Auksas nuo senų senovės turėjo ypatingą vertę – tas, kuris valdė auksą, valdė ir pasaulį. Ar gali auksas išnykti kaip dūmas? Pagal pateikiamus duomenis, 1985 m. SSRS turėjo 2500 tonų aukso, o 1991 m. Sovietų Sąjungai liko tik 240 tonų. Kur dingo didžioji dalis aukso? 

Knyga „Partijos auksas“ – tarsi visos sovietų šalies istorijos pjūvis. Lenino ir jo bendražygių įvykdytas perversmas – vadinamoji „spalio revoliucija“, pilietinis karas, bolševikų ir jų valdžios svarbiausių saugotojų – „čekistų“ – teroras... Sovietų šalyje siaučiant suirutei ir badmečiui, ištinkant vis naujiems dirbtinai sukeltiems socialiniams kataklizmams, bolševikų iš gyventojų konfiskuoti pinigai buvo panaudoti įsigyti ginklams ir paprasčiausiai bolševikinės „grietinėlės“ iššvaistyti tenkinant valdančiųjų besaikį godumą. 

Jaroslavlio Nikolos Rubliovo cerkvė, bolševikų apšaudyta 1918 m. , leidyklos „Briedis“ iliustracija

Šią Sovietų Sąjungos beveik septynių dešimtmečių istoriją knygos autorius I. Buničius pateikia vienu vieninteliu, – pinigų aspektu. Pinigai padėjo bolševikams užgrobti valdžią. Tik plėšikavimas ir prievarta leido Leninui, Stalinui ir jų bendrams kaupti lėšas savo prabangiam gyvenimui ir penėti sovietų šalies žmones pasaka apie geresnį gyvenimą, kuris baigėsi, kaip ir turėjo baigtis, – didžiosios utopijos žlugimu. Sava liaudis, kurios didelė dalis buvo uždaryta Gulage, izoliuota nuo likusiojo pasaulio geležine uždanga, turėjo dirbti ir uždirbti pinigus partijos vadams ir nomenklatūrai. Tačiau sovietinei nomenklatūrai nepavyko nuslėpti nuo engiamos liaudies, kad užsienyje – laisvose, demokratinėse šalyse – žmonės gyvena kur kas geriau negu SSRS, be to, patys valdžios šulai pamatė, jog, pavyzdžiui, partijos sekretorius gyvena tarsi paprastas JAV ūkininkas. 

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Sovietų šalyje dar buvo aukso! Paskui buvo Brežnevo nomenklatūros klestėjimo metai ir sąstingis. Bet aukso vis dar buvo! Tai vaizdžiai atskleidė Uzbekijos ir kitos korupcijos, grobstymų bylos. Tarpuvaldžio metais, 1989-1992-aisiais, žlungant komunistinei sistemai, postsovietinėje erdvėje valstybės turtas virto privačiu kapitalu. Laukinio kapitalizmo sąlygomis kūrėsi partiniai bankai ir bankeliai, partijos įmonės. „Volgas“ ir „Čaikas“ keitė „Mersedesai“ ir BMV, vilos Pamaskvyje jau tapo nemadingos, vietoj jų atsirado dar prašmatnesnės, pavyzdžiui, Nicoje. Partijos auksas „lydėsi“ ir keitėsi jo priklausomumas... Ir kas galėtų paneigti, kad partijos aukso išnešiotos bei pagimdytos verslo struktūros ir šiandien daro įtaką postsovietinės erdvės ekonomikai ir politikai. 

Komunistai į mūsų šalies valdžią atėjo 1917 metais kaip grobikai, daugiau nei septyniasdešimt metų elgėsi kaip okupantai, o, supratę, kad jų laikas praėjo, iki paskutinio siūlo apšvarinę liaudį ir sunaikinę valstybę, išsibėgiojo tarsi turgaus vagys“, – taip savo knygą pristato pats autorius I. Buničius.

„Partijos aukso“ iš tikrųjų būta! Tai vykstant Rusijoje tiesioginei TV laidai pripažino buvęs SSRS valstybės banko pirmininkas V. Geraščenka. Ir nieko keista!Savaime auksas išgaruoti negali, todėl yra tik viena galimybė – partijos auksas tiesiog pakeitė šeimininkus!
I. Buničiaus knygoje „Partijos auksas“ pateikiama ir apie 500 nuotraukų. Tarp jų – nemažai retų fotografijų, taip pat dokumentų, kurie leidžia geriau suprasti bolševikų iškraipytos Sovietų šalies tikrąją istoriją.

