Auksas nuo senų senovės turėjo ypatingą vertę – tas, kuris valdė auksą, valdė ir pasaulį. Ar gali auksas išnykti kaip dūmas? Pagal pateikiamus duomenis, 1985 m. SSRS turėjo 2500 tonų aukso, o 1991 m. Sovietų Sąjungai liko tik 240 tonų. Kur dingo didžioji dalis aukso?

Knyga „Partijos auksas“ – tarsi visos sovietų šalies istorijos pjūvis. Lenino ir jo bendražygių įvykdytas perversmas – vadinamoji „spalio revoliucija“, pilietinis karas, bolševikų ir jų valdžios svarbiausių saugotojų – „čekistų“ – teroras... Sovietų šalyje siaučiant suirutei ir badmečiui, ištinkant vis naujiems dirbtinai sukeltiems socialiniams kataklizmams, bolševikų iš gyventojų konfiskuoti pinigai buvo panaudoti įsigyti ginklams ir paprasčiausiai bolševikinės „grietinėlės“ iššvaistyti tenkinant valdančiųjų besaikį godumą.

Šią Sovietų Sąjungos beveik septynių dešimtmečių istoriją knygos autorius I. Buničius pateikia vienu vieninteliu, – pinigų aspektu. Pinigai padėjo bolševikams užgrobti valdžią. Tik plėšikavimas ir prievarta leido Leninui, Stalinui ir jų bendrams kaupti lėšas savo prabangiam gyvenimui ir penėti sovietų šalies žmones pasaka apie geresnį gyvenimą, kuris baigėsi, kaip ir turėjo baigtis, – didžiosios utopijos žlugimu. Sava liaudis, kurios didelė dalis buvo uždaryta Gulage, izoliuota nuo likusiojo pasaulio geležine uždanga, turėjo dirbti ir uždirbti pinigus partijos vadams ir nomenklatūrai. Tačiau sovietinei nomenklatūrai nepavyko nuslėpti nuo engiamos liaudies, kad užsienyje – laisvose, demokratinėse šalyse – žmonės gyvena kur kas geriau negu SSRS, be to, patys valdžios šulai pamatė, jog, pavyzdžiui, partijos sekretorius gyvena tarsi paprastas JAV ūkininkas.

Be gailesčio buvo sušaudyti demonstracijose dalyvavę darbininkai Novočerkaske, Vorkutoje, Tbilisyje, daugelyje kitų šalies miestų. Neįtikėtinai lengvai skelbdavo mirties nuosprendžius už bet kokius nusižengimus, kurie bent iš tolo panėšėjo į norą nuversti valdantįjį režimą. Tankų vikšrais buvo sutraiškyti liaudies sukilimai Vengrijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje.
Igoris Buničius

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Sovietų šalyje dar buvo aukso! Paskui buvo Brežnevo nomenklatūros klestėjimo metai ir sąstingis. Bet aukso vis dar buvo! Tai vaizdžiai atskleidė Uzbekijos ir kitos korupcijos, grobstymų bylos. Tarpuvaldžio metais, 1989-1992-aisiais, žlungant komunistinei sistemai, postsovietinėje erdvėje valstybės turtas virto privačiu kapitalu. Laukinio kapitalizmo sąlygomis kūrėsi partiniai bankai ir bankeliai, partijos įmonės. „Volgas“ ir „Čaikas“ keitė „Mersedesai“ ir BMV, vilos Pamaskvyje jau tapo nemadingos, vietoj jų atsirado dar prašmatnesnės, pavyzdžiui, Nicoje. Partijos auksas „lydėsi“ ir keitėsi jo priklausomumas... Ir kas galėtų paneigti, kad partijos aukso išnešiotos bei pagimdytos verslo struktūros ir šiandien daro įtaką postsovietinės erdvės ekonomikai ir politikai.

Komunistai į mūsų šalies valdžią atėjo 1917 metais kaip grobikai, daugiau nei septyniasdešimt metų elgėsi kaip okupantai, o, supratę, kad jų laikas praėjo, iki paskutinio siūlo apšvarinę liaudį ir sunaikinę valstybę, išsibėgiojo tarsi turgaus vagys“, – taip savo knygą pristato pats autorius I. Buničius.

Novočerkase įvyko masinių demonstracijų prieš sovietų valdžią. Išėję į gatves, reikalavę duonos, sviesto, mėsos, pakelti atlyginimus miesto gyventojai buvo sušaudyti. 1962 metai, leidyklos „Briedis“ nuotr.

„Partijos aukso“ iš tikrųjų būta! Tai vykstant Rusijoje tiesioginei TV laidai pripažino buvęs SSRS valstybės banko pirmininkas V. Geraščenka. Ir nieko keista!Savaime auksas išgaruoti negali, todėl yra tik viena galimybė – partijos auksas tiesiog pakeitė šeimininkus!

