Romano „Teo kelionė“ pagrindinis veikėjas – smalsus, protingas, kompiuterinius žaidimus mėgstantis keturiolikmetis paryžietis Teo – sunkiai suserga. Jo teta Marta pasiūlo gydytis kitaip – keliaujant atrasti savo vidinę jėgą. Tėvams leidus, Marta išsiveža sūnėną į tolimą kelionę – supažindinti su pasaulio religijomis. Kelionė – tai būdas ne tik pamatyti nauja, bet ir atverti savo sielos duris.
Rašytoja, plėtodama romano intrigą, aiškiai, protingai ir lakoniškai išdėsto didžiųjų ir mažųjų religijų pagrindus ir principus. Ji tarsi gidas be išankstinių nuostatų veda prie didžiausių žmonijos sielos lobių.
Keliauninkai apsilanko daugybėje šventų vietų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Amerikoje, pabuvoja Jeruzalėje, Kaire, Romoje, Kiote, Džakartoje, Maskvoje, Stambule, Mekoje, Niujorke... Kaskart Teo turi atspėti tolesnį kelionės tikslą, jam įvairiose vietose ir įvairiais būdais perduodamos žinutės, kurias perprasti padeda mylimoji Fatu, likusi Paryžiuje. O apie krikščionybę, judaizmą, islamą, budizmą, hinduizmą, daoizmą, protestantizmą, Amerikos indėnų kultus berniukui pasakoja spalvingi tetos Martos bičiuliai – išminčiai, kunigai, šventikai, žyniai ir burtininkai.
„Teo kelionė“, lyginama su garsiuoju norvego Josteino Gaarderio „Sofijos pasauliu“, – tai knyga-šaltinis, skaitytojams padėsiantis malšinti žinių ir naujų dvasios potyrių troškulį. O ją užvertus ne vieną užvaldys nenugalimas noras keliauti ir... pasveikti kaip jaunasis Teo.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:
Kelyje iš Jeruzalės į Betliejų automobiliai riedėjo jau labai lėtai. Konsulas nusprendė Teo ir tetą Martą vežtis savo šarvuotu automobiliu, o tuo metu trys bičiuliai sekė paskui dominikono automobilį. Netrukus pasirodė pirmosios užkardos su automatais ginkluotais kareiviais.
– Siena, – tarė konsulas. – Mes išvažiuojam iš Izraelio į palestiniečių valdomas teritorijas. Galime šiek tiek užtrukti.
Diplomatinis automobilis su specialiu ženklu – jokios kratos. Automobilis palengva aplenkė eilę ir pravažiavo tarp kliūčių, sudėliotų ant kelio. Dešimties kilometrų automobilių spūstis iki Betliejaus, kur tėvas Diuburas pasirūpino nakvyne Švento Juozapo pensione – kambariai labai paprasti: siauros lovos, stalas, ąsotis vandens, dubuo, kėdė. Čia jie praleis nakties likutį po kalėdinių mišių.
Prakarto aikštėje, įsprausta tarp sienų be kelio atgal, stiebėsi milžiniška tamsiai rusva bazilika, gausiai apkaišiota palestiniečių vėliavomis ir lempučių girliandomis, tysančiomis nuo vieno namo prie kito. Jau susirinko didžiulė minia; daugybė televizijų komandų tampė savo sunkią įrangą stumdydamos praeivius: jaunus barzdotus vyrus, turistus lengvais drabužiais ir juodai apsirengusias moteris. Konsulas prasiskynė kelią norėdamas dėl Teo užsitikrinti sėdimas vietas. O kol kas likusioji būrelio dalis ėjo aplankyti Pieno grotos, kur, manoma, Šventoji šeima buvo pasislėpusi bėgdama į Egiptą. Iš tikrųjų čia buvo nebe grota, o visai įprasta koplyčia.
– Palaukit, – tarė Teo. – Leiskit atspėti. Šventoji šeima – tai dailidė Juozapas, Marija ir Kūdikėlis Jėzus. Jie keliavo į Egiptą, nes vienas piktadarys norėjo, kad būtų išžudyti visi kūdikiai.
