Štai ką pasakė, valstybės vyriausiasis finansininkas šiomis dienomis po vieno didelio posėdžio: „Dėl sudėtingos ekonominės situacijos“ Lietuvos žydų gelbėtojams mokėti valstybinės pensijos „nėra galimybės“.
Kadaise Lietuvos žydų gelbėtojai turėjo galimybių rizikuoti savo ir savo šeimų gyvybe ir gerbūviu, priglobdami, slapstydami ir dalindamiesi duonos rieke su bendrapiliečiu, kaimynu ar nežinia iš kur, kartais ir iš masinio sušaudymo griovių, atklydusį našlaičiu.
Tačiau, praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų nuo žydų genocido demokratinė Lietuvos valstybė, pasak jos finansų ministro Rimanto Šadžiaus, nepajėgi jiems pridurti prie išmaldos, čia vadinamos pensija.
Kirba mintis, ar senutėliams Lietuvos žydų gelbėtojams nevertėtų, gyvenimo saulei leidžiantis, persikraustyti į Izraelį, kur, pasak „Wikipedijos“, už savąjį žygį jie gautų pensiją, prilygstančią vidutiniam izraeliečio atlyginimui, iš dalies apmokėtą butą, nemokamas medicinines paslaugas bei nemokamą slaugą.
Štai, Lietuvos ambasadorė Londone praėjusio rudens ceremonijoje žydų gelbėtojams pagerbti Lordų rūmuose skelbė: „Tikiu, kad istorijos pamokos nepaprastai reikšmingos šiuolaikinių demokratinių šalių gyventojams, Lietuvai, JK ir kitoms(...)“. Panašiai prieš metus tokioje pat ceremonijoje Lietuvos garbės konsulas Niujorke sakė: „Šie žmonės tapo užuojautos ir gerumo simboliu mums visiems.“ Taip kalbama viešai, periodiškai ir įvairiais lygiais. Necituojant aukštos retorikos Prezidentūroje, įteikiant gelbėtojams medalius.
Tuo pat metu abejotinų Lietuvos istorijos figūrų K. Škirpos ir J. Ambrazevičiaus vardais yra pavadinta Laikinosios sostinės gatvė ir universitetinė auditorija. Šią politinę šizofreniją, kai Lietuvoje metų metais kalbama vienaip, o veikiama kitaip, buvo įveikusi TS vyriausybė, kai Seime patvirtino ir galop įgyvendino simbolinę Geros valios kompensaciją nuo abiejų totalitarizmų, bet, pirmiausia, nuo nacių, nukentėjusiai Lietuvos žydų bendruomenei.
Atrodytų, kad klausimas, ar žydų gelbėtojai – vykdę dvasinį pasipriešinimą įsiautėjusiai barbarybei – yra verti valstybinių pensijų turėtų būti virš ideologijų, ir būti prioritetinis bet kuriai Vyriausybei. Deja! Žemažiūriams ministrams visos katės pilkos klaidžiojant tarp prioritetinių grupių.
Bet juk premjeras pats, pasak spaudos, tam posėdžiui pirmininkavo ir – taip išeina – pats save ir nustebino.Ir tai tik po to, kai požiūriu į žydų gelbėtojus, po ministro R. Šadžiaus ištartų žodžių pasipiktino apžvalgininkai.
Regis, žada būti ir pakartotinis biudžeto svarstymas – atsakingesnis ir žmonių, niekados savo darbais ypatingai nesigyrusių, ir mūsų valstybės autoriteto požiūriu.
Tačiau kol kas, pasak finansų ministro, „toks sprendimas priimtas įvertinus prioritetus“.
Ar tai reikštų, kad Lietuvos valstybė gali peržengti savo didvyrius ir nudūlinti, nesidairydama, ateitin? Quo vadis? Kur eisime, ponai ministrai be moralinio kompaso?
Ką gi, jeigu mūsų ministrai yra politikuojantys buhalteriai, tai čia nieko nepadarysi. Du plius du yra keturi, sako jie, ir ties šita aritmetika sustoja jų ministeriška išmintis.
Bet jeigu turite minutėlę, ponai ministrai, pasišnekėkim. Štai, esama vieno, ne itin patogaus, klausimo, kurį man kartais užduoda, ne vien tik žodžiu, bet ir vadinamąja kūno kalba – gestu, šypsniu, švystelinčiu akyse – bičiuliai, susėdus prie brasserie staliuko kurioje nors Europos sostinėje į Vakarus nuo Vilniaus. Tai klausimas, kodėl vis dar gyveni Lietuvoje. Tame žemės lopinėlyje, kurį nudrengę žiaurios gadynės ir bjaurūs orai.
Mąstydamas, kas gi mane vis dėlto sieja su šia šalimi – nepaisant skurdo, intelektinio deficito, lėkšto visuomeninio diskurso, valdžios žmonių kritinio sąžinės stygiaus, su šia šalimi, kuri didžiąja dvidešimtojo amžiaus dalį buvo kaip getas atitverta nuo besivystančios Europos, su Lietuva, kurios bendrojoje kultūroje, perfrazuojant anos epochos mąstytoją Stasį Šalkauskį, dar tiek daug juodžemio po nagais, prieinu išvados: sieja, tamstos, begalės gijų, einančių iš seniau ir iš toliau, negu kurios nors partijos ar aljanso kadencija valdžios rūmuose!
Viena jų, bene tampriausioji, yra noras, kad ir neįsisąmoninamas kasdienybėje, galbūt naivokas, bet nenumaldomas: noras, kad Lietuvoj būtų gražu.
Tai, kas įvyko šių metų gruodžio ikikalėdinėmis dienomis – labai negražu. Nepašykštėkite, ponai ministrai, žydų gelbėtojams – „tautos garbei“.
P.S.
Man rašant šį tekstą Vyriausybė pirmadienį nusprendė peržiūrėti siūlymą Seimui kol kas nesuteikti laisvės kovų dalyvių statuso ir valstybinių pensijų Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusiems piliečiams. Atsižvelgdamas į kritiką, ministrų kabinetas pavedė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai iki trečiadienio Vyriausybei pateikti patikslintą išvados projektą.