Beje, užduodami ne vien klausimai. Pasirodė pranešimų, kad dėl Ukrainos juoda katė kelią perbėgo net tarp vieno socialdemokratų lyderių, Seimo vicepirmininko bei Europos reikalų komiteto vadovo Gedimino Kirkilo ir šiai partijai atstovaujančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus.
Jei tai tiesa, laimėtojas šioje vidaus kovoje vargu, ar bus, o Lietuvos užsienio politika tikrai pralaimės. Nors įvairios ambicijos ir nesutarimai užsienio politikos lauke net tarp tos pačios partijos atstovų ir brandesnėse ES valstybėse nebūtų jokia naujiena, tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, tai tikrai per daug kainuojanti prabanga. Norėtųsi tikėtis, kad tai supranta abi pusės.
Tačiau padiskutuoti apie Lietuvos užsienio politiką Ukrainos įvykių kontekste verčia ne vien minėtas konfliktas. Ir ne vien Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, G. Kirkilo ir dar vieno Seimo pirmininko pavaduotojo Petro Auštrevičiaus nesėkmingas vizitas į Kijevą Vilniaus viršūnių susitikimo išvakarėse. Nors būtent šis vizitas, atrodo, yra minėtojo konflikto priežastis.
Taip klausti šį analitiką privertė, jo manymu, neleistinas Lietuvos diplomatijos pasyvumas po to, kai Kijeve ankstų praėjusio šeštadienio rytą buvo brutaliai išvaikyti protestuotojai, o po to į gatves išėjo keli šimtai tūkstančių žmonių ir įtampa šalyje pasiekė kulminaciją.
Beje, Seimo pirmininkė L. Graužinienė, prieš išsirengdama su niekuo nesuderinto vizito į Kijevą, mūsų šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę, užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių ir visą šalies diplomatiją apkaltino tuo pačiu pasyvumu. Todėl panagrinėti, ar tokie kaltinimai pagrįsti ir kaip iš tiesų turėtų elgtis Lietuvos diplomatija tokiu mūsų šaliai iš tiesų svarbiu klausimu, kaip Ukrainos ateitis, iš tiesų verta.
Vieną atsakymą, manau, suteikė pats L. Graužinienės, G. Kirkilo ir P. Auštrevičiaus vizitas – tokiais sudėtingais klausimais, kaip Ukrainos, aktyvumo demonstravimas, ypač jei jis neparemtas išskirtiniu diplomatiniu ir net analitiniu pasirengimu, kartais būna tiesiog užprogramuotas nesėkmei.
Nors nesunku įžvelgti vidaus politikos tikslus, kurie Seimo pirmininkę taip staiga išgynė į Ukrainą, šį kartą palikime juos nuošalyje.
Bent jau man šiuo atveju daug svarbesnės užsienio politikos pamokos. O jos gana akivaizdžios: nesėkmė pačioje Ukrainoje, skandalas Lietuvoje ir, kas blogiausia, mažų mažiausiai nepasitenkinimas tokia saviveikline ES pirmininkaujančios šalies parlamento vadovės užsienio politika Briuselyje. Apie tai, kad ši nesėkminga misija į Kijevą ES koridoriuose ne tik neliko nepastebėta, bet ir iki šiol nepamiršta, teko išgirsti net man asmeniškai.
Tik A. Medalinskas akcentuoja, kad pirmininkavimas tarsi savaime reikalauja iš Lietuvos aktyvesnių veiksmų, o aš teigčiau priešingai – jis iš esmės gerokai įspraudžia į rėmus pačią Lietuvos užsienio politiką ir didesnį aktyvumą (bent jau tą viešai matomą, o ne užkulisinį) daro sunkiai įmanomą.