I. Buničiaus knygoje „Partijos auksas“ pateikiama ir apie 500 nuotraukų. Tarp jų – nemažai retų fotografijų, taip pat dokumentų, kurie leidžia geriau suprasti bolševikų iškraipytos Sovietų šalies tikrąją istoriją.
Skaitytojams pateikiame knygos ištraukas:

Leninas išlaikė valdžią tik dėl vokiečių godumo

Lenino revoliucijos pradžia: degino gyvus, movė ant kuolų, plėšė medžiais

Didysis informacijos karas, pradėtas dar Stalinui gyvam esant, kai už Vakarų radijo stočių klausymąsi bausdavo 10 metų lagerio, tęsėsi, įgydamas naujų, kartais labai keistų formų. Bet kokios liaudies protesto apraiškos buvo slopinamos labai žiauriai. Be gailesčio buvo sušaudyti demonstracijose dalyvavę darbininkai Novočerkaske, Vorkutoje, Tbilisyje, daugelyje kitų šalies miestų. Neįtikėtinai lengvai skelbdavo mirties nuosprendžius už bet kokius nusižengimus, kurie bent iš tolo panėšėjo į norą nuversti valdantįjį režimą. Tankų vikšrais buvo sutraiškyti liaudies sukilimai Vengrijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje… Ir staiga paaiškėja, kad ta pati liaudis, su kuria bolševikai kankinosi nuo 1917 metų, mėgindami atpratinti nuo žmoniško gyvenimo, mulkindami ją, žudydami milijonus, vis dėlto neprarado žmoniško gyvenimo skonio ir nuolat jo trokšta. Taigi ir dolerių.

Atsirado daugybė žmonių, daugiausia jaunų, kuriuos spauda nedelsdama pakrikštijo „perpardavinėtojais“ ir „valiutininkais“. Be baimės užmegzdami nesankcionuotus ryšius su Vakarų turistais, nepabūgdami rizikos būti apkaltinti šnipinėjimu (o tai buvo vieni niekai), šie nežinomi nesibaigiančio komunistų karo prieš savo liaudį flibustjerai pirmieji pradėjo skleisti šalyje Vakarų ideologiją valiutos ir užsieninių plataus vartojimo prekių pavidalu. Jiems buvo paskelbtas negailestingas karas. „Inturisto“, seniai jau paversto saugumo tarnybos filialu, gidai apstulbusių Vakarų turistų akivaizdoje drąsiai plikomis rankomis puldavo perpardavinėtojus, mėgindami užlaužti rankas ir nutempti į miliciją. Kildavo bjaurios muštynės, kartais pasibaigdavusios tragiškai. Po vieno panašaus incidento buvo suimtas, o po parodomojo proceso ir sušaudytas 20-metis Igoris Kuzminas.

„Inturisto“, seniai jau paversto saugumo tarnybos filialu, gidai apstulbusių Vakarų turistų akivaizdoje drąsiai plikomis rankomis puldavo perpardavinėtojus, mėgindami užlaužti rankas ir nutempti į miliciją. Kildavo bjaurios muštynės, kartais pasibaigdavusios tragiškai. Po vieno panašaus incidento buvo suimtas, o po parodomojo proceso ir sušaudytas 20-metis Igoris Kuzminas.
Igoris Buničius

Dar didesnį visuomenės rezonansą sukėlė pirmasis „valiutos“ procesas, įėjęs į istoriją kaip „Rokotovo ir Faibiščenkos“ procesas. Tiedu (pirmajam buvo apie keturiasdešimt, antrajam – 25-eri) buvo suimti už dolerių supirkinėjimą iš turistų. Būdami neeiliniai savo verslo atstovai, Rokotovas ir Faibiščenka vos per porą metų uždirbo maždaug 300 tūkstančių dolerių ir pusantro milijono sovietinių rublių, nuolat didindami savo turtą apgalvota apyvarta. Jų suėmimo metu atitinkamas RSFSR BK straipsnis numatė už neteisėtas valiutines operacijas tik 5 metus kalėti. Šis straipsnis atėjo iš Stalino laikų, kai niekas, be aukštųjų nomenklatūros atstovų, negalėjo nė pagalvoti apie panašų verslą, o nomenklatūra dėl visa pikta nusprendė apsidrausti.

