Grįžus į Lietuvą man daugiau nei akivaizdu – jeigu besibaigiantys 2013-ieji jau yra paskelbti Europos piliečių metais, šio titulo labiausiai nusipelnė paprasti Ukrainos žmonės, jau kelias savaites besirenkantys Nepriklausomybės aikštėje.
Euromaidane dalyvaujantys šimtai tūkstančių Ukrainos žmonių stačiakaktiškai savo šalies valdžiai aiškiai parodė, kad jie nėra, nebuvo ir niekada nebus vergai. Įrodė, kad Ukraina niekada netaps antra Baltarusija. Įrodė, kad ukrainiečiai turi pakankamai orumo ir neleis mindyti savo garbės – nesvarbu, ar į ją kėsintųsi „Berkut“ specialiosios pajėgos, ar savo žodžio nesilaikantis šalies prezidentas V. Janukovyčius.
Degančios paprastų, bet savo ir savo vaikų likimui neabejingų ukrainiečių akys parodė – Euromaidanas šiandien yra pagrindinė Europos aikštė. Tai aikštė, kurioje sprendžiamas visos šalies ir pilietinės visuomenės likimas.
Prezidento V. Janukovyčiaus atsisakymas Vilniuje pasirašyti Asociacijos sutartį su ES ir vėlesni valdžios sankcionuoti smurto proveržiai prieš šalies gyventojus nubloškė dabartinę Ukrainos valdžią į užribį. Bet sustiprino ukrainiečių pilietinę dvasią.
Šiandien Ukrainos valdžia jėgos struktūrų pagalba vis dar bando kontroliuoti padėtį šalyje, bet paveikti laisvo piliečių apsisprendimo – jau nebeįmanoma. Pridusę nuo sovietinio palikimo, nematydami aiškios šalies perspektyvos ir pavargę nuo nuolatinio valdžios blaškymosi Ukrainos piliečiai ir toliau sieks tvirtų garantijų dėl savo šalies ateities Europos Sąjungoje (ES).
Iškentę šaltį, sniegą ir nuolatinį spaudimą Euromaidano dalyviai subrandino naują pilietinės visuomenės kartą Ukrainoje. Tai žmonės, kurie vienija skirtingus Ukrainos regionus, skirtingas socialines ir amžiaus grupes.
Kaip niekada anksčiau, Ukrainai reikalinga solidari Lietuvos ir kitų ES valstybių politinė parama, užtariantis žodis ir pagalbos ranka. Tai investicija į Ukrainos ateitį. Šią savaitę vykusių Europos Parlamento (EP) debatų Strasbūre metu greta nusivylimo Ukrainos valdžia buvo keliamas ir šios šalies pilietinės visuomenės europinio pasirinkimo klausimas.
Nelieka abejonių, kad ukrainiečiai pasirinko savo kelią, bet ar į jų pasirinkimą adekvačiai reaguos ES? Ar ES išgirs Euromaidano balsą?
Nors Ukrainos valdžia ir jos vadovybė pastaruoju metu padarė ne vieną nedovanotiną klaidą, ES privalo imtis aktyvaus tarpininko vaidmens krizei išspręsti. Pirmiausias tikslas – prie apskrito diskusijų stalo sukviesti Ukrainos valdžią ir opoziciją. Ne vien sukviesti, bet ir rasti sprendimus. Kitas tikslas – užimti tvirtą poziciją reikalaujant sustabdyti smurto bangas ir jėgos panaudojimą, išlaisvinti lapkričio 30-osios naktį sulaikytus demonstrantus.
Kad ir kokia padėtis būtų, Ukrainos valdžios izoliacija, atsisakant dialogo, nėra tinkama išeitis. Solidarumas su aktyviais ir savo orumą pasiryžusiais ginti ukrainiečiais yra gyvybiškai svarbus. Dėl to nuolatinis ES lyderių buvimas Ukrainoje yra būtent tai, ko šiandien reikia. Jeigu ES trūksta entuziazmo, patarčiau pažvelgti paprastiems ukrainiečiams į akis. Man to užteko.