Nors Lietuvoje dažnai manoma (tikrai netikiu, kad taip mano ir A. Medalinskas), kad pirmininkavimas – puiki proga iš esmės vykdyti savo darbotvarkę ar net primesti savo politiką visai Europos Sąjungai, iš esmės yra visiškai priešingai. ES pirmininkaujanti valstybė privalo derinti visų ES valstybių narių, jos institucijų ar net atskirų pareigūnų interesus, ieškoti kompromiso ir jį rasti. Tai – pirmininkaujančios šalies pareiga. Ir būtent pagal tai vertinama, sėkmingas ar nesėkmingas buvo pirmininkavimas.
Taigi, ar Lietuva, net labai norėdama, turi prabangą demonstruoti kažkokį išskirtinį aktyvumą Ukrainos atžvilgiu, vykdydama savo pačios politiką? Atsakymas labai aiškus – ne. Ar Europos Sąjunga turi kokią nors aiškią politiką Ukrainos atžvilgiu, kurią galėtų aktyviai vykdyti jai pirmininkaujanti Lietuva? Atsakymas toks pats – ne.
Pasakysiu dar daugiau: niekam Europos Sąjungoje nėra didelė paslaptis, kad visiškai skiriasi net ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams Catherine Ashton ir plėtros komisaro Stefano Fule pozicijos. O kai kas kalba net apie šių dviejų pareigūnų „tylų karą“.
Žinant visa tai, turėtų kilti labai aiškus klausimas: su kokiu mandatu į vieną ar kitą misiją Ukrainoje galėtų vykti Lietuvos, kaip ES pirmininkaujančios šalies, pareigūnai?
Būtent šis aspektas yra ir svarbiausia L. Graužinienės, G. Kirkilo ir P. Auštrevičiaus kelionės į Kijevą klaida – jie į kelionę susiruošė neturėdami ne tik jokio Lietuvos užsienio politikos, bet ir ES mandato. Bet L. Graužinienė bent jau opozicijos mitinge sugebėjo prisistatyti, kaip ES pirmininkaujančios šalies parlamento pirmininkė. Ar tuomet reikia stebėtis, kad tai neliko nepastebėta Briuselyje, o oficialusis Kijevas atsisakė bendrauti su tokia delegacija?
Net kalbant apie vienokį ar kitokį stipresnį Lietuvos pareiškimą, kad smurto naudojimas yra nepriimtinas, galioja tos pačios taisyklės. Užsienio reikalų ministerija šiokį tokį pareiškimą paskelbė, bet jei kalbėtume apie stipresnį, pavyzdžiui, D. Grybauskaitės žodį iš karto po brutalaus demonstrantų išvaikymo (savaitgalį), ar tikrai galime teigti, kad buvo įmanoma suderinti tokį pareiškimą, kad jis iš tiesų galėtų skambėti ES vardu?
Aš tuo abejoju. Juo labiau, kad esu girdėjęs, kad, pavyzdžiui, C. Aston yra pareiškusi, jog dėl Ukrainos apskritai reiktų „kelias dienas palaukti ir pažiūrėti, kaip klostysis įvykiai“. Be to, pats A. Medalinskas kalba apie pageidautiną Lietuvos tarpininkavimą konflikto Ukrainoje sprendimui. Ar tikrai skambūs pareiškimai net teoriškai padidintų tokio tarpininkavimo galimybę?
Juk tarpininkas turėtų būti priimtinas abiem pusėms. O visai tikėtina, kad iš Lietuvos atstovų tokių aukšto rango abiem pusėms priimtinų derybininkų Ukrainoje yra labai nedaug – bent jau šiuo metu gali pasirodyti kone vienintelis L. Linkevičius. O jis ES pirmininkaujančios šalies užsienio reikalų ministro vaidmenį šiuo metu atlieka Briuseliui ne ką mažiau už Ukrainą svarbesnėse Pasaulinės prekybos organizacijos derybose Balyje.
Kodėl? Mano galva taip yra todėl, kad pagrindinės užkulisinės intrigos (toli gražu ne Kijevo gatvėse – veikiau tarp skirtingų grupuočių valdžioje, oligarchų ir opozicijos) dar nesibaigė pačioje Ukrainoje. Ir tarpininkauti dar nelabai yra kam. Nelabai didelę reikšmę turi ir vieši pareiškimai – daug svarbiau užkulisinė ir Europos diplomatų veikla.
