Bet ar daug kas žino apie kitą susitarimą tarp šių amžinų draugių ir priešių? Turiu galvoje tą laikotarpį prieš šimtmetį, kai Europoje įsiautėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jis tiek nutolęs nuo mūsų dienų, kad nei gyvų liudininkų nelikę, nei patikimų dokumentų nėra, o ir istorikai tik probėgomis užmeta savo skvarbų žvilgsnį į 1914-uosius. Prieškaris taip ir liko tamsos zonoje.
Gi 1914-ųjų sausio 14-18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikai tvirtina, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribbentropo pakto prototipas, reiškiantis keletą panašumų: tuomet pasaulinis karas prasidėjo praslinkus daugiau kaip pusmečiui, o po 1939-ųjų sutarties karo pabūklai sugriaudėjo greičiau – daugiau kaip po mėnesio; abiejų karų pagrindiniai veikėjai buvo tie patys – dvi amžinai kariaujančios ir kartu besibičiuliaujančios imperijos; ir vienu, ir kitu atveju konfliktai prasidėjo klastingai sulaužius susitarimus ir jiems įsižiebus nuo, rodos, mažytės provokacinės kibirkšties.
Vienas provokacijų braižas
Tiesą sakant, nepavyko rasti išsamesnių žinių apie prieš 100 metų pasirašytą sutartį. Tik aišku, kad ji egzistavo labai neilgai – kiek daugiau nei pusę metų, kai 1914-ųjų liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai po to, kai birželį serbų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade. Ercherzogas dėvėjo neperšaunamą liemenę, bet kulka pataikė į galvą...
Kaip rašėme DELFI dar 2010-ųjų gegužę, analogiškai sovietai inspiravo ir Lietuvos okupaciją 1940-aisiais. Besibaigiant birželio 14-ąjai SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį sudaryti Maskvai palankią Vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą sovietų kariuomenę.
Priešintis galimybių nebuvo, ir jau kitą rytą Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną. Bet prieš tai ankstyvą rytą, tarsi papildoma dingstis įvesti kariuomenę, savo poste Ūtos pasienio užkardoje buvo nužudytas sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas. Liudininkų parodymais apie dvidešimt 185-osios sovietinės šaulių divizijos žvalgų grupės kareivių tą ankstų rytą įsiveržė į sargybos būstinę, kur su šeima gyveno policininkas, susprogdino joje granatą, o jį patį išsivedę į lauką nušovė. Užpuolikai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją. Ši provokacija paskatino įvesti dar keliolikos tūkstančių sovietinių karių kontingentą.
Imperinės Rusijos galybės miražas
Minėta 1914-ųjų sausio sutartimi buvo nustatyta siena tarp Rusijos ir Vokietijos. Tuomet Lietuva dar įėjo į carinės Rusijos Vakarų gubernijos teritoriją. Viena sienos atkarpa – nuo Vištyčio iki Smalininkų. Imperijų siena toliau ėjo nuo Memelio per Rytų Galiciją pagal Sano upę, tęsėsi per Užkarpatę, rytinius Lenkijos rajonus ir Chelmo guberniją. Ši takoskyros linija su tam tikrais nukrypimais buvo panaši į 1939-ųjų padalijimą. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.
Tačiau sutartis, kurios iki galo taip ir nespėta įgyvendinti (kaip, beje, ir 1905 m. Bjorke pasirašytos sąjunginės sutarties), žlugo 1914-ųjų rugpjūtį Vokietijai paskelbus karą Rusijai. Taip Vilhelmas II metė pirštinę savo kraujo broliui Nikolajui II. Tuo metu baigėsi dviejų imperijų rožinė meilė viena kitai, gimusi dar 1697 m. pavasarį, kai Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes.
Taigi, po dviejų šimtmečių šių imperijų tarpusavio meilė vėl išgaravo. Carinė kariuomenė 1914-ųjų rugpjūtį buvo pradėta telkti Lietuvos -Vokietijos pasienyje. Per Lietuvą Rusijos kariauna traukė į Prūsiją. Lietuvos pasienyje vyko aršūs Rusijos ir Vokietijos susirėmimai, atnešę didžiules nelaimes Lietuvai ir jos kaimynams.
