Minėdami pergalės prieš fašizmą dieną, aukščiausio rango Vokietijos pareigūnai, paprastai vedini kanclerės Angel Merkel, atnašauja bronziniam rusų kariui, dėdami monumento papėdėje vainikus. Pažymėtina: duoklė išvaduotojo nuopelnams, drąsai ir anaiptol ne paskutinėje eilėje pasiaukojimui bei kilnumui atiduodama ne tik nepaisant istorinės tiesos, bet šiurkščiai ją paminant.
Kodėl vokiečiai ignoruoja brutalius istorinius faktus?
Bjauri istorijos grimasa: Vakaruose rusais vadinami sovietų kariai gavo oficialiai neskelbtą, tačiau realią teisę plėšti nukariautą šalį ir nugalėtojų teisėmis vykdyti atpildo bei keršto akciją. Rusai turėjo už ką keršyti – už nušluotus nuo žemės paviršiaus kaimus, milijonus nukankintų, pakartų ir sušaudytų savo tėvynainių, kuriuos naciai laikė pusžmogiais.
Ne moralas, o fakto konstatavimas – kareiviai ir keršijo, ir tenkino savo žemiausius instinktus, rengdami baisias orgijas, plėšdami, smurtaudami ir žagindami moteris. Visas moteris, pradedant mažametėmis ir baigiant garbaus amžiaus matronomis. Istorikai išžagintas moteris skaičiuoja milijonais, nužudytas – tūkstančiais, nusižudžiusias dėl potrauminio streso – dešimtimis tūkstančių.
Kodėl vis dėlto taip, iš pirmo žvilgsnio neprogozuojamai, elgiasi Vokietijos politikai – protingi ir racionalūs žmonės? Atsakymas paradoksalus: tikroji nevokiškos elgsenos priežastis yra būtent vokiška – pragmatiška ir reali politika. Mat siekiant atkurti gerus santykius tarp rusų ir vokiečių, reikia ne siekti revanšo ir kurstyti nuoskaudas, o puoselėti buvusių priešų karių kapus ir gerbti jų atminimą.
Tokia Vokietijos politikų elgsena yra tipiškas pavyzdys, kad politikos sritis negali būti visiškai sutapatinta su etikos sritimi. Savo ruožtu politika yra išskirtinai neprievartinio nesuderinamų interesų suderinimo menas, kurį įgyvendinti galima ieškant ne tai, kas skiria valstybes, o tai, kas jas suartina. Būtent tą ir daro pragmatiški vokiečiai, siekdami neaitrinti praeities žaizdų.
Pragmatiškos politikos Lietuvoje deficitas
Būtų neteisinga paneigti, kad ir Lietuvoje vyrauja racionalus ir pragmatiškas požiūris į sovietų karių kapus. Šie kariai buvo ne tik Antrojo pasaulinio karo didvyriai ir patrankų mėsa, bet ir bolševizmo ekspansijos bei pavergimo įrankis. Todėl istoriškai teisinga, kad išvaduotojų kapinėms rodoma, nors ir derama, bet šalta ir oficiali, visiškai nevokiška pagarba.
Deja, tokios politikos pavyzdys nėra tipiškas Lietuvai. Pragmatiškos politikos poreikis paprastai yra saistomas su neprognozuojamu kaimynu – Rusija. Tačiau vargu, ar teisinga ignoruoti istorinius sąjungininkus, tarp kurių išskirtinę vietą užima Lenkija. Kodėl šalti ir abipusių įtarimų bei priekaištų lydimi santykiai nusistovėjo tarp Lietuvos ir Lenkijos – valstybių, kurias siejo ilgaamžiai konfederaciniai ryšiai Abiejų Tautų Respublikos istorijoje?
Tai silpnas argumentas, nes Konstitucijoje nėra įvardyti atvejai, kada žmonės, priklausantys tam tikroms tautinėms mažumoms, giliai atsikrenkštę gali spjauti į įstatymą ir teismo sprendimą. Taip pat lenkai neturi imuniteto prieš organizuotą valstybės jėgą, kuri naudojama siekiant užtikrinti įstatymo ir teismo sprendimų vykdymą. Kita vertus, tomaševskininkai intuityviai suvokia, kad centrinė valdžia, bijodama kietos Lenkijos reakcijos, neišdrįs panaudoti jėgos.
