Tad pagrindai pakloti, turėsime ant ko lipti. 2014-ieji, anot prezidentės, bus naujų idėjų ir laimėjimų metai. Gerai pasakyta, tik, man regis, viena svarbi mintis praleista – nederėtų pamiršti ir iškilių praėjusių metų idėjų, dėl kurių tiek daug buvo diskutuota, kovota, tačiau kol kas nelaimėta. 

Žiūrėkit, kiek būta pradėtų, bet dar nebaigtų įsimintinų sumanymų, džiuginusių mus, savosios šalies šeimininkus. Visai neseniai nuvilnijo svarbi žinia, kurį laiką nustelbusi biudžeto formavimo ir algų didinimo svarstymus: Seimo pirmininkė pirko... šluotą! Ne sau, o savo – parlamentarės biurui, esančiam Ukmergėje. Nupirko ne už savo pinigus, o už parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Valentinas Stundys vyriškai susijaudino: pažeista tvarka – už parlamentines lėšas seimūnų biurams galima pirkti visokias kanceliarines prekes, suvenyrus, gėles, apmokėti telekomunikacijų, transporto išlaidas, o, kur tai matyta, nešti šluotą.

Antanas Anskaitis
Smagi, tik per greit išblėsusi žinia buvo Seimo nario, parduotuvėje ne į tą kišenę įsidėjusio skrudintų saulėgrąžų pakelį, parlamentinės neliečiamybės svarstymas. Aš tą iniciatyvą sutikau su entuziazmu, savo noru užsisiuvau striukės, su kurią einu į parduotuvę, kišenes.
Etikos sargo nerimu užsikrėtė ir žiniasklaida, o dienlaikraščių lyderis šluotos problemai skyrė vietą net dviejuose puslapiuose. Tiesa, perskaitęs tas publikacijas, kiek nusivyliau: laikraštis išspausdino du Seimo pirmininkės portretus, o šluotos ir etikos prižiūrėtojo portretų įdėti pamiršo. Anais gerais laikais, kai aš mažas buvau, kai kurios dailiosios lyties atstovės ant šluotų net skraidydavo, tik tuos įvykius spauda rečiau aprašydavo. Įtariu, kad dorovės sergėtojas su žiniasklaidos pagalba buvo rimtai nusiteikęs pasisavinti tų laikų moterišką privilegiją. Tik tada politinis katinas perbėgo skersai kelią, gerbiamas Stundys iš etikos vadovo posto atsistatydino, po to vėl įsistatydino, bet, kaip gaila, šluotą jau pamiršo. Nebesulaukiau jos, naujosios įžymybės portreto, nors labai norėjau jį įsirėminti.

Smagi, tik per greit išblėsusi žinia buvo Seimo nario, parduotuvėje ne į tą kišenę įsidėjusio skrudintų saulėgrąžų pakelį, parlamentinės neliečiamybės svarstymas. Aš tą iniciatyvą sutikau su entuziazmu, savo noru užsisiuvau striukės, su kurią einu į parduotuvę, kišenes. Dabar esu ramus it belgas – morkas ar kopūstus, net ir būdamas palaimingoje išsiblaškymo būsenoje, įsidedu tik į „Maximos“ krepšį. Jeigu parlamentarai tą neliečiamybės klausimą būtų iškėlę į reikiamą aukštį, nė kiek nedvejoju – tūkstančiai pirkėjų į parduotuves eitų išvis be kišenių.

Atlapaširdis seimūnas Viktoras Uspaskichas pasakė apie teismus tai, ką daugelis galvoja. Jautri teismų sistema kaipmat užsigavo, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, o pats generalinis atburzgė į Seimą prašydamas 2013 metais antrą sykį atimti Viktoro neliečiamybę.

Galvoju, iš kur atsirado mažesniųjų temidžių padidėjęs jautrumas. Juk, žiūrėkit, prieš porą metų mokytasis Seimo narys Mantas Adomėnas patį Konstitucinį Teismą pavadino chunta, ir nieko, tas neužsigavo, nes yra didelis, neišgirdo Seimo liaudies balso. O praėjusią vasarą visiems parodė, kas Lietuvoje skirsto pinigus. Ne Vyriausybė, o anot Manto, chunta. Pasirūpino ne mažiausiai uždirbančiais, o tūkstančius imančiais. 

Ponas Viktoras, nusispjaudamas į teismų kiemą, padarė taktinę klaidą. Jam, kaip kadaise apdairiai pasielgė mūsų profesorius, reikėjo sakyti: „kas gali paneigti, kad teisėjai yra nusikaltėliai ir bailiai“. Jokia Temidė išverstom akim nebūtų galėjusi prikibti ir joks kišeninis ar generalinis.

Antanas Anskaitis
Broliai Vileišiai buvo kantrūs, ilgai laukę paminklo, dar palauks. Juk karališkasis šuo savo valandos tykojo dar ilgiau, net kelis šimtmečius.
Kol Seimas klajoja antrosios Viktoro neliečiamybės tyruose, išradingi senjorai sugalvojo šachmatų žaidimą: baltosiomis figūromis žaidžiantis sako – atims tą nekaltybę, juodosiomis – paliks. Kas partiją laimi, to ir tiesa. Ačiū Seimui, kad padeda atrasti naujus žaidimus. Kol senjorai stumdo rikius ir bokštus, o šiemet jau ir žirgus, jiems nerūpi nė tos negrąžintos pensijos. Jaučiu, kad matais ir patais pasismaginsime ir 2014 metais.

