Viskas netrukus taip pasikeis ir susipainios, kad tau prikiš ne tavo poziciją, ne tavo žodžius, ne tavo laikyseną, galiausiai net ne tavo biografijos faktus. Greitis daro savo pražūtingą darbą – tai užmaršties epocha, kurioje gyvenama akimirkos kova ir kaltės pagal asociaciją orientyrais.

Bloškiamas ne į savo situaciją, kur tu negali diktuoti žaidimo taisyklių, tampi juokingas, prarandi bet kokį fundamentalumą, respektabilumą, emocinį saugumą ir ramybę dėl savo veiksmų ir žodžių pagrįstumo. Vis tiek būsi teisiamas pagal rytojaus skandalą ar kontroversiją. Todėl neturėk iliuzijų, kad tave kas nors ilgai rimtai traktuos – patalpins į kontekstą, kuriame paaiškės, jog esi kaltas ir blogas, kad kažką sakei ir darei, arba esi nieko vertas, nes nesakei ir nedarei to, ko iš tavęs laukia. Kitaip tariant, mes savo pačių bejėgiškumą ir iš jo plaukiantį fiktyvų aktyvumą viešajame gyvenime ir politikoje pavertėme simboline kitų žmonių viešo teismo sale.

Mes savo pačių bejėgiškumą ir iš jo plaukiantį fiktyvų aktyvumą viešajame gyvenime ir politikoje pavertėme simboline kitų žmonių viešo teismo sale.
Leonidas Donskis

Per dvidešimt metų Lietuvoje mažai kas išliko ramybėje, didybėje ir pagarboje. Neabejotinai liko mitai – t.y. siužetai tų ir apie tuos, kurių šiandien nėra su mumis. Liko Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Gintaras Beresnevičius. Kiti viešieji ir kuriantieji arba turi pasišalinti iš Veidaknygės batalijų ir karų lauko (kuriame nedaug ką suprantantieji ir dar mažiau darantieji susitelkę kovoja prieš tuos, kurie kažką supranta ir daro, bet ne taip), arba susitaikyti su tuo, kad jei esi pajuokiamas, vadinasi, esi. Kažkada viešas gyrius buvo politinio gyvenimo stimulas ir svajonė; šiandien giriami tik mirusieji arba tie, kurių niekas niekada neskaitė ir nematė ką nors darant. Kitaip tariant, giriami įsivaizduojamieji, o koneveikiami realieji.

Galiausiai gyvename deformuoto ir perversiško bendravimo laiku. Greitai tik katės veisiasi, kaip pasakė Kisai Vorobjaninovui didysis kombinatorius Ostapas Benderis. Ne visai tiesa – greitai tik pyktis ir neapykanta užveisiami, o ramus ir refleksyvus žvilgsnis formuojamas lėtai ir per sunkų darbą. Juk mes Veidaknygėje nematome ir negirdime tikrojo žmonių bendravimo komponentų – šypsenos, kūno kalbos, balso intonacijos. O apnuoginti žodžiai ir vaizdai be aptariamojo asmens atsako arba be humoro teikiamos distancijos gimdo tik politinius monstrus ir vaizduotės demonus.

Vienas reiškinys, laimei, Lietuvoje nedegradavo ir netapo nei savo priešybe, nei nusivylimo istorija. Priešingai – jis akyse stiprėjo ir vis labiau griovė stereotipą apie lietuvius, esą neturinčius humoro jausmo. Tai „Dviračio šou“. Viena vertus, šitą nesunku suprasti – politinio humoro meistrai patys formavo politinės atminties ir rimtumo (ar pagarbos) strategiją. Jei formuoji kitus, kiti netenka galimybės formuoti tavęs. Bet kita vertus, „Dviračio šou“ toli pranoko visas kitas Lietuvos humoro grupes, o todėl netruko tapti reiškiniu, sunkiai išsitenkančiu pramogų verslo pasaulėlyje.