Tačiau dabar nomenklatūros pasipiktinimui nebuvo galo. Tokia paprasta metodika, kuria suimtieji vaikinai užsidirbdavo dolerius, juos sukrėtė, privertė su siaubu pagalvoti, kad štai taip lengvai visa sovietinė liaudis nustos dirbusi brangiajai partijai ir ims neregėtai veiksmingai dirbti sau. O materialinė nepriklausomybė – tai visada ir politinė nepriklausomybė, – apie tai įspėjo dar Iljičius savo genialiuose straipsniuose dėl grūdų monopolijos. Liaudis turi gauti savo duonos davinį tik iš partijos rankų ir bučiuoti tą ranką už tai, kad toji neleidžia numirti iš bado.

Nors net sovietinis teisingumas pripažino, kad „įstatymas neturi atgalinės galios“, ir suimtiesiems kaip kaltinimas jau buvo pateiktas straipsnis, numatantis 5 metus laisvės atėmimo, per patį tardymo įkarštį straipsnis buvo pakeistas iš pradžių 8, o paskui 15 metų laisvės atėmimo ir dukart vėl pateiktas suimtiesiems. Bet ir to pasirodė per maža. Kai tardymas jau buvo bebaigiamas, straipsnį vėl perdirbo įrašydami sušaudymą. Ir abu nelaiminguosius vaikinus sušaudė.

<...>

Būtent tuomet, 1967 metais, į KGB pirmininko postą buvo paskirtas Jurijus Andropovas. Stalino laikais jis dirbo komjaunimo darbą, o per karą šiaurės uostuose priiminėjo sąjungininkų krovinius pagal lendlizą. Ten ir pamėgo viskį „Johnie Walkier“ ir amerikietišką konservuotą dešrą. Andropovui pavyko atkreipti į save dėmesį per 1958 metų visuotinį sukilimą Vengrijoje, kur jis buvo ambasadorium. Kartu su savo padėjėju Kriučkovu jis atsiviliojo į ambasados teritoriją, o paskui pasiuntė į kartuves Imrę Nadį ir tuo nemažai prisidėjo, kad sukilimas pralaimėtų. Andropovas buvo perkeltas į SSKP CK aparatą, o nušalinus Chruščiovą, prisišliejo prie Brežnevo, pasiskelbusio partijos vadovu, šalininkų. Situacija buvo gana pikantiška, nes į šį postą pretendavo Aleksandras Šelepinas – „geležinis Šurikas“, kaip tik ir buvęs KGB pirmininku.

Per 14 nepilnų metų, praėjusių po Stalino mirties, šalis virto didžiuliu korumpuotu liūnu, kuris kvėpavo ir liulėjo, kiekvieną akimirką į savo akivarą grasindamas įtraukti ir ideologiją, ir valstybę.
Igoris Buničius

Tuo metu KGB, nors dar ir nepasiekė buvusios Stalino valstybės saugumo ministerijos galios, bet jau pakankamai sustiprėjo, išsiplėtė ir net atkūrė savo garsųjį „likvidavimo skyrių“, organizuojantį politines žmogžudystes ir namuose, ir užsienyje. Pavyzdžiui, VFR buvo nužudytas Ukrainos nacionalistų lyderis garsusis Stepanas Bandera, ir nors, žinoma, tai buvo padaryta Politinio biuro įsakymu ir jo pritarimu, Banderos nužudymu pasinaudota „geležiniam Šurikui“ nuversti. Būtent Andropovas parengė ir perdavė į Vakarus paketą dokumentų, įrodančių, kad Šelepinas pats (nepaisydamas partijos valios) suplanavo ir įvykdė žmogžudystę kone savanaudiškais tikslais, nes jam nedavė ramybės Banderos valiutinė sąskaita Miuncheno banke.

Kilus tarptautiniam skandalui, Šelepiną pirmiausia išgrūdo į kažkokį nereikšmingą postą, o paskui – į pensiją, ir jo vietą užėmė Andropovas. Tapti slaptosios policijos šefu policinėje valstybėje reiškia užimti patį svarbiausią postą, iš kurio aukštybių atsiveria tikroji padėtis valstybėje ir toli už jos ribų, ir vertikaliai, ir horizontaliai. Andropovas apsižvalgė ir pakraupo iš siaubo nuo to, ką pamatė. Per 14 nepilnų metų, praėjusių po Stalino mirties, šalis virto didžiuliu korumpuotu liūnu, kuris kvėpavo ir liulėjo, kiekvieną akimirką į savo akivarą grasindamas įtraukti ir ideologiją, ir valstybę.

SSRS prokuratūros tyrimo grupės, iš valstybės pareigūnų mafijos ėmusios kyšius, konfiskuotų brangenybių dalis. 1988 m. balandis, leidyklos „Briedis“ nuotr.

