Nupasakota situacija kelia šypseną? Veikiausiai atsakymas yra teigiamas – suaugusieji pasitelkia subtilesnius būdus iškilusiems konfliktams spręsti. Vis dėlto prasikaltusį ar nederamai pasielgusį vaiką vis dar įprasta auklėti sukeliant jam fizinį skausmą.
Smurtas – trumpalaikio efektyvumo priemonė
Specialistai kategoriškai nepritaria smurtiniams vaikų auklėjimo metodams, tokį elgesį aiškindami paprasčiausiu negebėjimu tinkamai bendrauti su savo vaiku. Daugumai tėvų vaikų mušimas, pravardžiavimas ar panašus grubus elgesys ateina iš bejėgystės. Tėvai, pritrūkę kitų metodų ar galių, pasitelkia smurtą, ima grasinti, pravardžiuoti, žeminti. Dar kitais atvejais griebiamasi kokio nors savo tęsinio – diržo, rykštės, kas papuola po ranka. Tokiu būdu suaugę žmonės jaučiasi atgavę galios pusiausvyrą nelygioje kovoje su vaiku.
Galima įsivaizduoti, kad smurto išraiškos minutę tragedijos neįvyksta. Tačiau, visų pirma, taip auklėjamas vaikas neišmoksta savireguliacijos, nes jo elgesį sureguliuoja išorinė jėga. O esminė tragedija įvyksta vėliau: mušti ir prievartoje auginti vaikai dažniausiai naudoja tuos pačius būdus su kitais žmonėmis – bendraamžiais, šeimoje. Vaikas, augantis smurtiniame santykyje, išmoksta labai aiškią tvarką: arba tu esi viršuj, arba apačioj. Pastebima, kad jeigu emocinį ar psichologinį smurtą patyrusiam vaikui pavyksta susitapatinti su agresoriumi, jis nepatiria tiek daug kančios. Tačiau jo elgesys ilgainiui tampa kančia aplinkiniams žmonėms.
Ribos nurodomos be smurto
Akcentuodami pozityvaus vaikų auklėjimo svarbą girdime oponentų klyksmą – vaikai užlips ant galvos, taps nevaldomi. Nieko panašaus! Priešingai: nevaldomi vaikai tampa tada, kai juos mušame. Ir tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia: veikiausiai kiekvieną dieną atsivertę laikraštį rasime po tragišką istoriją apie tai, kad keturiolikmetis sumušė savo motiną, septyniolikmetis nužudė tėvą ar dvylikamečiai sumušė draugus. Galiu duoti galvą nukirsti – tai vaikai, auklėti išorine jėga. Vaikams paaugus, kai išorinės jėgos nebelieka, pasaulis patiria jų kerštą.
Kaip priešingybę griežtam ar smurtiniam auklėjimui galima pateikti neadekvačiai didelės laisvės suteikimą: yra daug žmonių, vaikystėje patyrusių pravardžiavimą, mušimą. Tapę tėvais savo vaikus jie stengiasi auklėti kitaip, bet kartais ima ir susipainioja: neturėtume dėti lygybės ženklo tarp ne mušti, ne barti ir nieko nedrausti. Pasitaiko tėvų, įsitikinusių, kad su trimečiu būtina dėl visko susitarti. Tėvai tai supranta kaip demokratiją, tačiau iš tiesų toks auklėjimas – akivaizdi ribų stoka. Vaikas yra pasimetęs jaunas žmogus, tėvų pareiga – jį auklėjant padėti suprasti gyvenimo taisykles, procesus.
Kada nebemušime savo vaikų?
Deja, šiandien turime konstatuoti, kad tebegyvename smurtui pakančioje visuomenėje. Tai iš dalies pagrindžia ir oficiali statistika: praėjusiais metais 1343 vaikai Lietuvoje patyrė fizinį, seksualinį arba psichologinį smurtą. Tačiau neapsigaukime: tai – tik oficialūs duomenys, atskleidžiantys valstybės institucijų užfiksuotus smurto prieš vaikus atvejus. Smurtą – kaip bausmę arba auklėjimo priemonę – mažieji visuomenės nariai patiria kiekvieną dieną. Kada šios tendencijos ims keistis? Manau, esminiai pokyčiai vaikų auklėjime bus įmanomi tada, kai žmonės jausis laimingesni, labiau savimi patenkinti ir jaučiantys, kad nuo jų kažkas priklauso. Kai nei gyvenime, nei vaikų auklėjime jiems nereikės griebtis gąsdinimo objektų. Tada vaikai bus auginami su meile ir pasitikėjimu.
Fiziškai ir psichologiškai saugios vaikystės klausimais buvo diskutuota VšĮ „Paramos vaikams centras“ organizuotoje konferencijoje „Vaikystė be smurto: vaikų apsaugos iššūkiai ir galimybės“. Konferenciją rėmė Europos Komisija.