Skaitytojams pateikiame knygos ištraukas:

Leninas išlaikė valdžią tik dėl vokiečių godumo

Lenino spinduliuojama masinės beprotybės energija diktavo optimalius sprendimus. „Svarbiausias mūsų uždavinys, – deklaravo vadas, – iš pradžių supjudyti valstiečius su dvarininkais, o po to, net ne po to, bet tuo pačiu metu supjudyti darbininkus su valstiečiais!“

Sužvėrėję valstiečiai su kuolais ir šakėmis ėjo prieš kulkosvaidžius. „Nepaisant lavonų kalnų, – raportavo Maskvai vienas iš vykdytojų, – jų įniršio neįmanoma aprašyti“.
Igoris Buničius

Reikėjo ne šiaip supjudyti įvairias gyventojų kategorijas (bolševikų kalba tai vadinama klasių kova), o iki paskutinio siūlo apšvarinti visas šioje „kovoje“ dalyvaujančias šalis.

Mat klausimas, kad ir kaip besisuktum, buvo formuluojamas visiškai atvirai: reikėjo atimti iš valstiečio teisę parduoti savo grūdus ir paprasčiausiai pagrobti juos valstybės vardu, suprantama, nesumokėjus nė kapeikos. Padaryti tai buvo galima tik vienu būdu – jėga, nes niekas nė neįtarė, kad valstiečiai taip paprastai veltui atiduotų savo grūdus. Todėl greitai imta formuoti maisto produktų rekvizavimo būrius grūdams konfiskuoti (kaip ir kitoms vertybėms) iš kaimo gyventojų.

Bet kaimuose reikalai nėjo taip sklandžiai kaip miestuose. Valstiečiai nedelsdami pradėjo įnirtingai priešintis. 245 dideli valstiečių sukilimai įvyko 1918 metais vien 20 centrinės Rusijos rajonų. Kaimuose vyko tikri mūšiai.

Bolševikų nužudytos įkaitėmis paimtos Charkovo gyventojos. 1919 m., leidyklos „Briedis“ iliustracija

Lenino plano esmė – žūtbūt garantuoti „grūdų monopoliją“, nes be jos buvo neįmanoma paversti vergais du šimtus milijonų milžiniškos šalies gyventojų. „Nė vienas pūdas grūdų, – nurodinėjo vadas, – neturi likti tų, kas jų turi, rankose… Paskelbti visus, turinčius grūdų perteklių ir neišvežančius jų į surinkimo punktus, liaudies priešais, perduoti juos revoliuciniam teismui, kad kaltininkai būtų nuteisti ne mažiau kaip 10 metų, visiems laikams išvejami iš bendruomenės, o visas jų turtas konfiskuojamas…“

Bet „ne mažiau kaip 10 metų“ ir turto konfiskavimas buvo tik pradžia. Praėjus kuriam laikui, įsiutęs, kad priešinamasi nežabotam plėšimui, Leninas kairėn ir dešinėn ėmė švaistytis tokio turinio įsakymais: „…Nuostabus planas. Baikite jį rengti su draugu Dzeržinskiu. Užsimaskuokite „žaliaisiais“ (vėliau mes jiems tai ir suversim, nušuoliuokit 10–20 varstų ir iškarkit visus buožes, dvasininkus ir dvarininkus. Premija 100 000 rublių (matyt, iš asmeninės sąskaitos – I. B.) už kiekvieną pakartąjį.“

Plėšikavimas kaimuose buvo baisesnis nei miestuose. Valstiečių namai buvo kratomi. Kartu su grūdais konfiskuodavo visas vertybes, kurias pavykdavo rasti neįmantriose kaimiškose pirkiose. Atimdavo ne tik pinigus, bet ir pigius moteriškus papuošalus iš „pūsto“ aukso, ikonų rėmus, įvairias smulkmenas, kadaise pirktas apskričių mugėse. Grūdai paprastai nenukeliaudavo toliau kaip iki apskrities centro, kur būdavo supilami kaip pakliūva, ir dažniausiai sugesdavo arba supūdavo. Sužvėrėję valstiečiai su kuolais ir šakėmis ėjo prieš kulkosvaidžius. „Nepaisant lavonų kalnų, – raportavo Maskvai vienas iš vykdytojų, – jų įniršio neįmanoma aprašyti“.