Pirmojo ir antrojo pasaulinių karų kopijos
Bet Prūsijoje blogiau ginkluota carinė kariuomenė išsikvėpė. Tačiau ir Vakarų fronte dominavusi Vokietija, bandžiusi pasiekti greitą pergalę prieš Prancūziją, įsivėlė į nesibaigiančias alinančias apkasų grumtynes Šiaurėje. Rusų puolimas reikalavo permesti visas jėgas į Rytų frontą. Vokiečiams laimėjus prie Tanenbergo (dabar Stembarkas; kariuomenei vadovavo iš Prūsijos kilęs Paulius von Hindenburgas, beje, 1933 m. paskyręs Adolfą Hitlerį reichskancleriu), jie vos per plauką išvengė katastrofos – rusų prasilaužimo per visą fronto liniją. 1915 m. vokiečiams netgi pavyko užimti didelę dalį Lenkijos ir Lietuvos, o netrukus ir didžiulę visos Rytų imperijos dalį.
Į Rusija plūstelėjo minios lenkų ir lietuvių pabėgėlių, tarp kurių buvo ir mano būsima močiutė, kuri varginančioje kelionėje į Rytus buvo sužalota: paauglę išleido atnešti skardinę vandens, bet traukiniui pajudėjus ji paslydo, griebėsi už bėgio, ir traukinio ratas pervažiavo kairę rankos virš alkūnės... Taip ir pragyveno ši darbšti moterėlė iki garbaus amžiaus – su viena ranka...
Pabėgėliai daugiausiai įsikūrė Maskvoje, Petrograde, Jaroslavlyje, Tombove, Voroneže, kur kūrėsi lietuviškos organizacijos, draugijos, politiniai rateliai. O Lietuva įėjo į „Obersto“ sudėtį, kur valdžios aparatą sudarė daugiausiai vokiečiai. Okupantai iš gyventojų įvairiomis priemonėmis stengėsi išgauti materialinės naudos Vokietijos kariuomenės reikalams.
Karas, sujaukęs Lietuvos sienas
Karas, prasidėjęs 1914-ųjų liepos 28 d. ir nuščiuvęs 1918 m. 11-ojo mėnesio 11 d. 11 val. pasibaigė Kompjenė miške (Compiegne, 65 km nuo Paryžiaus) pasirašytomis paliaubomis (1919 m. birželio 28 d. buvo sudaryta Vokietiją nualinusi Versalio taikos sutartis). Beje, 1871 m. sausio 18 d. būtent čia, imperatoriaus Vilhelmo I karietoje, buvo pasirašytos sutartys, sujungusios Šiaurės Vokietijos sąjungos valstybės ir pietų Vokietijos teritorijas į vieną valstybę – Vokietijos imperiją. Ir būtent čia, 1940 m. birželio 21 d., Prancūzija kapituliavo prieš nacių Vokietiją: pasidavimo sutartis buvo pasirašyta tame pačiame miške, toje pačioje karietoje, tik sukeistomis signatarų vietomis.
Taigi, karas, nusinešęs 21 mln. gyvybių, pasibaigė, palikęs Lietuvos ir jos kaimynų sienas visiškai nesutvarkytas. Po to jos dar ne kartą keitėsi: Lietuva buvo praradusi ne tik Klaipėdos, bet ir Vilniaus kraštą, kol apskritai patyrė lenkų, nacių, sovietų okupacijų baisumus. Analizuodami Mažosios Lietuvos likimą, istorikai mano, kad galutinu Tilžės Aktą bei Paryžiaus Taikos konferencijos sprendimus įtvirtinančiu dokumentu laikytina 1928-01-29 pasirašyta „Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sienos dalykams sutvarkyti”.
Pagal ją kai kurios sienos atkarpos paliktos pagal 1914 m. sausio mėn. sutartį, o sienos atkarpa nuo Smalininkų iki Nidos nustatyta Paryžiaus Taikos sutartimi. Taip prie Lietuvos buvo prijungta tik nedidelė Mažosios Lietuvos dalis, esanti dešiniame Nemuno krante, vadinama Klaipėdos kraštu. Vokietija, sudarydama sienų sutartį su Lietuva, patvirtino Klaipėdos krašto išsižadėjimą, kartu pasisakydama, jog ateityje nereikalausianti jo grąžinti Vokietijai, nors, kita vertus, Vokietijos vyriausybė jokiu dokumentu iki pat 1939-ųjų kovo 23 d. aneksijos nepripažino Klaipėdos krašto.
***
Nė vienas okupantas nebuvo lietuvių tautai gailestingas, o mažos valstybės sienos iš viso nebuvo gerbiamos. 1914-ųjų sutartis tapo 1939-ųjų nusikalstamo pakto repeticija. Sakome, kad gyvename civilizuotame pasaulyje, kur dominuoja demokratija, vakarietiškos vertybės, tolerancija tarp tautų, mus saugoja svarbių sutarčių „stogai“. Tačiau pakaktų įsižiebti menkiausiam konfliktui Europos vidury, ir šie bendros gyvensenos principai pavirstų karščiu alsuojančiais pelenais. O dingstis įžiebti degtuką visada atsiras...