Šiandien geru tonu pramogų žiniasklaidoje tapo atviru tekstu periodiškai transliuojamos vietinių žvaigždžių seksistinės nuostatos. Į moteris nukreiptas seksizmas, grįstas įsitikinimu, kad vyrai yra kokybiškai pranašesnė ir vertingesnė žmonių grupė negu moterys dėl jiems neva iš prigimties būdingų savybių, yra šlykšti ir niekuo nepateisinama diskriminacijos forma. O žiniasklaidos platinamuose žvaigždžių pasisakymuose skambantis seksizmas tampa dar pavojingesnis, nes, deja, pramogų pasaulio atstovai – daugiausiai dėmesio gaunantys ir daugiausiai simbolinės personalinės įtakos turintys asmenys.
Toks yra ir aktorius Marius Jampolskis, pastaruoju metu žiniasklaidoje vis netingintis priminti moterims, kur jų vieta. Nors jis toks tikrai ne vienintelis, tačiau jo atvejis – labai iliustratyvus. Tiesa, visai nesvarbu ir nereikšminga, ką šis aktorius asmeniškai mano apie moteris, šeimą, lyčių vaidmenų pasiskirstymą ir pan. – šie įsitikinimai tegul lieka jam pačiam. Svarbu yra tai, kokias mintis ir idėjas jis pateikia pramoginei žiniasklaidai, kaip tokios žiniasklaidos vartotojui projektuoja šeimos ir tarpasmeninių santykių vizijas, žinodamas savo žodžių svorį ir įtaigą. O tai yra du skirtingi dalykai, o kartu ir dvi skirtingos atsakomybės – viena yra turėti nuomonę, kita – ją transliuoti žiniasklaidos kanalais, kurie veikia daugybės žmonių protus.
Taip kalbėti M. Jampolskiui netrukdo nei tai, kad paskutinis ryškus šio aktoriaus profesinis pasiekimas buvo vieno iš pagrindinių vaidmenų sukūrimas tarptautinio pripažinimo sulaukusiame filme „Aurora“, kuris buvo režisuotas moters – Kristinos Buožytės, o kartu su juo filme vaidmenį kūrė ir aktorė Jurga Jutaitė. Ką jau kalbėti apie kitas partneres ir koleges, be kurių aktoriaus profesinė karjera nebūtų tokia, kokia yra dabar. Tačiau tai ne tik elementari nepagarba savo kolegėms, tai tiesiog seksizmas, spjūvis visoms moterims, kurios turi kitokį savo gyvenimo scenarijų, kurio neapibrėžia tik dulkių valymas, siurbimas, skalbimas, maisto gaminimas, vyro pamaloninimas ir... tiek.
Tačiau labiausiai problemiška, kad tokia M. Jampolskio gyvenimo vizija transliuojama gyvenimo būdo laidose, kuriose eksponuojamos elitinio gyvenimo istorijos, godžiai stebimos pramogų žiniasklaidos vartotojų, spausdinama moterų žurnaluose ir kitaip plinta, sudarydama geistino ir teisingo gyvenimo modelio įvaizdį. Ir jei tai tampa tendencija, jei vis daugiau paauglių ir jaunų moterų, sekančių pramogų žiniasklaidą, pradeda manyti, kad tai yra tas geras gyvenimas, kurio privalu norėti, t.y. kad gyvenime svarbu nusidžiauti gerą vyrą, kuris galėtų tave išlaikyti, o tu jam – ištikimai tarnauti, tai galbūt verta susirūpinti labiau ir bent simboliškai pareikalauti atsakomybės už tokius ir pan. pobūdžio transliuojamus pasisakymus?
Juolab, kad šis gyvenimo modelis nėra jau toks romantiškas ir laimingas. Na, bent jau ne moterims. Moters tik kaip namų šeimininkės ir žmonos, kurios vieta – šeimoje, konceptualizavimas yra XIX a. pr. realybė, kai moterys negalėjo gauti išsilavinimo, disponuoti pinigais, balsuoti, dalyvauti viešajame gyvenime ir buvo visiškai priklausomos nuo vyrų. Ši XIX a. pr. realybė turi savo istoriją, kai moterys, pavadinusios tokias savo patirtis vergove, sukilusios išsikovojo sau istorines teises. Seksistinės gyvenimo projekcijos pramogų žiniasklaidoje gali atrodyti patrauklios, bet realus gyvenimas vadovaujantis tokiomis taisyklėmis greičiau primena spąstus.
Nereikia didelių intelektinių sugebėjimų, kad pamatytum, jog toks gyvenimo modelis supančioja moterį ir paverčia ją visiškai priklausomą nuo jos partnerio. Rūpestis tik namais ir šeima bei laisvė nesirūpinti pinigais, kuriuos įpareigotas uždirbti kažkas kitas, iš tiesų slepia visišką moterų finansinį nesaugumą, socialinę atskirtį ir skurdą, jei vyras staiga negalėtų užtikrinti šeimos finansinio stabilumo, jei įvyktų skyrybos ar išsiskyrimas. Be išsilavinimo, profesijos, darbo patirties, savų finansų ir socialinių ryšių moteris lieka visiškame socialiniame užribyje.
Tačiau net jeigu ir pavyksta pragyventi gyvenimą, kuris kiekvieną akimirką priklauso nuo vyro malonės, net neabejoju, kad net ir tokiu atveju neapleidžia mintis, kad prarasta žymiai daugiau negu gauta: visavertis žmogaus gyvenimas neišvengiamai susijęs su visuomeniniu gyvenimu ir asmenybės realizacija, o šeima ir keturi namo kampai, kad ir kaip švariai išsiurbti, to neatstos. Toks tas „rožinis gyvenimas“ – realybėje ne toks spalvotas ir patrauklus, koks atrodo pramogų žiniasklaidoje ir šou verslo pasaulyje.
Grįžtant prie M. Jampolskio išminties perlų, reikia pastebėti, kad seksizmas šou versle ir pramogų žiniasklaidoje nėra retas svečias. Taip nepailstant kartoti seksistines mantras apie moterų prigimtį galima tik tada, jei esi užtikrintas, kad nuo to tavo karjerai nieko blogo neatsitiks ir niekas tavęs per daug nepasmerks. Šou verslas tolerantiškai praryja ne tik seksizmą, bet ir smurtą prieš moteris – ne per seniausiai žiniasklaidoje sumirgėjus antraštėmis, kad vienas žymus Lietuvos dainininkas sumušė savo žmoną, viskas taip ir nurimo, o karjera šou versle išliko nepaliesta. Situaciją gelbėti tikriausiai pavyktų tik tada, jei čia pat savo kolegų įžeidinėjamos moterys, kurių šou versle ir pramogų žiniasklaidoje yra tikrai nemažai, pagaliau prabiltų ir apgintų savo orumą.