Lietuvos Konstitucija ir įstatymai suteikia daug galimybių varžyti žodžio laisvę. Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis nurodo, kad galima riboti žodžio laisvę, „jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Ten pat teigiama, kad žodžio laisvė „nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Šiuo atžvilgiu Konstitucija mažai kuo skiriasi nuo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto.

Pastarosiomis savaitėmis nemažai dėmesio sulaukė nesėkmingos Seimo pastangos atimti Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho neliečiamybę. Jis kaltinamas nepagarba teismui, nes reporteriams leptelėjo, kad Darbo partijos bylą nagrinėję teisėjai „yra nusikaltėliai priimdami tokius sprendimus. Tegu jie mane apskundžia. Jie pabijos, jie bailiai, jie nesavarankiški.“ Dėl šių Uspaskicho pastabų Teisėjų taryba kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Kęstutis Girnius
Politinis korektiškumas bei noras apsaugoti žmones nuo įžeidimų ir įskaudinimo suvaidina didesnį vaidmenį ribojant žodžio laisvę negu atvira cenzūra.
Neginčytina, kad Uspaskichas kalbėjo nepagarbiai ir užgauliai. Bet taip pat aišku, kad jis karščiavosi užkluptas korespondentų. Dabar jis panašias mintis išsako atsargiau, kad jos neužkliūtų teisėsaugos cerberiams. Žmogus neturėtų būti baudžiamas už per pykčio proveržį išsprūdusius žodžius, kai jais nemėginama kurstyti savo klausytojų imtis kokių nors veiksmų prieš kitus žmones. Priešingu atveju susipykę sutuoktiniai galėtų vieni kitiems kelti bylas dėl ginčo įkarštyje pareikštų garbę ir orumą pažeidžiančių pastabų – tu esi pijokas, niekšė, paleistuvis ir tt.

Ragindama kelti bylą Uspaskichui, Teisėjų taryba gynė siaurus teisininkų interesus. Jeigu teisėjai apskritai (aš nieko nežinau apie Darbo partijos bylą nagrinėjusius teisėjus) būtų verti piliečių pasitikėjimo ir jį turėtų, jie nesijaudintų dėl piktų bei užgaulių politikų ar kitų žmonių pasisakymų, nes žinotų, kad gyventojų dauguma nekreips dėmesio į juos arba supras, kad jie neatitinka tikrovės. Bet kai neturi ar nesi vertas to pasitikėjimo, daraisi itin jautrus galimiems įžeidimams ir skubi nuslopinti kritiką, nes nuogąstauji, kad jai bus pritariama.

Teisėsaugos organai linkę kelti šitokias bylas. Prieš pusantrų metų Eglei Kusaitei buvo iškelta byla, nes teismo koridoriuje pareiškė, jog prokurorai J. Laucius ir M. Dūda yra nusikaltėliai. Tai ji pasakė per pertrauką, kai teisėjai svarstė Dūdos prašymą jai skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Žodžiai neatsargūs, bet bylos iškėlimas rodo prokuroro mažadvasiškumą.

Kęstutis Girnius
Žmogus neturėtų būti baudžiamas už per pykčio proveržį išsprūdusius žodžius, kai jais nemėginama kurstyti savo klausytojų imtis kokių nors veiksmų prieš kitus žmones.
Yra kitų rūpestį keliančių bylų. Spalio mėnesį Jonavos rajono apylinkės teismas 33 m. kauniečiui R. M. skyrė šešiolika mėnesių laisvės atėmimo už internete rašytus įžeidžiančius, žeminančius ir paniekinančius komentarus. Jis esą niekino vienos tautybės žmonių grupę, neigė 1990-1991 m. sovietų agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir prieš jos gyventojus, ir išreiškė nepagarbą teisėjams, sumenkindamas jų autoritetą visuomenėje. Kruopštus policijos tyrimas įrodė, kad kaltinamasis buvo tekstų autorius.