1918 metų vasarą Leninas pasiūlė imti kaimuose įkaitus, daugiausia moteris ir vaikus, kad nuslopintų valstiečių pasipriešinimą. „Paimti 25–30 įkaitų iš turtingų valstiečių, – su įkarščiu instruktavo savo gaują Iljičius, – kurie savo gyvybe atsakytų už grūdų surinkimą ir išsiuntimą“.
Igoris Buničius

Daugelis maisto produktų nusavinimo būrių būdavo išžudomi dar pakeliui į kaimą. Įkandin nusavintojų į kaimą siųsdavo baudėjų ekspediciją, kuri, viešai sušaudžiusi kokias dvi dešimtis valstiečių, suimdavo ir išsivarydavo miestan visus likusiuosius. Atvykdavo naujas būrys, bet jį vėl išžudydavo tik pasirodžiusį. Siųsdavo naują baudžiamąją ekspediciją, ir viskas prasidėdavo iš pradžių, pamažu įgydavo baisaus liaudies karo formas.

1918 metų vasarą Leninas pasiūlė imti kaimuose įkaitus, daugiausia moteris ir vaikus, kad nuslopintų valstiečių pasipriešinimą. „Paimti 25–30 įkaitų iš turtingų valstiečių, – su įkarščiu instruktavo savo gaują Iljičius, – kurie savo gyvybe atsakytų už grūdų surinkimą ir išsiuntimą“.

O juk „raudonasis teroras“ dar nebuvo paskelbtas. Bet Rusijos valstiečiai nesijautė esą tokie bejėgiai kaip miestų buržuazija ir inteligentija. Kaimo tokiais metodais nebuvo įmanoma palaužti. Pirma ir visiškai natūrali valstiečių reakcija buvo tokia: jie liovėsi sėję. Naivūs rusų valstiečiai nė neįtarė, kad tokia įvykių eiga labai paranki valdančiajai gaujai. Sukelti šalyje dirbtinį badą, suversti kaltę valstiečiams, o paskui už tai išžudyti dešimt ar dvidešimt milijonų neklusniųjų.

Už apsauginio vokiečių durtuvų kordono Leninui buvo suteikta veiksmų laisvė užgrobtoje teritorijoje su griežta nuostata: per tą laiką bolševikų vyriausybė (o vokiečiai, įpratę amžiais keltis į puikybę, manė, kad jie nustatys bolševikų valdymo laiką, kuris baigsis, kai jie tik to panorės) turi imtis kai kurių priemonių, kurias realizavus Rusija, šitaip apiplėšta ir nukraujavusi, kartą ir visiems laikams nustos egzistavusi kaip didžioji imperija, kelianti grėsmę Vokietijos reichui.

Vokiečiai žaidė savo žaidimą, bolševikai – savo. Bet žaidė nuolat palaikydami ryšį. Nuslopinus pirmą didelį Jaroslavlio gubernijos valstiečių sukilimą, stebuklingai išvengusieji skerdynių pasidavė vokiečiams, turėjusiems savo komendantūras visose „Sovietų Rusijos“ gubernijose. Šios komendantūros vadintos vokiečių komisijomis ir buvo sukurtos remiantis slaptais Bresto sutarties protokolais. Vokiečių komisijos pirmininkas Jaroslavlio gubernijoje vokiečių leitenantas Balkas 1918 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 4 paskelbė Jaroslavlio miesto civiliams gyventojams, kad Šiaurės savanoriškosios valstiečių armijos būrys pasidavė Vokiečių komisijai.

Pasidavusiuosius išdavė bolševikų valdžiai. Visi išduoti 428 žmonės buvo nedelsiant sušaudyti vokiečiams matant. Leitenantas Balkas su grynai vokišku pedantizmu vedė kartoteką per jo komendantūrą perėjusių asmenų, kurie buvo išduodami bolševikams ir nedelsiant sušaudomi. Remdamasis kartoteka, jis pranešinėjo vyriausybei, kad bolševikai šventai vykdo įsipareigojimus Vokietijai. Komisijos evakavimo iš Jaroslavlio gubernijos metu leitenantas Balkas turėjo 50 247 sušaudytųjų nuo 1918 metų kovo iki lapkričio kartoteką. Ir būtent tų, kurie per kvailumą ieškojo apsaugos pas Vokietijos vadovybę.