Garbėtroškos Andropovo galvoje kilo mintis, kad padėtį dar galima pataisyti, bet ne būnant KGB šefo poste, o partijos ir valstybės poste, iki kurio jam dar buvo labai toli. Todėl nuo pirmųjų minučių KGB šefas Andropovas pradėjo rengti valstybinį perversmą, moraliai pateisindamas savo veiklą noru išgelbėti partiją ir kitokiais gerais ketinimais, kuriais buvo skersai išilgai grįsti visi Lubiankos rūsiai. Jis mėgino forsuoti įvykius, pasiūlęs sutraiškyti tankais „Prahos pavasarį“, – tikėjosi sukelti kataklizmą šalyje ir pasaulyje ir ant jo bangos prasiveržti į valdžios viršūnes. Šįkart nepasisekė. Čekai visiškai nesipriešino, o Jungtinės Valstijos, įklimpusios Vietname, reagavo vangiai, motyvuodamos Potsdamo konferencija su pokario „įtakos sferomis“. Tačiau jos pastebėjo Andropovo metodiką ir įsidėmėjo, kad vėliau galėtų pasinaudoti.

Kas gi išgąsdino Andropovą, privertė veikti taip tiesmukai? Ogi tai, kad jis su siaubu suvokė, jog laiko išgelbėti šalį iš neišvengiamos pražūties jau beveik neliko, kaip ir erdvės laisvai manevruoti. Bedugnė sparčiai artėjo, reikalaudama greitų ir ryžtingų veiksmų. Bet kokie greiti ir ryžtingi veiksmai įmanomi, jau iki kaklo stovint liūne? Andropovas pradėjo veikti kaip tas bylinų karžygys, kovęsis su hidra, kuriai vietoj nukirstos galvos išaugdavo trys naujos. KGB specialiais kanalais ištisą parą plaukė informacija, nuo kurios šaltu prakaitu apsipildavo tie nedaugelis artimiausių Andropovo žmonių, kuriems ši informacija buvo prieinama.

Teatro direktoriaus kėdė kainavo 30 tūkstančių rublių, MTI direktoriaus – 50 tūkstančių, akademiko vardas – 50 tūkstančių. Labai brangios, prilygstančios rajono komiteto sekretoriaus postui, buvo bet kurios aukštosios mokyklos rektoriaus pareigos respublikoje – 200 tūkstančių rublių.
Igoris Buničius

Daugumoje sąjunginių respublikų visos partinės ir valstybinės pareigos laisvai perkamos ir parduodamos už grynuosius pinigus. Pavyzdžiui, Azerbaidžane rajono prokuroro vieta kainuoja 30 tūkstančių rublių, rajono milicijos skyriaus viršininko vieta – 50 tūkstančių. Šias pareigas galima nusipirkti iš rajono komiteto sekretoriaus, įnešus pinigus grynaisiais. Kolūkio pirmininko pareigos (nors ir buvo nominaliai renkamos) kainavo 80 tūkstančių rublių, nes tai buvo rajono komiteto nomenklatūros pareigybė, atverianti plačias galimybes toliau kopti nomenklatūros laiptais. Paties rajono komiteto sekretoriaus vieta kainavo daug daugiau – 200 tūkstančių rublių, antrojo sekretoriaus – 100 tūkstančių. Pinigus mokėdavo Azerbaidžano komunistų partijos CK sekretoriams, nes tai jau buvo CK nomenklatūros pareigybės. CK parduodavo beveik visus valstybinius postus, ir ne tik valstybinius.

Knygos „Partijos auksas“ viršelis, leidykla „Briedis“

Teatro direktoriaus kėdė kainavo 30 tūkstančių rublių, MTI direktoriaus – 50 tūkstančių, akademiko vardas – 50 tūkstančių. Labai brangios, prilygstančios rajono komiteto sekretoriaus postui, buvo bet kurios aukštosios mokyklos rektoriaus pareigos respublikoje – 200 tūkstančių rublių. Tačiau šie pinigai labai greitai atsipirkdavo, nes už įstojimą, tarkim, į užsienio kalbų institutą mokestis buvo 10 000 rublių, į Baku universitetą – 20 000, į medicinos institutą – 30 000, į liaudies ūkio institutą – 35 000 rublių (1970 metų kainomis).

Gerai apskaičiuotas ir pagrįstas kainynas egzistavo ne tik rajonų vadovų ir mokslo bei kultūros veikėjų, bet ir Azerbaidžano vyriausybės ir CK narių pareigybėms. Socialinio aprūpinimo ministro postas kainavo 120 tūkstančių, prekybos ministro – 250 tūkstančių rublių. O už narystę komunistų partijos CK reikėjo pakloti pusę milijono. Tokia praktika leido vertelgoms, greit stiprėjančiai šešėlinei ekonomikai pasodinti į svarbiausius postus nuo viršaus iki apačios savus žmones, suaugti su partine nomenklatūra ir diktuoti jai savo politiką. Bet netgi ne tai buvo baisiausia.