Kodėl nekaista krosnys?

2007-ųjų liepą Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) paskelbė viešąjį konkursą dėl atliekų deginimo gamyklos Ūkio ministerijos įsteigtai pavojingų atliekų tvarkymu užsiimančiai UAB „Toksika“ pastatymo ir įrengimo. Konkursą laimėjo UAB „Senovė“ ir itališko kapitalo bendrovės „Hafner srl“ konsorciumas.

Čia prasidėjo pirmasis „detektyvas“ – abi bendrovės bent trimis aspektais neatitiko konkurso reikalavimų: neturėjo reikiamos patirties, nepateikė konsorciumo sutarčiųnebuvo pastačiusios tokio galingumo gamyklos. Visi šie pažeidimainesutrukdė Pirkimo komisijai priimti „Senovės“ ir „Hafner“ pasiūlymo. 2008 m. kovą su šiomis bendrovėmis pasirašyta statybų rangos sutartis, pagal kurią darbai turėjo kainuoti 87 milijonus litų ir būti priduota naudojimui 2010 m. rugpjūtį. 

Prasidėjo ir antrasis „detektyvas“: pagal konkurso sąlygas, gamyklos deginimo įrenginys turėjo užtikrinti atliekų deginimą palaikant 1200 °C temperatūrą, deginant konkretų kiekį konkrečios rūšies atliekų. Gamykla buvo pastatyta su defektais ir nesilaikant aplinkosauginių reikalavimų. Pastatytoji krosnis buvo net trečdaliu galingesnė ir 3,5 karto talpesnė nei numatyta.

Pirmieji atliekų deginimo bandymai parodė, kad dėl to nepavyksta pasiekti reikalingos temperatūros. Kadangi krosnis kaista nuo pačių atliekų, o jų negali būti vienu metu sudeginama daugiau nei nurodyta, siekiant reikiamos temperatūros galima arba dėti daugiau karščio išskiriančias ypač pavojingas medžiagas (išmeta į aplinką neleistiną nuodingų medžiagų kiekį), arba papildomai naudoti šimtus tonų krosnių kuro (atneštų 90 mln. Lt nuostolių). Ką daryti, kai visi variantai blogi?

Bandymai „spręsti problemą“

Negalėdami arba nenorėdami ištaisyti defektų gamyklos rangovai pradėjo meluoti apie įrengimus, bandymų metu deginti tik ypač pavojingas, bet didesnę temperatūrą sukeliančias atliekas, selektyviai pateikinėti priežiūros institucijoms duomenis apie nuodingų medžiagų išmetimą, stabdė bandymus, kurie turėjo nenutrūkstamai vykti 3750 valandų ir t.t. 

Nepaisant visų mėginimų du iš eilės UAB „Toksika“ vadovai atsisakė priimti esamos būklės pagal konkurso sąlygas nesutvarkytą objektą. Vienas vadovų, Ramūnas Petrulevičius, galiausiai sulaukė pasiūlymo išeiti iš darbo šalių sutarimu. Tiek Ūkio ministerija, kuriai gamyklos rangovai melavo, jog visi trūkumai pašalinti, tiek ir „Toksikos“ valdyba linko priimti objektą tokį, koks yra. Darbus priduoti bandė „Hafner“ atstovė R. Faidušienė – Ūkio ministerijoje „Toksikos“ klausimus kuruojančio ir pirkimo iš „Hafner“ sutartį pasirašiusio Sauliaus Faidušo žmona.

Svarbiausia objekto problema – gerokai per didelis deginimo įrengimo galingumas ir talpa – paprasčiausiai negali būti išspręsti, kitaip nei keičiant patį įrenginį. Tai suvokiantis Valentinas Mazuronis vienoje laidoje tiesiai išsakė vyraujantį „reikalų tvarkytojų“ požiūrį: galingumo keitimas reikštų gamyklos išardymą, milijonų grąžinimą ES ir stovėjimą prie sudužusios geldos, todėl kaltieji turi būti surasti, bet investuoti pinigai saugiai, nepažeidžiant reikalavimų, atlikti savo funkcijas. Bet kaip neprarasti pinigų, kai objektas nebepataisomas?