Per valstiečių sukilimą bolševikų sugriautas Jaroslavlis. 1918 m., leidyklos „Briedis“ iliustracija

Bet karas vis labiau plieskėsi, diktuodamas savo taktiką. Rekvizicijos būriai, bazuodamiesi apskričių miestuose ir remdamiesi internacionalinėmis įgulomis, pradėjo atvirus banditiškus reidus prieš kaimus, plėšdami ir žudydami valstiečius savo nuožiūra. Liepsnojo javai, degė kaimai, žuvo žmonės. Valstiečiai organizavo gynybos komitetus, žudė rekvizicijos būrius, dažnai užgrobdavo apskričių miestus, plėšė juos ir naikino visus nekenčiamos valdžios atstovus su Pugačiovo ir Razino laikų žiaurumu. Abi pusės naudojo viduramžių bausmių metodus: degino gyvus, movė ant kuolų, plėšė medžiais.

Įsiliepsnojo Lenino širdžiai mielas pilietinis karas, o Rusija sparčiai žvėrėjo. Beje, tai žadėjo Uljanovas 1917 metų kovą važiuodamas per Vokietiją. „Proletarinė“ spauda pasigardžiuodama „kepė“ tiesioginius reportažus iš apskričių miestelių, atmuštų iš sukilusių valstiečių. „Pravdos“ korespondentas perdavė pranešimą apie valstiečių sukilimo sutriuškinimą Livnuose: „Miestas nukentėjo palyginti nedaug. Dabar iš miesto gatvių renkami nužudytieji ir sužeistieji. Vėliau atvykę pastiprinimai patyrė nedaug nuostolių. Tik šaunieji internacionalistai turėjo skaudžių nuostolių. Užtat jie tiesiog suvertė didžiulius kalnus banditų lavonų, nusėję jais visas gatves“.

Kas tie „šaunieji internacionalistai“, kurie ugnimi ir kalaviju nusiaubė Rusijos gubernijas, į kurias net per totorių antplūdžius nebuvo įžengusi grobiko koja, ir pavertė pelenais, negyva dykuma turtingiausius Rusijos aruodus? Jų sukūrimo istorija tokia. Dar 1917 metų kovą, kai buvo sprendžiama, ar praleisti Leniną ir jo bendrininkus į Rusiją, ir aptarinėjamos išankstinės būsimosios Bresto sutarties sąlygos, Vokietijos vadovybė, skyrusi bolševikų ardomajai veiklai pinigų, nutarė suteikti jiems skubią karinę pagalbą valdžios užgrobimo atveju. Šiam tikslui 1917 metų balandį su suklastotu Švedijos pasu į Petrogradą atvyko Vokietijos generalinio štabo pulkininkas Henrichas fon Rupertas. Jis atgabeno slaptus įsakymus vokiečių ir austrų karo belaisviams suteikti karinę pagalbą bolševikams, kurie mainais turėjo aprūpinti juos ginklais. Šiuos įsakymus, pasirašytus Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos generalinių štabų viršininkų, amerikiečiai rado Vokietijos archyvuose po Antrojo pasaulinio karo, tikriausiai jų galima rasti ir SSKP CK archyvuose.

Abi pusės naudojo viduramžių bausmių metodus: degino gyvus, movė ant kuolų, plėšė medžiais.
Igoris Buničius

Prie Petrogrado buvo kelios vokiečių ir austrų karo belaisvių stovyklos, tarp jų – iš itin elitinių dalinių. Netoli Koltušos kaimo, faktiškai greta Didžiosios Ochtos, sėdėjo kone visas imperatoriaus Vilhelmo 3-iasis kirasyrų pulkas, kitados paimtas nelaisvėn generolo Renenkampfo kazokų. Netoliese laiką leido 142-asis Brandenburgo pulkas. Nėra prasmės vardyti Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos karinių dalinių, buvusių karo belaisvių stovykloje, nors tai padaryti ne taip ir sudėtinga. Dėl Laikinosios vyriausybės beribio demokratiškumo karo belaisvius pavyko supažindinti su būsimąja užduotimi ir pakankamai kruopščiai jai parengti.

Viskas buvo apgalvota iki smulkmenų, net tai, kad vokiečiai prastai nusimano apie rusiškus trilinijinius šautuvus, naganus ir kitokius ginklus. Tad „bolševikų“ sargybos laivas „Jastreb“ specialiai plaukė į Frydrichshafeną, iš kur atgabeno 12 000 vokiškų šautuvų ir milijonus šovinių kaip tik spalio 25-ajai, už ką ir pateko amžiams į „Didžiojo Spalio laivų“ sąrašą. Be to, „Jastreb“ dar atvilko dukart didesnį už save laivą.