Internetas yra beribė erdvė, tad beveik nėra tikimybės, kad po ją naršydamas eilinis vartotojas patektų į tuos tinklalapius, kuriose talpinama įvairiausių radikalų medžiaga, kur rašoma apie kapitalistų, komunistų, juodaodžių, pederastų, lenkų, kitų įsivaizduojamų priešų sąmokslus. Per klaidą į tokį tinklalapį patekęs žmogus gali tuojau išeiti. Jis neverčiamas skaityti tų nesąmonių, panašiai kaip žmogus, atsitiktinai patekęs į rasistų lankomą barą gali išeiti pro duris. Internete yra ir bus tamsių kampų, kur sąmokslų teorijomis apsėsti ar psichiškai nesveiki žmones skelbia išlieja savo pyktį ir dėsto savo gyvenimo supratimą.

Kęstutis Girnius
Jeigu teisėjai apskritai būtų verti piliečių pasitikėjimo ir jį turėtų, jie nesijaudintų dėl piktų bei užgaulių politikų ar kitų žmonių pasisakymų, nes žinotų, kad gyventojų dauguma nekreips dėmesio į juos arba supras, kad jie neatitinka tikrovės.
Net jei šitokie tekstai būtų talpinami plačiai lankomuose tinklalapiuose, nereikėtų kelti baudžiamųjų bylų. Laisvės atėmimu neįtikinsi tų, kurie mano, jog patys lietuviai žudė lietuvius prie televizijos bokšto, kad saulė sukasi aplink žemę, ar kad Stalinas buvo didelis humanistas. Jei žmogus nuoširdžiai tiki nesąmonėmis ir jaučia poreikį internete skelbti savo „įžvalgas“, dera jį palikti ramybėje, nebent jei jis aiškiai skatina smurtą ir yra pagrindo manyti, kad tie raginimai susilaukia pritarimo.

Galime dar džiaugtis, kad Lietuvos teisėsauga nenaršo Rusijos internete ieškodami „nusikaltėlių“ už Lietuvos ribų, pvz., žmonių, kurie neigia Sausio 13 d. įvykius. Galėtų būti kitaip. Lapkričio pabaigoje žinomas amerikietis dainininkas Bobas Dilanas Prancūzijoje buvo apkaltintas įžeidžiamu elgesiu ir neapykantos kurstymu, nes JAV leidžiamame žurnale „Rolling Stone“ santykius tarp serbų ir kroatų prilygino santykiams tarp žydų ir nacių, ar amerikiečių rasistų ir juodaodžių. Pasak Dylano, „jei tavo kraujyje yra vergų šeimininkas ar Klanas (Kukluksklanas), juodieji tai junta. Tas dalykas užsiliko iki šių dienų. Visai kaip žydai gali justi nacių kraują, o serbai gali justi kroatų kraują.“ Kroatai, kurie linkę labai jautriai reaguoti į kaltinimus ar užuominas, kad per Antrąjį pasaulinį karą persekiojo serbus, gal net vykdė genocidą, Dylaną apskundė. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Manau, kad dainininkui nebus keliama byla, bet teisėsaugos organai išvis neturėtų paisyti šitokių skundų, ypač jei pastabos išsakytos kitoje šalyje. Pradėjus tyrimams, nebūtų jiems galo.

Apskritai Prancūzija perdėm pasidavusi politiniam korektiškumui. Gruodžio 4 d. mirė 95 m. generolas Paulas Aussaressesas, kuris Alžyro kare dalyvavo kankinant ir žudant sulaikytus sukilėlius. Šio šimtmečio pradžioje išspausdintuose atsiminimuose jis detaliai atpasakojo kankinimus ir juos teisino kaip būtiną priemonę kovoje su terorizmu. Ne tik jis, bet ir jo knygos leidėjai buvo nubausti finansine bauda, nors Europos žmogaus teisių teismas panaikino nuosprendį leidėjams, nurodydamas, jog nutartis pažeidė žodžio laisvę. Mano nuomone, kankinimai visada yra doroviškai smerktini. Aussaressesas turėjo būti baudžiamas už karo nusikaltimus, o ne dėlto, kad jis teisino kankinimą. Nevalia uždrausti šitokių klausimų svarstymui, o kai jis svarstomi, negalima leisti tik vienai pusei dėstyti savo mintis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (483)