– Karalius Erodas, – tarė šeichas.
– Tas pats, kuris atstatė Šventyklą? – nusistebėjo Teo.
– Būtent, – patvirtino tėvas Diuburas. – Jis ir davė įsakymą išžudyti visus mažesnius nei dvejų metų žydų vaikus.
– Tuomet jie iškeliavo, o kelyje čia gimė Jėzus.
– Visai ne, Teo! – sušuko teta Marta. – Jėzus gimė Gimties grotoje, bazilikos viduje. Ten, kur mes būsime per vidurnakčio mišias... Jei mūsų bičiulis konsulas rado vietų!
Ponas generalinis konsulas padarė stebuklą. Nepaisant minios, besigrūdančios visose Betliejaus gatvėse, jam pavyko įvesti savo būrelį į baziliką, kurioje įsitaisė aukšti civiliai ir kariniai pareigūnai, teisėtos valdžios atstovai, aukšti dvasininkai, nepamirštant palestiniečių prezidento ir ponios – krikščionės dailiu spindinčiu veidu po juodais mantijos nėriniais. Generalinis konsulas visuomet užimdavo garbingą vietą pirmoje eilėje, nes atstovavo Prancūzijai, šventųjų vietų globėjai. Šalia išdailinto choro ir kulto tarnų paauksuotais raudonais arnotais baltai užtiestas altorius buvo labai paprastas. Užsidėjęs rausvai violetinę šlikę, katalikų patriarchas iškilmingai minėjo taikos privalumus, krikščionių ir musulmonų sutaikinimą, Šviesos viltį ir prakartėlės simbolį navos gilumoje, kur mišių pabaigoje jis nuneš Kūdikėlio Jėzaus, tiesiančio rankutes nematomo dangaus link, statulėlę. Buvo baisiausiai karšta, ir minios ūžesys iš lauko veržėsi į didingą Gimties ceremoniją.
Visos pasaulio televizijos buvo atsiuntusios savo ekipas filmuoti šitą įvykį: vidurnakčio mišias Betliejuje, šventajame krikščionybės ir musulmonų mieste. Linksmi minios šūkčiojimai, fejerverkai naktyje, žvaigždės rausvame liepsnojančiame danguje, vaikų šaudomos petardos ir šventės įtampa – visa tai kvaitino. Net jeigu šiai triukšmingai miniai buvo nesuvokiamas Gimties paprastumas, net jei negalima buvo lyginti šiaudų lovio, asilo ir jaučio su Betliejaus bažnyčių prabanga, nusidriekė paslaptingas tiltas tarp anų laikų ir šiandienos aušros, vaiko-dievo pasirodymo ir jo gimties prisiminimo. Kad ir netikinti teta Marta galiausiai nusibraukė ašarą, o pakiliai nusiteikęs Teo norėjo dar pasibastyti miesto gatvėmis.
Pagaliau reikėjo grįžti į Šventojo Juozapo pensioną. Teta Marta dėbčiojo į sūnėną akies krašteliu pastebėjusi tamsius ratilus po jo akimis. Tačiau vos tik Teo atsigulė dar nuo Betliejaus žvaigždžių apsvaigusia galva, prasivėrė durys ir įėjo šeichas.
Sugebėti atsisakyti kodėl
– Iš kur žinai? – išsižiojo Teo pasikeldamas.
– Aš tave stebėjau, vaikeliuk, – paaiškino šeichas. – Kai liausies kankintis naktį, būsi nuėjęs pusę kelio. Ar galiu trumpai prisėsti?
Ir nelaukdamas atsakymo įsitaisė ant medinės kėdės.
– Teo, per dvi dienas buvo pripasakota tiek dalykų... – pradėjo jis. – O apie Dievą kalbėta tiek nedaug!
– Ko tau reikia? – atsiduso Teo.