Patys sąžiningiausi sovietų istorikai prisipažįsta, kad jiems taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas gi buvo tame laive. Kiti apie jį paprasčiausiai tyli, o treti tikina, kad ten buvo „revoliucinių jūreivių desantas“. Iš kur jie atsirado Frydrichshafene, niekas nepatikslino, nors jokios ypatingos paslapties čia nėra. „Jastreb“, be šautuvų, atgabeno į Petrogradą ir vokiškų lauko pabūklų.

Jei kas nors dar naiviai mano, jog tokį milžinišką miestą, kaip Petrogradas, gali kontroliuoti du tūkstančiai jūreivių, atplaukusių „Amūru“ iš Kronštato, arba visiškai nemokytos darbininkų draugovės, kurios, kaip dabar aiškėja, perversmą sutiko priešiškai, mes net nesiginčysime. Taip, teoriškai, visiškai pakrikus įgulai ir teisėtvarkos organams, tai atrodo įmanoma. Bet tokiomis sąlygomis bolševikų valdžia nebūtų išsilaikiusi nė paros, nes jau kitą dieną prie miesto priartėjo generolo Krasnovo raiteliai. Dviem šrapnelių papliūpomis išsklaidę „raudongvardiečius“ Pavlovske ir Carskojė Selo, Krasnovo kazokai pradėjo veržtis prie sostinės iš Pulkovo kalvų pusės. Priekin paleista Uralo kazokų šimtinė mėgino vienu mėginimu užimti kalvas, bet buvo priversta atsitraukti susidūrusi su puikiai koordinuojama ir valdoma ugnimi. Kazokų karininkai, išėję visą karą, greitai „iš braižo“ suprato, kas yra kalvų gynybos pozicijose. Vokiečiai! Jais nepatikėjęs generolas Krasnovas pats išjojo į sargybos pozicijas. Abejonių nebuvo. Vokiečių pėstininkai ir artilerija užtvėrė kelią į „revoliucinį“ Petrogradą.

Knygos „Partijos auksas“ viršelis, leidykla „Briedis“

Vokiečių ir austrų kareiviai su dideliu pasitenkinimu ir be ypatingo vargo nuslopino karinių mokyklų sukilimą Petrograde, karteče ištaškę ir durtuvais subadę nelaimingus rusų berniūkščius, kurių kilnaus savižudiško polėkio grumtis su juodąja tironija bendros suirutės ir apatijos sąlygomis niekas nepalaikė.

Leninas spalio 29 dieną nusprendė surengti vokiečių batalionų apžiūrą. Pasaulinio proletariato vado sumanymu „internacionalistai“ turėjo paradine rikiuote žygiuoti pro stovintį ant Smolnio laiptelių Leniną bei „darbininkų ir valstiečių“ vyriausybės narius. Susilyginę su jais, vakarykščiai karo belaisviai turėjo choru sušukti: „Tegyvuoja pasaulinė revoliucija!“ Žinoma, vokiečių kalba, kurią ir pats vadas, ir jo aplinka mokėjo puikiai, kartais kur kas geriau nei rusų. Bet įvyko kuriozas. Pasitempę, lygiuodamiesi ir darniai žengdami, kaip moka tik vokiečiai, kareiviai, eidami pro revoliucijos vadus, choru sušuko: „Tegyvuoja kaizeris Vilhelmas!“, tuo puikiai pademonstruodami didžiai įžeistam Leninui, jog gerai supranta, kas čia vyksta.

Netrukus pasirašyta Bresto sutartis numatė karo belaisvių repatrijavimą, tačiau tuoj atsirado slaptas generolo fon Liudendorfo įsakymas, kad vokiečių ir austrų (1) karo belaisviai formuotų būrius bolševikų vyriausybei remti. Įsakymas buvo parašytas taip, kad atrodytų, lyg kareiviai ir karininkai patys nori stoti į tokius būrius, tačiau, žinant tvarką vokiečių kariuomenėje ir „savanoriškų“ dalinių sudarymo metodus, galima neabejoti, jog šiuo atveju veikė, bent jau iš pradžių, tiesiog įsakymas.

1. Įsakymas, matyt, buvo suderintas su Austrijos–Veng­rijos vadovybe.