„Dviračio šou“ humoras – puiki rusų ir britų humoro amalgama, bet ją neretai praturtina ir visiškai autentiška lietuviška medžiaga bei puikūs atlikėjai – aukščiausio lygio komikai ir aktoriai.
Leonidas Donskis

„Dviračio šou“ – tai lietuviškasis politikos ir moderniojo gyvenimo karnavalas, kuriame visi sukuria savo santykį su politine persona – t.y. kauke. Juk kaukė, atrodytų, yra saugumo ir dvigubo gyvenimo ar dvilypės egzistencijos galimybė. Bet „Dviračio šou“ atveju kaukės prilimpa prie veido ir įgyja naujojo ar net vienintelio veido bruožus (prisiminkime kaukes, netyčia išpopuliarinusias jų pirminius šaltinius – kad ir Viktorą Uspaskichą). Kas mažoje šalyje atrodė keistenybė – vieni kitus tarsi puikiai pažįstą, bet pakankamai nutolę vienas nuo kito asmenys, – netruko tapti viso moderniojo gyvenimo metafora.

Tu nepažįsti savęs, tu tik tariesi žinąs, kas tu esi. Kintančios situacijos tave verčia juokingu, todėl neturėk iliuzijų, kad liksi monumentalus ir ypatingas. Jei renkiesi galios lauką, tai jau įrodo, kad tavyje slypi daugiau galimybių, nei tu manei jų esant. Todėl kažkas turi sukurti distanciją tarp tavo tikrosios asmenybės ir naujosios politinės personos. Jei to niekas nepadarys, gyvenimas taps neapykantos ir nusivylimo kamuoliu – o ypač kankins buvusių draugų ir artimų žmonių pakitusios reakcijos. Humoras tad išsaugo atmintį, buvusio naivaus ir mielo žmogaus gebėjimą nesitapatinti su grupėmis ir galią turinčiaisiais.

Humoras – demokratijos karnavalas. Visi turi teisę į kvailystę ir klaidą (beje, technokratinė kultūra diskredituoja klystančiuosius ir nurašo juos į nesėkmę, o demokratinė kultūra leidžia patirti fiasko), bet sykiu visi gali ir turi būti pajuokti. Kai socialinės kritikos galios nėra didelės, humoras sulaiko monstrus. Jis tampa viskuo – blogio prevencija ir savalaike diskreditacija, savęs išmintingo koregavimo arba geranoriško įspėjimo galimybe.

„Dviračio šou“ sugriovė stereotipą apie humoro jausmą nebuvimą lietuviuose. Priešingai, pasirodė, kad humoras iškyla būtent ten, kur esama įtampų tarp buvimo ir atrodymo atvėrimo, lygiai kaip žinojimo, kas iš tikrųjų yra tie personažai, kurie šiandien mėgina susikurti savo legendas ir po to pateikti save kaip didelę naujieną. O ko reikia, kad suprastum, jog molio motiejukai negali būti epochinės figūros? Žinojimo, kas ištinka žmogų nuėjus kelią nuo „turėtų būti“ iki „yra“ dimensijos.

Jei norite – tai kelias nuo sovietinio vaiko iki XXI amžiaus pasimetusios Europos piliečio. „Dviračio šou“ humoras gali būti kuriamas ir iš tikrųjų atpažįstamas tik žmonių, kurie kažkada gan saugiai ir jaukiai jautėsi rusų kultūros ir ypač humoro sferoje, o po to atrado britų humorą ir suvokė, kad ne šventieji puodus lipdo – kad juokingi gali būti ne tik vietiniai šviežiai iškepti mūsų politikai, bet ir senų tradicijų ir kodų politinės klasės atstovai. „Dviračio šou“ humoras – puiki rusų ir britų humoro amalgama, bet ją neretai praturtina ir visiškai autentiška lietuviška medžiaga bei puikūs atlikėjai – aukščiausio lygio komikai ir aktoriai.

