1941 m. birželio 22 d. prasidėjo SSRS karinė katastrofa. Nacistinė Vokietija per kelias savaites sutriuškino milžinišką 3 mln. Raudonosios armijos grupuotę. Pirmosiomis karo dienomis kilusį chaosą iliustruoja 1941 m. birželio 26 d. Vakarų fronto (buvusios Pabaltijo YKA) vadovybės šifruotė Stalinui apie Lietuvoje dingusią armiją:
„Pagal keletą gana aiškių faktų, 11-osios armijos štabas pateko į nelaisvę arba paimti šifruočių dokumentai. Jau dvi dienas iš 11-osios armijos gaunama suklastotų šifruočių.
Ne kartą [birželio] 23, 24, 25 mano siųsta žvalgyba negalėjo susisiekti su 11-osios armijos štabu. Šiandien pasiunčiau iš užnugario į numanomą rajoną, kuriame yra 11-osios armijos štabas, rezultatas bus žinomas vakare.
DVINSKĄ (DAUGPILĮ) užėmė vokiečiai“.
Žinios, kurias siuntė 11-osios armijos štabas, buvo tokios netikėtinos, kad sovietų vadovybė pamanė, jog jai siunčiamos klastotės. 11-oji armija, (armijoje paprastai būna daugiau kaip 60 000 karių) dingo, išsisklaidė miškuose tarp Panevėžio ir Daugpilio.
Naujausia M. Solonino knyga atskleidžia tikrąją dingusių lėktuvų „paslaptį“. Pasirodo, daugybę lėktuvų priešui paliko sovietų kariuomenė (dalį jų spėjo pati sudeginti). Štai vien Vilniaus Kirtimų (Porubaneko) aerodrome liko dešimtys tvarkingai išrikiuotų naujausių kovos lėktuvų Il-2, Jak -1, MiG-3. Taip atrodė ir Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei kiti aerodromai.
Knygoje apie 700 iliustracijų, ypatinga vieta skiriama sovietų aviacijai, pateikiama 1941 m. birželio 22 d. vokiečių žvalgybos lėktuvo darytų Vilniaus aerodromo nuotraukų, gautų iš JAV archyvų.
Siūlome knygos ištrauką:
Tuo metu Kremliuje galų gale suprasta, kad prasidėjo karas. Tai pagaliau suvokus,
atsirado taip pat liūdnai pagarsėjusi direktyva Nr. 2, kuri buvo išsiųsta kariuomenei 1941 m. birželio 22 d. 7.15. Štai jos tekstas, nuo pirmojo iki paskutinio žodžio:
Dėl negirdėtai įžūlaus Vokietijos įvykdyto Sovietų Sąjungos užpuolimo
ĮSAKAU:
1. Visomis kariuomenės pajėgomis bei priemonėmis užgriūti ir smogti priešiškoms pajėgoms, sunaikinti jas tuose rajonuose, kur jos pažeidė sovietų sieną.
2. Žvalgybos ir kovinei aviacijai nustatyti priešo aviacijos susitelkimo vietas ir sausumos kariuomenės grupuotes.
Galingais bombonešių ir šturmo aviacijos smūgiais sunaikinti priešą aerodromuose ir subombarduoti jo sausumos kariuomenės grupuotę. Aviacijai smogti į Vokietijos teritorijos 100–150 km gilumą. Subombarduoti Kenigsbergą ir Memelį.
Iki ypatingo nurodymo antskrydžių į Suomijos ir Rumunijos teritorijas nevykdyti“.
Direktyva Nr. 2 nei forma, nei turiniu neatitinka statuto nustatytos kovinių įsakymų parengimo tvarkos. Yra tvarka, ir kariuomenė privalo jos laikytis. Įsakymo tekstas turi atitikti ne autoriaus literatūrinį skonį, o lauko statuto (LS) PU-39 90 straipsnį („Pirmame įsakymo punkte pateikiama trumpa visos priešo grupuotės veiksmų charakteristika... Antrame punkte nurodomi kaimynų uždaviniai ir ribos su jais. Trečiame punkte pateikiami suformuluotos junginių užduotys ir vado, formuluojančio įsakymus, sprendimas“).
Žvelgiant ir lyginant statuto reikalavimus su direktyva Nr. 2, ji yra ne daugiau nei emocionalus, gal reikėtų pasakyti daug blogiau, – tiesiog isteriškas riksmas. „Užgriūti ir sunaikinti“ – tai ne kovos įsakymas. Lygiai toks pats dirbtinis, perdėtas pasakymas yra „negirdėtas priešo įžūlumas“. Vietoje to Timošenkos ir Žukovo valdiniai turėjo gauti konkrečių atsakymų į klausimus: Kur priešas? Kokios jo pajėgos? Kokiomis pajėgomis, kokia grupuote, kokiuose ruožuose tą priešą reikės „užgriūti“? Kokius ruožus ir iki kada reikės užimti?
Protu nepaaiškinamas operatyvinis tikslas, neįtikėtinas ir įkyrus noras „subombarduoti Memelį“. Šiaurės vakarų fronto KOP vadovybės garbei reikia pažymėti, kad jos sprendimai buvo daug realesni.
Savaime suprantama, pagrindinis pavojus slypėjo ne Memelio uoste. Tarp Tilžės ir Suvalkų siaurame žemės ruoželyje susigrūdo dvi – 3-ioji ir 4-oji vermachto tankų grupės. Jose buvo septynios tankų ir šešios motorizuotosios divizijos. Birželio 22-osios rytą suspausta spyruoklė veržliai, ištiesė į priekį ilgus „plieninius nagus“ – dešimtis kilometrų besitęsiančias tankų, artilerijos vilkikų, motociklų, šarvuočių, sunkvežimių, cisternų kolonas.
Vokiečių mechanizuotųjų kolonų buvo tiek daug, o kelių tarp snaudžiančių pietų Lietuvos miškų tiek mažai, kad vermachtui prireikė dviejų dienų visam šiam gremėzdui permesti į sovietų teritoriją. Ir kai birželio 24-osios ryte 7-oji tankų divizija, 3-iosios tankų grupės avangardas jau užėmė Vilnių, kovinės grupės paskutiniosios, 19-oji tankų ir 14-oji motorizuotoji divizijos, dar tik slinko per sieną.
Ryšys tarp Maskvos ir Rygos veikė užtikrintai. Taip galima spręsti iš to, kad jau 8.40 „pulkininko Raskazovo Rygos štabas“ į 7 MAD pulkus išsiunčia tokį nurodymą: „Bombonešių aviacijai leista atakuoti priešo pėstininkus ir aviaciją jo teritorijoje iki 100 km gylio“. Masinių priešo aviacijos antskrydžių į mūsų teritoriją metu pakelti bombonešių aviaciją ir sekti paskui ją uodegoje rengiantis atakai prieš jo aerodromus...“ (57) 9.45 fronto Karo taryba išleidžia direktyvą (be numerio), kurioje fronto KOP vadui, be kita ko, įsakoma: „priešo Tilžės ir Kalvarijų grupuotėms smogti galingus smūgius“. „Tilžės grupuotė“, tai – 4-oji vermachto tankų grupė, toliau puolanti Tilžės, Taurogėnų (dabar Tauragė), Šiaulių kryptimis. „Kalvarijos grupuotė“ – tai 3-ioji tankų grupuotė, kurios divizijos judėjo Suvalkų, Lazdijų, Seirijų, Alytaus keliu.