– Tiek nedaug ir taip blogai, – rimtai tarė šeichas. – Pamiršk įniršį, pamiršk karus ir žudynes ir suvok tai, kas mus sieja. Mes turim tik vieną Dievą, ir jis prakalbo mums. Kalbėjo Abraomui, Mozei, Jėzui arba Mahometui, – vis tiek Dievas per savo pasiuntinius kreipėsi į žmones. Žinoma, kiekvienas turi savo charakterį. Mozė pasižymėjo pykčio protrūkiais, Jėzus – gerumu, o Mahometas – teisingumo jausmu...
– Mahometas teisingumu? – pertraukė Teo.
– Aš taip ir numaniau, – atsiduso šeichas. – Tavo šalyje islamas nesuprastas, be to, tau tiek pripasakojo abu mano bičiuliai... Man labiau patiko klausytis tavęs. Ir aš perpratau tavo maištavimą, jis trukdo užmigti. Leisk man dar papasakoti apie Mahometą.
– Tu jau pasakojai!
– Mahometas buvo panašus į savo pirmtakus: stengėsi suartinti Dievą ir žmones pagal paprastas taisykles. Mozė išgirdo Dievą apreiškiant priesakų lentas, Jėzus skelbė gerąją naujieną, išdėstytą Evangelijoje, ir angelas Gabrielius perdavė Mahometui Koraną. Mozė suteikė įsakymo sampratą, Jėzus – žmonių meilės, o Mahometas – teisingumo supratimą. Dievas visiems yra Meilė.
– Kodėl dabar man tai pasakoji? – burbtelėjo Teo.
– Kad sutaikinčiau tave su mumis, mano vaike, – tarė šeichas. – Kad nuraminčiau šią galvelę, nepaliaujančią prieštarauti. O! Nemanyk, kad norėčiau trukdyti tau mąstyti. Tačiau liga, kuri tave graužia, gali išnykti, Teo. Neprašau tikėti Dievą, tai tavęs neišgydys. Paprasčiausiai žinok, kad ir tu esi dieviškumo dalelė. Dvasia glūdi tavyje, Teo, kaip ir kiekviename iš mūsų... Ieškok kelio. Rask dvasią.
– Labai norėčiau, – tarė Teo. – Bet kodėl?
– Kartkartėmis reikia mokėti atsisakyti to kodėl, – atsakė šeichas. – Tu jau nebe nesibaigiančių klausimų amžiaus, tau nebe penkeri! Nurimk. Kad atrastum dvasią, reikia užsimiršti. Užsimiršti, Teo! Kitaip nepasveiksi.
– Taip manai? – išsigandęs sukuždėjo Teo.
– Kurioje nors pasaulio vietoje vienas iš mūsų išgydys tave, aš tai žinau, – tarė šeichas, pakeldamas balsą. – Tavo liga, atnešta blogio genijaus, pasitrauks ten, iš kur atsirado. Tačiau jei priešinsies tais kodėl, tuomet nė vienas iš mūsų nesugebės išgelbėti tavęs. Prašau tikėti dvasia, štai ir viskas.
– Dvasia? – nustebo Teo. – Ką gi tai reiškia?
– Ir vėl klausimas! – įsakmiai papriekaištavo šeichas. – Ar nors kartą paklusi man nieko neklausinėdamas?
– Taip, – nesvyruodamas pažadėjo Teo.
Tada, užmerkęs akis, šeichas uždėjo rankas ant Teo krūtinės. Po akimirkos berniuko nugarą užliejo nepatirta šiluma, jis jautėsi lyg būtų po maudynių jūroje įvyniotas į šiltą rankšluostį, kaitinamas saulės Graikijos paplūdimiuose, lyg būtų pajutęs Fatu skruosto švelnumą... Jis užmigo.
– Tebus pagarbintas Visagalis, – pakildamas sušnibždėjo šeichas. – Mes išgelbėsim tave, Teo. Nepamiršk to niekada.
Ir jis palengvėjusia širdimi išstypino ant pirštų galiukų.