Kuo daugiau sovietinės mūsų praeities elgesio ir mąstymo recidyvų susiduria su neatpažįstamai pakitusiu pasauliu, kuo komiškiau atrodo tie giliai sovietiniai personažai su naująja politine retorika ir naujomis politikos teatro dekoracijomis, kuo jie labiau esti neskaitę pjesės, kurios pastatyme vaidina – tuo daugiau medžiagos gauna „Dviračio šou“.
Leonidas Donskis

Rusų humoro komponentas slypi geruose tekstuose ir absurdo pojūtyje, kuris visada mums primena, kad veikia personažai, nuoširdžiai nesuvokiantys, kas, kur ir kodėl jie yra. Bet tai netrukdo jiems tikėti savo misijos prasmingumu, pasitikėti savimi ir dar manyti, jog jie yra istorinio masto veikėjai. Vis dėlto britų humoro dvasia „Dviračio šou“ neretai ima viršų tuo, kad yra ne tik vizualiai stipri, bet ir išvengia bet kokio koketavimo su politine klase ir galios lauku.

Šiuo požiūriu tad nė iš tolo nepalyginsi mūsų humoro meistrų su talentingais rusų komikais Michailu Galustianu ir Sergejumi Svetlakovu, kurie savo „Naša Russia“ viską meistriškai daro, bet pasiekę politikos lauką geriausiu atveju arba lieka ambivalentiškoje situacijoje (ir tiesiog neaišku, ką teigia ir iš ko šaiposi), arba saugiai apsistoja elito įpročių pajuokimo zonoje. Tai nepavojinga. „Dviračio šou“ – jų garbei tebus tai pasakyta – neturėjo ir neturi privilegijuotų ir neliečiamųjų. Bet kas gali atsidurti jų negailestingo humoro girnose.

Britai jau seniai suprato, kad humoras yra vienintelis priešnuodis prieš blogą politiką, kuri niekada neturi adekvačių veikimo instrumentų ir kurios prakeikimas yra nuolat būti pasaulyje, kurio arba jau nebėra (konservatoriai), arba kurio dar nėra ir kuris dar neaišku ar kada nors bus (liberalai), arba kurio iš principo negali būti, nes idealistinė kalba atplyšusi nuo gan brutalaus ir pragmatiško veikimo tikrovėje (socialistai). Politikai veikia pasaulyje (ir nuolat kalba apie jį, tarsi jis egzistuotų), kurio kontūrus jie geriausiu atveju užčiuopia arba didžiausių įtampų ir socialinių neramumų metu, arba tiesiog tomis laimingomis ir retomis akimirkomis, kai jie įsiklauso į protingesnius už save – mokslininkus, rašytojus ir paprastus išmintingus žmones.

Geniali britų humoro grupė „Monty Python“ tapo nė kiek ne menkesnio kalibro britų politinės klasės ir jos etikos kodų formuotoja, nei visi buvę Didžiosios Britanijos premjerai ir patys geriausi parlamento kalbėtojai. Kodėl? Todėl, kad jie pajuto ir numatė tiesiog mūsų akyse dingstančių ir dar neatsiskleidusių, bet savo kontūrus jau rodančių jautrumo tipų kaitą.

Filme „Brajeno gyvenimas“ (1979) prabyla Erico Idle’o sukurtas personažas, reikalaujantis, kad nuo šiol Judėjoje (ypač Romos priespaudos sąlygomis) nebūtų taikomi lyčių stereotipai ir kad būtų leista žmonėms būti, kas jie nori (todėl iškilmingai prisakantis Judėjos liaudies pasipriešinimo fronto nariams į jį kreiptis vardu Loreta) – tai kone tobulas iškylančio jautrumo numatymo atvejis. O kito filmo „Monty Python ir Šventoji Gralio taurė“ (1975) epizodas, kuriame Britanijos karaliui Artūrui paprasti žmonės, dirbantys laukuose, pataria susilaikyti nuo socialinių ir klasinių stereotipų apibrėžiant politinę tautą, yra dar vienas šmaikštus ir sykiu gilus politkorektiškumo pajuokimo (ir atvėrimo) atvejis.