Susiklosčiusi situacija būtų tragikomiška, jeigu neprovokuotų teisinio nihilizmo ir neskatintų nepagarbos valstybingumo pamatams. Savo ruožtu ši situacija atspindi Lietuvos politinio elito iracionalumą, kurį apibūdina padrikas valstybinis mąstymas, sutrikęs suvokimas ir nederamas neveikimas. Juolab, kad yra tik vienintelė kliūtis, trukdanti išspręsti lenkų klausimą – pragmatiškos politinės valios deficitas.
Tikrovės ignoravimo politikoje kaina
Kainos, kurią reikia mokėti už tikrovės ignoravimą, iškalbingas pavyzdys yra pastarasis Dalai Lamos vizitas Lietuvoje. Aukščiausieji Lietuvos pareigūnai turėjo spręsti dilemą, ar pareikšti deramą pagarbą Tibeto dvasiniam lyderiui ar, vengiant kietos Pekino reakcijos, atsisakyti ketinimų priimti jį valstybiniu lygmeniu. Buvo rastas kompromisinis variantas – Dalai Lamą privačiai priėmė Respublikos prezidentė.
Rezultatas: kinai nutraukė derybas dėl sertifikatų išdavimo lietuviškiems pieno produktams, neribotam laikui įšaldė planuojamas investicijas į Klaipėdos jūrų uosto plėtrą ir atšaukė aukšto pareigūno, kuruojančio ekonominius projektus, vizitą į Lietuvą. Peršasi klausimas, ar drąsios šalies viziją puoselėjančiai Lietuvai reikėjo demonstruoti pusinę drąsą? Ar, priešingai, apsiriboti tuo, kad Tibeto dvasinį lyderį šiltai ir nuoširdžiai būtų priėmusi Lietuvos visuomenė?
Tačiau kitaip nei pastarųjų, nusikalstamomis pripažįstamų veikų atveju, Vakarų pasaulis laikosi nuostatos, kad nėra tokio nusikaltimo, kaip antivalstybinė propaganda. Šia prasme svarbi ne tiek ESBO pareigūnų kritika apie pavojus žodžio laisvei, kiek valdžios nepasitikėjimas Lietuvos žmonių imunitetu agresyviai ir melagingai propagandai.
Reikia pripažinti, kad įsigaliojus draudimams, PBK auditorija sumažėjo. Duok Dieve, kad tautiečiai kartą ir visiems laikams nusisuktų nuo šio demagogiško kanalo. Tačiau niekas negali duoti garantijos, kad panaikinus laikinus apribojimus kai kurių laidų retransliavimui, žmonės įsijungs PBK, ieškodami būtent uždrausto vaisiaus- šokiruojančių, sensacingų laidų ir netgi antilietuviško pobūdžio dezinformacijos, kurios išskirtinė savybė ta, kad ji ir atstumia, ir kartu traukia žmones.
Apskritai sterilios politikos nėra. Todėl realijų ignoravimas gali pateikti didelę sąskaitą. Jeigu mes klystame ir gyvename iliuzijomis, tai mums nesiseks viskas, ko mes imsimės, tegul ir vedini geriausių ketinimų, nes nesuprasta arba ignoruojama tikrovė mus sugniuždys ir paniekins. Kaip teigė dar Aristotelis ir Makiavelis, pavojų kelia tie politikai, kurie, žvelgdami į politinę tikrovę pro savo vilčių ir norų, meilės ir neapykantos nuspalvintus akinius, ignoruoja adekvačius veiksmus.
Vadinasi, politikos vykdymas vadovaujantis ne pragmatiškais ir tikrovės diktuojamais kompromisiniais sprendimais, o romantinėmis nuostatomis yra kelias, vedantis į aklavietę. Politikas kažkuo panašus į gydytoją, o juo būti reiškia būti profesionalu, būti pasiruošusiam operuoti, prideginti, amputuoti, o prireikus, ir veidmainiauti. Būtent protingas veidmainiavimas yra neatskiriama ne tik politikos, bet ir kasdienio gyvenimo dalis. Ji verta atskiro aptarimo.