O, žiūrėkit, kokia prasminga buvo pernykštė diskusija, kai dvi Seimo narės pateikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas. Tos seimūnės buvo kietos kaip graikinis riešutas: mes savo mergaites užauginome tik glostydamos, tad popinti vaikus turi visos jaunos ir subrendusios šeimos. Trečioji seimūnė tas pataisas dar pakylėjo: „Mušdamas artimą giminaitį ar šeimos narį, jei sukeli fizinį skausmą, gali būti baudžiamas iki 2 metų“. Bet čia suabejojo kaip visada akylas Petras Gražulis. Kas iš to mušimo, jei neskaudės. Dar svajingai prisiminė: „Esu dėkingas tėvams, nuo kurių vaikystėje gavau į kailį ir taip aplaužė ragelius“. Po tokių žodžių visa Lietuva įniko svarstyti, ar reikia vaikams įkrėsti beržinės košės. 

Prisipažinsiu, diskusijų įkarštyje ir aš abiem rankom balsavau: „Už Petrą, už Petrą“, nes esu šventų tradicijų šalininkas, pats pajutęs diržiuko skonį ir vaikams keliskart atskaitęs. Būdamas suvalkietis, vadovaujuosi šimtamete savo krašto patirtimi – „Lenk medį, kol dar prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki“, nes „Lepinamam vaikui ragai dygsta“. Uteniškiai, man regis, irgi panašiai galvoja – „Su rykšte vaiko į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi“. Gerbiu žemaičių išmintį – „Duok beržo košės, ir išmoks klausyti“. Tad iš kokio gi krašto kilusios mūsų dorybingosios seimūnės? Diskusiją į naujas aukštumas pakėlė du Seimo nariai gydytojai, pateikę kito įstatymo pataisą, sakančią, kad „jei vaikai iki 16 metų rūko ar turi cigarečių, bausti tėvus 50-100 litų bauda“. Galvoju, štai kiek gali užsidirbti, jeigu kaip reikiant nepašventinsi išdykėlių. Todėl viliuosi, kad ir šiemet vaikų, baudų ir beržinės košės klausimai bus mūsų parlamentinės veiklos dėmesio rate.

Kam jau kam, o gyvulėliams šiais metais tikrai bus geriau. Pavydės jiems net seniai besmegeniai. Žiūrėkit, praėjusį pavasarį susikūrė 15 Seimo narių grupė, kuri rūpinasi gyvūnų gerove, kurios šventas tikslas „užtikrinti jų apsaugą valstybiniame lygmenyje“. Netrukus sudygo pirmieji būsimų darbų daigai. Mano mylimas Seimo narys, kurio gražų balsą stengiuosi nepraleisti pro ausis, ant stalo paklojo Baudžiamojo kodekso straipsnio papildymą: „Tas, kas žiauriai elgiasi su gyvūnais, jeigu dėl to gyvūnas žuvo ar buvo suluošintas, arba kankino gyvūną, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“. Galvoju, ot pasėdės cypėse tie kaimo beširdžiai, kurie barzdotų mūsų bočių įpročiu kaukiančią ir kniaukiančią giminę reguliuoja skandindami ar užkasdami vos atsiradusius, dar aklus kačiukus ar šuniukus.

Bet labiausiai man patiko pernykštė medžiotojų ir gyvūnų mylėtojų organizacijų iniciatyva Gedimino kalno papėdėje pastatyti paminklą šuniui, nes, jų žiniomis, mūsų galingi valdovai nė į jokį žygį neišjodavo be ištikimų šunų palydos. Paminklas, iniciatorių manymu, kainuotų tik keletą milijonų, pinigus galėtų skirti Aplinkos ministerija ir sostinės savivaldybė.

Paminklai, kaip sako išmintingi filosofai, žmonėms reikalingi, padeda pažinti savo krašto istoriją, ugdo pilietiškumą. Kai prieš keletą metų kilo idėja skverelyje netoliese Neries ir Vilnelės santakos pastatyti paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams, labai nudžiugau, net trečdalį premijos paaukojau. Juk turime prisiminti tuos, kurie negailėjo savo lėšų, kad sustiprėtų spauda ir savivalda, sužydėtų kultūra. Bet dabar galvoju: broliai Vileišiai buvo kantrūs, ilgai laukę, dar palauks. Juk karališkasis šuo savo valandos tykojo dar ilgiau, net kelis šimtmečius.

Pritardamas Seimo ir visuomeniniams gyvūnų mylėtojams, kilnų šunį regiu dešinėje karaliaus Mindaugo paminklo pusėje, idealiu atveju – pakėlusį koją. Srovelė nekliudoma bėgtų į Viliją, o Vilija, anot poetės, į Nemuną. Ji visai Europai bylotų, kad gyvūnus mylime labiau negu gyvenimą. Ir plauktų turistai, fotografuotųsi prie mūsų vienatinio karaliaus ir ištikimo jo šuns.

Seimo narys Eligijus Masiulis kartą išlindo kaip yla iš maišo sakydamas: „Didžioji dalis žmonių, esančių valdžioje, nesuvokia realybės, nesupranta, kas darosi aplinkui“. Bet į jo repliką neturėtume kreipti dėmesio, nes dar jaunas, negali kandidatuoti nė į prezidentus. Subręs, pasitaisys. Supras ir šluotos, ir šunų svarbą. Tad tikiu: šie metai kvapą gniaužiančiomis idėjomis, dideliais darbais ir plačiais užmojais nenusileis praėjusiems.