„Dviračio šou“ iškilo tikrovėje, kurioje jau nebebuvo ankstesnės sovietinės Lietuvos (liko tik patys gajausi mentaliteto klodai ir įpročiai), bet tik pradai kalėsi tos Lietuvos, kurią būtų galima pavadinti europietiška politikos ir žiniasklaidos požiūriu. Ir dabar mes esame kryžkelėje, kuri ir yra giliausia „Dviračio šou“ maitinanti terpė. Kuo daugiau sovietinės mūsų praeities elgesio ir mąstymo recidyvų susiduria su neatpažįstamai pakitusiu pasauliu, kuo komiškiau atrodo tie giliai sovietiniai personažai su naująja politine retorika ir naujomis politikos teatro dekoracijomis, kuo jie labiau esti neskaitę pjesės, kurios pastatyme vaidina – tuo daugiau medžiagos gauna „Dviračio šou“.

O ko bijoma šiandien? Visko, kas dėl greito gyvenimo ateina pas mus be kritinės analizės, patikrintos ir patikimos informacijos ir dar su isteriška gaida. Bijoma supuvusių Vakarų ir vaikų tvirkinimo. Bijoma islamo ir musulmonų. Bijoma homoseksualių žmonių. Visada ir visur bijoma žydų, ypač jei jie nesiskiria nuo mūsų ir mums sunku juos atpažinti. Bijoma žemę superkančių užsieniečių. Bijoma Europos.
Leonidas Donskis

„Dviračio šou“ yra nelengvai iššifruojami tiems, kurie yra tik vakariečiai, niekada nesusilietę su sovietine praeitimi ir rusų kultūra, ypač sovietiniais animaciniais filmukais ir kino komedijomis. Kaip JAV lietuvis gali suprasti premjerės nuostabą jai žvelgiant į vieną buvusį linksmą Seimo narį ir po to savęs klausiant: „Ir kur aš jį mačiau?“ Arba kaip jam suprasti nemarią buvusio Seimo Etikos komisijos pirmininko dainelę? Kaip nuostabią dainelę apie organų transplantaciją suvokti, jei nesi girdėjęs Boriso Grebenščikovo dainos „Negerk vyno, Gertrūda“? Kita vertus, Peliukai meistriškai žaidžia truputį apvakarietinto postsovietinio žmogaus arba iš sovietmečio kažko prisigraibiusio dabarties veikėjo žaidimą – čia jau susiduriame su naujosios aukštuomenės, tuštybės mugės ir naujo tipo globalinio snobizmo pajuokimu.

Kokią politiką išjuokia „Dviračio šou“? Pleonazmų kalba kalbant, juokiamasi iš juokingos politikos. Bėda tik ta, kad toji juokinga politika gali tapti grėslia ir pavojinga, nes diskredituoja ne tik politines partijas (tai – tikrai ne drama, nes mūsų partijos tik to, tiesą sakant, ir nusipelno), bet ir visą šalį. Kone visoje Europoje šiuo metu akyse įsigali naujojo tipo populizmas, kurio esmė yra net ne pataikavimas žemiausiems minios instinktams, o gerokai blogiau – privačios baimės pavertimas centrine viešosios erdvės problema. Gimsta mechanizmas, kuris privačių žmonių privačias baimes ir paranojas paverčia svarbesniu dalyku už politinę ideologiją, rinkimų programą ir visą racionalią komunikaciją. Tai lengvos manipuliacijų aukos sukūrimo politika – neinformuoto, iš nuogirdų gyvenančio ir ant teismų su valdžia (arba sistemos) supykusio piliečio pykčio ir baimės pavertimas politiniu diskursu.

