksmams, Anglijai ir Prancūzijai manant, kad tai bus mažesnis blogis lyginant su vokiečių okupacija. Padariusi pirmąjį įsiskverbimo į Baltijos šalis žingsnį, Sovietų sąjunga kantriai laukė savo valandos.

Prancūzijos sutriuškinimas ir anglų išstūmimas iš kontinento atvėrė kelią Baltijos užgrobimui. Atsižvelgdama į pasipriešinimo neperspektyvumą ir didžiųjų Europos šalių nesuinteresuotumą, Lietuva nusprendė kapituliuoti, o Sovietai sulaužę nepuolimo sutartį įvedė kariuomenę ir pradėjo kryptingą sovietizaciją.

* * *
Į amžiną lietuvių klausimą: reikėjo priešintis ar ne, M. Meltiuchovo knyga neatsako. Lietuvos istorikai taip pat neturi vieningos nuomonės. Dažnai tiražuojama mintis, kad kariuomenei reikėjo trauktis su mūšiais Vokietijos link ir ten internuotis. Bet ar laukė Vokietija lietuvių? Greičiausiai, ne. Juk gavęs ultimatumą Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis kreipėsi į Vokietijos pasiuntinį, prašydamas leisti vyriausybei ir armijai evakuotis į Vokietiją. Atsakymas buvo neigiamas.

Vokietija tuomet pareiškė nesikišianti, nes Baltijos šalių įvykiai „liečia tik Rusiją ir šio regiono valstybes. Atsižvelgus į mūsų nesikeičiančius draugiškus santykius su Sovietų sąjunga, mes neturime jokių priežasčių jaudintis“. Pagalbos iš okupuotų Vakarų Europos valstybių taip pat jau negalima buvo tikėtis, o ką tik prijungto Vilniaus krašto gyventojai, dauguma jų buvo nelietuviai, matyt, irgi nedegė dideliu patriotizmu. Tiesa, Amerika nepripažino Baltijos šalių „teritorinių pasikeitimų“, bet tai buvo viskas, ką ji padarė.

Gigantiška sovietų karo mašina, su jos neišsemiamais rezervais, net ir priešinantis, anksčiau ar vėliau vis tiek būtų sutraiškiusi Baltijos valstybes. Tačiau toji mašina, tos valstybės politika, pagaliau ir pati valstybė galų gale žlugo sutraiškyta negailestingų istorijos ratų. Lietuva išlaukė tos valandos.