Nėra ką slėpti: iki šiol apie galimą žemės pardavimą užsieniečiams dažnai buvo kalbama primenant stojimo į Europos sąjungą sutarties sąlygas, nors kas yra toji „žemė” buvo neaišku.
Manęs nenustebino, kad gerb. Žilvinas Šilėnas, straipsnyje „Referendumas prieš žmones ir jų nuosavybę” mato galimybės parduoti žemę klausimą per teisių į laisvą disponavimą savo privačia nuosavybe prizmę. Ir nepaisant esminių prieštaravimų teiginiams, apie kurios pakalbėsime šio straipsnio pabaigoje, atradau dėmesio bei tolimesnio aptarinėjimo vertų pastebėjimų. Taip jau atsitiko, kad jie atsidūrė gerb. Ž. Šilėno straipsnio pabaigoje, tačiau būtent nuo jų ir pradėsiu.
Ar žvyro ištekliai gyvybiškai svarbūs?
Gerb. Ž. Šilėnas visiškai pagrįstai pastebėjo, kad referendumui siūlomoje formuluotėje „Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu“ neva slypi pavojus, kad „žvyrą kasti ir kur žvyrą panaudoti, reikės skelbti atskirą referendumą“ , nes žvyras gali tapti bendruomenei svarbios rūšies ištekliais. Šis pastebėjimas yra taiklus ir autorius, galbūt net to nenorėdamas, kelia tikrai opias problemas. Pagrindinės – neaišku, ką galime pavadinti šiandieninės Lietuvos bendruomenėmis, ir atitinkamai, kas yra tie bendruomenių išgyvenimui būtini ištekliai. Ar švarus geriamas vanduo gali būti vadinamas tais ištekliais? O poilsiui ir sportui gyventojų naudojamas miškas ar parkas...? Ar švarus oras yra būtinas vietos bendruomenei išgyventi?
Galime ilgai vardyti svarbius išteklius, kol skaitytojas nuvargs ir nesulauks, kada pagaliau prabilsime apie žvyro karjerą. Išduosiu didelę paslaptį – Lietuva jau seniausiai pasirašė ir ratifikavo dokumentą, kuriuo bendruomenėms leidžiama tarti svarų žodį dėl mano minėtų išteklių naudojimo. Tas dokumentas yra „Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos konvencija dėl teisės gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir dėl teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais ”, kuris dar trumpai vadinamas „Orhuso konvencija”.
Kas kita – gavyba, susijusi su aplinkos tarša ar didele avarijų rizika. Nenorėčiau kaitinti nereikalingų aistrų primindamas skalūnų dujų gavybos bandymus, tačiau būtent šis pavyzdys, manau, tinkamai iliustruoja potencialiai pavojingą gavybą. Juolab, kad šiuo atveju sprendimas išgauti vienos rūšies išteklius (dujas) tiesiogiai paveiktų kitos rūšies išteklių (geriamo vandens) praradimą. Tad vėl kyla demokratinio pasirinkimo „dujos ar vanduo” klausimas.
Bendruomenių ištekliai be bendruomenių?
Šis klausimas natūraliai iškyla tada, kai atsiranda bendruomenės su sprendžiamųjų balsų teisėmis. Matyt, nereikia priminti, kad būtent bendruomenė – tai smulkiausias demokratiškai renkamas ir realias valdžios galias turintis administracinis vienetas. Sambūriai, sueigos ir kitos vietos bendruomenės pasireiškimo formos yra amorfinės ir dažniai tėra gražūs laisvalaikio praleidimo būreliai, tik kartais virstantys protestuojančiomis grupėmis. Manau, jau seniai laikas įstatymais įtvirtinti seniūnijų lygio savivaldas ir jos taptų geriausiomis bendruomenėmis. Ir nereikia išradinėti dviračio – Lietuvos kaimo sueigų tradicijos siekia kelis šimtmečius, o dabar tiesiog reikia jas apvilkti XXI amžiaus modernios demokratijos drabužiu.