Kam griauti, kai galima pakeisti sąlygas?

2013 m. rudens pradžioje paaiškėjo, ką šie gražūs žodžiai reiškia praktikoje. Po ilgų ginčų ir sutarties nutraukimo galiausiai sutikusios užbaigti darbus pagal reikalavimus „Senovė“ ir „Hefner“ sutarė su „Toksika“ dėl sąlygų pakeitimo – tolesnių darbų sąraše nebeliko įrenginio galingumo ištaisymo, o reikalaujama minimali deginimo temperatūra sumažinta iki 1100 °C – tiek, kad nebereiktų nieko taisyti. Leista deginti ir didesnius kiekius, ir įvairesnių rūšių atliekas. Įžūliai pritaikius reikalavimus prie esamų įrengimų, susitaikyta ir su minėtais 90 mln. litų nuostoliais kurui, ir su normas viršijančiu pavojingų medžiagų išmetimu į aplinką. 

Tuo baigėsi antrasis – deginimo įrengimų – detektyvas. Pirmasis detektyvas, susijęs su konkurso sąlygų neatitinkančių bendrovių pergale viešajame pirkime, regis, taip pat nutrūksta neišaiškintas, nes UAB „Toksika“ generalinis direktorius 2013 m. spalio 9 d. nustatė, kad „Toksika“ nėra šio pirkimo perkančioji organizacija. Padarius šį pakeitimą neišvengiamai nutrūksta ir FNTT pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl laimėtojo paskelbimo. „Sutvarkius reikalus“ ir pritaikius įstatymus prie investuotojo poreikių „išsisprendžia“ tiek gamyklos, tiek viešojo pirkimo neskaidrumo klausimai.

Dvigubai lemtingas apsisprendimas

Seimo Antikorupcijos komisija, matydama nebaudžiamumą ir piktnaudžiavimą, pati imasi iniciatyvos. Pavojų aplinkai keliantys bandymai turi būti nutraukti. Kadangi jie beatodairiškai tęsiami iki sausio 11 dienos, per mėnesį siekiant „išbandyti“ gamyklą, kuri turėjo būti be pertraukų bandoma pusę metų, sausio 9 dieną deginimo darbų stebėti išvyko ir Seimo antikorupcijos komisija. 

To, kaip atsakingos institucijos pasielgs su šia gamykla, svarba yra milžiniška, nes sprendimas iš karto pasiųs visuomenei du signalus. Pirmasis – (ne)baudžiamumas. Jei įrengimai, kurių defektų pataisyti nebeįmanoma, toliau liks stovėti visiems suvokiant, kad padarytos eilinės nuolaidos pažeidėjams, visuomenė ir verslas gaus signalą, jog Lietuvoje ir toliau galima ramiai pradėti ar tęsti reikalavimų neatitinkančius projektus. Užtenka tik turėti pinigų, įtakos ir mokėti „tvarkyti reikalus“.
Antrasis signalas – (ne)saugumas. Lietuvoje ne vieno strateginio projekto įgyvendinimą stabdo visuomenės pasipriešinimas, paremtas masiškai paplitusia baime, jog tokie projektai kaip atominė elektrinė ar gelmių turtų gavyba negrįžtamai užterš gamtą, o valstybė to tiesiog nesukontroliuos. Tenka pripažinti, kad pažeidimus liudijančių „Toksikos“ tipo istorijų fone (Antikorupcijos komisijoje tokių, tik mažesnio masto pažeidimų išgirstame labai daug) toks žmonių įtarumas nėra visai be pagrindo. 

Valstybės pareiga yra ryžtingais veiksmais pasiųsti aiškius signalus, jog kontroliuojame, kas vyksta ant mūsų žemės, o teisingumas raikomas visiems po lygiai. Nepasitikėjimo siena valstybėje pradės byrėti tik tuomet, kai įstatymo valia grius pirmosios neteisėtai vykdomos ir pavojų aplinkai keliančios statybos.