Ar ją vykdo Lietuvos diplomatai? Norėtųsi tikėtis, nors konkrečių duomenų neturiu. Bet būtent jei mūsų šalies diplomatija pasyvi būtų užkulisiuose, dabar būtų didžiausia bėda, o jei aktyvumo nematyti tik viešai, problemos tikrai neįžvelgčiau.
Šiuo atveju galėčiau pasiremti Lenkijos ir Švedijos užsienio reikalų ministrų Radoslawo Sikorskio ir Carlo Bildto pavyzdžiu. Abu būtų linkę kone „privatizuoti“ visą Rytų partnerystės programą. Galimybė pasišildyti kokios nors sėkmės Ukrainos kontekste spinduliuose gerokai pagelbėtų net jų asmeninių tolesnių politinių karjerų (taip pat ir tarptautinės – ne tik savo šalyse) perspektyvoms.
Abu yra Kijeve, bet ne dėl kokių nors specialių misijų, o dėl ten surengto ESBO užsienio reikalų ministrų susitikimo, kuriame iš Lietuvos dalyvauja viceministras Neris Germanas. Tačiau svarbu pastebėti, kad nei R. Sikorskis, nei C. Bildtas kol kas nevykdo jokios viešosios diplomatijos šiuo klausimu.
Ar tai tikrai nieko nesako apie viešo ir neviešo veikimo Ukrainoje reikšmę šiuo metu?
Žodžiu, galėčiau kone ir baigti, darydamas išvadą, kad rimtesnių priežasčių kritikuoti Lietuvos diplomatiją (išskyrus L. Graužinienės, G. Kirkilo ir P. Auštrevičiaus vizitą) dėl Ukrainos bent jau šiuo metu nematau. Bet viena problema (ir, mano galva, daug rimtesnė) iš tiesų egzistuoja.
Jei Lietuvos pareigūnų paklausite, kokia yra Lietuvos strategija Ukrainos atžvilgiu bent jau artimiausiems keleriems metams, labiausiai tikėtina, kad nesulauksite jokio atsakymo. Nes tokios strategijos, atrodo, paprasčiausiai nėra. Nebuvo ir iki pastarojo meto dramatiškų įvykių ir net iki tol, kol tapo aišku, kad prezidentas Viktoras Janukovyčius vis dėlto nepasirašys Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su ES.
Gal yra kelios konkuruojančios vizijos? Panašu, kad taip pat – ne. Būtent tai, mano galva, ir yra pagrindinė Lietuvos užsienio politikos problema. Ir ne vien Ukrainos atžvilgiu. Šiai politikai dažniausiai trūksta analitinio-prognozinio dėmens.
Tai, žinoma, nėra pačių diplomatų ar net valstybės vadovų kaltė – jų uždavinys vykdyti kasdienę politiką ir priminėti sprendimus. Tačiau ne vienas Lietuvos diplomatas man asmeniškai ir net kai kurie aukštus postus Briuselyje dabar užimantys lietuviai viešai yra iškėlę niekaip neišsprendžiamą mūsų šalies problemą – analitinių centrų, kurie daugelyje valstybių yra neatsiejama užsienio politikos dalis, trūkumą. Nes būtent tokie centrai ir kuria minėtas strategijas, siūlo idėjas, iš kurių paskui renkasi politikai ir diplomatai.
Teko girdėti, kad, kalbant apie Ukrainą, neseniai aiškesnės ilgametės strategijos trūkumas buvo iškeltas net Seimo užsienio reikalų komitete ar bent jau jo posėdžio užkulisiuose. Vėl visi lyg ir sutaria, kad to reikia, bet niekas nesikeičia jau daug metų.
O Lietuvos užsienio politikos tikslams tai tikrai didesnė problema negu viešas aktyvumas Ukrainos atžvilgiu šiomis dienomis.