O ir dabar jau esančios savivaldos – gyventojų pageidavimu ar savo iniciatyva – galėtų skelbti vietines privalomąsias apklausas (referendumus). Ir tai būtų ne papildoma našta, o rimta paspirtis regioninei valdžiai, sprendžiant „barzdotas” problemas, kurių yra daugybė kiekviename rajone ir kurios, kaip estafečių lazdelės, perduodamos vienų tarybų kadencijų kitoms kadencijoms. Taigi, įgyvendinkime tai, ir pamatysime, kad autoriaus Ž. Šilėno taip pamėgtas žvyro karjeras ir šiuo atveju nenukentės.
Ar neliečiama visa privati nuosavybė?
Be abejo, jūs vis tik norite sužinoti apie laisvę disponuoti privačia nuosavybe – gerb. Ž. Šilėnas nuo to savo straipsnį pradėjo ir apie tai jame daugiausia rašė. Aš, atsakydamas į minėtąjį straipsnį, pradėjau nuo tikrosios savivaldos, nes tai, mano supratimu, yra svarbesnis ir opesnis klausimas.
Panašu, kad ir vėl mano ir Ž. Šilėno problemos supratimas sutampa: aukščiau išsakyta problema – viena iš priežasčių, dėl kurios žmonės nebenori turėti savo žemės. Bandau logiškai pratęsti mintį ir matau, kad ir noras pardavinėti žemę tiesiogiai radosi dėl diskriminacinės ES tiesioginių išmokų politikos. Na, būkime atviri – šių išmokų gavimas kai kam yra tam tikra verslo rūšis, tiesa, jo subtilybes geriausiai įvaldė toli nuo žemės ūkio ir nuo realios ūkinės veiklos esantys paramos gavėjai.
Štai ir spęskime: ar turime raudoti dėl to, kad lietuviai dėl neproporcingai mažų išmokų negali pradėti verslo ar dėl netinkamo įstatymų reguliavimo ir toliau negalės parduoti žemės užsienio žemės fondui ar nekilnojamo turto bendrovei? Ar vis dėlto visi drauge, pasiraitoję rankoves, padarykime galą diskriminacijai, pašalinkime nereikalingas kliūtis? O tuomet ir pamatysime, ar vis dar reikės tinkamai įvertintos mūsų žemės kokiems nors užsienio, vietiniams, o gal ... iš kosmoso atklydusiems spekuliantams.
Tiesa, vis tik likau nesupratęs, kodėl autorius Ž. Šilėnas savo straipsnyje teigė, kad referendumo iniciatoriai siekia „nuvaryti žmones nuo nuosavybės“. Lietuvos istorijoje didieji nuosavybės praradimai vyko ne vieną ir ne du kartus. Tačiau noriu priminti ne tą, kuris po raudonomis vėliavomis įvyko per kelis metus, o apie daug ankstesnį, kuris vyko gerokai ilgiau, baigėsi 1447 metais ir, kaip dabar kai kas pasakytų, – dėl nelygiavertės padėties žemės rinkoje. Kas dar nesupratote – paaiškinu, kad rašau apie baudžiavą, kuri šiuolaikiniame pasaulyje turi puikius atitikmenis.
Tereikia pamatyti, kaip laisvai žemių spekuliantai jaučiasi „trečiojo pasaulio“ šalyse ir kokią „naudą“ iš to turi vietiniai žmonės, kurie, išvarginti skurdo, pardavinėjo savo žemių lopinėlius, tikėdamiesi sočiai gyventi iš darbo kavos, kakavos ar bananų plantacijose. Ir nereikia nei raudonų vėliavų, nei komisarų ar partorgų tam, kad vietiniai valstiečiai virstų net ne proletarais, o liumpenproletarais. Tai kas ką XXI amžiuje „nuo nuosavybės veja”, kai tiek Stalinas, tiek Pol-Pot'as karstuose trūnija, o tiksliau – vartosi, nuolatos blogais žodžiais minimi?