Girtos užstalės kalbos pradeda nesiskirti nuo oficialių ir viešų politikų kalbų, o su išsilavinimu ir knygomis niekada nedraugavę žmonės didvyriškai ima ir įrodo, kad ir be viso to galima tapti nei daugiau, nei mažiau, o Vyriausybės nariais ir parlamento komitetų vadovais.
Leonidas Donskis

O ko bijoma šiandien? Visko, kas dėl greito gyvenimo ateina pas mus be kritinės analizės, patikrintos ir patikimos informacijos ir dar su isteriška gaida. Bijoma supuvusių Vakarų ir vaikų tvirkinimo. Bijoma islamo ir musulmonų. Bijoma homoseksualių žmonių. Visada ir visur bijoma žydų, ypač jei jie nesiskiria nuo mūsų ir mums sunku juos atpažinti. Bijoma žemę superkančių užsieniečių. Bijoma Europos. Senąsias sąmokslo teorijas apie pasaulį tuoj užvaldysiančius žydų bankininkus ir komunistus keičia naujosios – o pastarosios gerokai įdomesnės ir naujoviškesnės. Pavyzdžiui, jose mes randame ES oficialiai remiamo pasaulinio homoseksualų dominavimo perspektyvas.

Juokas juokais, o iš šitų fobijų vejama naujoji politikos virvė – ir anaiptol ne tik pas mus. Ją veja ne tik gabiosios Petro Gražulio rankos – tą daro ir gerokai aukštesnio lygio veikėjai pačiuose Vakaruose. Sykiu akyse veriasi tai, ką būtų galima pavadinti profanų politika – pagal analogiją su profanų televizija. Girtos užstalės kalbos pradeda nesiskirti nuo oficialių ir viešų politikų kalbų, o su išsilavinimu ir knygomis niekada nedraugavę žmonės didvyriškai ima ir įrodo, kad ir be viso to galima tapti nei daugiau, nei mažiau, o Vyriausybės nariais ir parlamento komitetų vadovais. Ir visa tai žengia koja kojon su vis globaliau gyvenančia ir mąstančia visuomene, kuri vis dažniau pradeda gyventi nebe toje galaktikoje, kurioje vis dar laimingai save aktualizuoja šalies elitas.

„Dviračio šou“ gimė ir toliau gyvuoja dėl šių įtampų. Kita vertus, geras humoras primena mums, kad viskas turi savo slaptą alternatyvą – net ir tai, kas iš tikrųjų protinga ir kilnu, gali būti ir juokinga bei lengva. Bet humoro ir juoko labiau už viską nekenčia diktatūros ir įvairaus plauko fanatikai bei fašistai. Todėl verta prisiminti, kaip Adolfas Hitleris nekentė Charlie Chaplino arba kaip fašistuojantis Kremliaus klounas Vladimiras Žirinovskis nekenčia Genadijaus Chazanovo. Humoro laidų ir grupių nemėgstantys ar jiems keršyti mėginantys politikai turėtų būti be sentimentų nurašomi į politikos užribį. Nes humoro ir kritikos netoleruojantys politikai yra toks pat absurdas ir nesusipratimas kaip diskusijų vengiantys demokratai arba žmogus teisėms abejingi liberalai.

„Dviračio šou“ – tai Lietuvos kaimo žmogaus išminties, jos mažo miestelio skepticizmo ir sveiko proto, daugiakultūrio ir rafinuoto Vilniaus humoro, muzikalių ir dainingų aktorių, Keistuolių teatro dvasios, kartos patirties suformuoto jautrumo atsisveikinant su sovietine vaikyste ir jaunyste bei ateinant į naująjį pasaulį, ir, žinoma, nepriklausomoje Lietuvoje išsiskleidusio laisvo žmogaus derinys. Sykiu verta neišleisti iš akių, kad retai tikri ir profesionalūs politologai Lietuvoje pranoksta Peliukų įžvalgas ir kad nejuokingomis Lietuvos politinio gyvenimo akimirkomis ši humoro grupė ne šiaip sau linksmino, o negailestingai išjuokė politinėje korupcijoje, kvailybėje ir revanšizme besimurkdančius mūsų politikus.

Tad „Dviračio šou“ dvidešimtmečio proga norisi prisiminti Michailo Žvaneckio žodžius: „Arba mūsų gyvenimas pasikeis, arba mano kūriniai taps nemirtingi“. Aš šiai grupei linkiu pelnyto kūrybinio nemirtingumo. O ko jie patys sau pasilinkės – bijau prognozuoti, nes tai gali nuskambėti pernelyg rimtai. O rimta veido išraiška jiems netinka.