Aš būčiau linkęs teigti priešingai – nepaisant to, ar įvykiai Ukrainoje pasuks revoliucijos keliu, ar šalies prezidentui kaip nors pavyks numalšinti vis didėjančią protesto bangą, bent jau asmeniškai V. Janukovyčius jau pralošė kone viską. Ir net nesvarbu, ar iškils realesnė grėsmė jam pačiam jau dabar netekti posto, ar valdžią dar pavyks kurį laiką išlaikyti.
Kas leidžia daryti tokias prielaidas? Tikrai ne vien šimtai tūkstančių demonstrantų Kijevo gatvėse. Ir net ne Vakarų Ukrainoje jau prasidėję masiniai streikai.
Apie tai, kad didžiausias Rytų partnerystės Vilniaus viršūnių susitikimo pralaimėtojas yra ne Europos Sąjunga, ne Lietuva, o pats sutarčių su ES nepasirašęs Ukrainos prezidentas, kalbėjau dar tada, kai Europos ir Rytų partnerystės šalių lyderiai net nebuvo išsiskirstę iš Lietuvos sostinės.
Gali būti, kad ir dabar ne visi sutiks su mano analize, tačiau man atrodo, kad pastarųjų dienų įvykiai tik patvirtina ankstesnes įžvalgas, todėl pabandysiu jas išdėstyti šiame rašinyje.
Pirmiausia, žinoma, verta atkreipti dėmesį į visuomenės nuomonės tyrimų duomenis, kurie nedviprasmiškai rodo, kad aiškiai apsisprendę eurointegracijos šalininkai Ukrainoje jau yra daugiau negu pusė gyventojų.
Įvairių apklausų duomenimis, nuo 52 iki 58 proc. Ukrainos piliečių dar prieš vyriausybės sprendimą sustabdyti pasirengimą sutarčių su ES pasirašymui buvo už eurointegracijos kursą. Net paties V. Janukovyčiaus Regionų partijos rinkėjai, kurie tradiciškai buvo laikomi prorusiškos orientacijos rėmėjais, pasirodo, tokie nebėra. Net 47 proc. jų palaiko suartėjimo su ES politiką.
Maža to, visi pagrindiniai V.Janukovyčiaus politiniai oponentai yra ne šiaip eurointegracijos šalininkai, o aršūs tokio Ukrainos pasirinkimo rėmėjai. Todėl buvo akivaizdu, kad opozicija tikrai nepraleis progos tai išnaudoti, kaip ankstyvą 2015 metais numatytų prezidento rinkimų kampanijos pradžią.
Tiesa, net patys Ukrainos opozicijos lyderiai, su kuriais Vilniuje teko ir asmeniškai pabendrauti, nelabai tikėjo, kad pavyks įveikti tą milžinišką žmonių nusivylimą ne tik valdžia, bet ir apskritai politika bei politikais ir pakelti visuomenę naujai revoliucijai.
Galbūt todėl teko stebėti bent jau kai kurių opozicijos lyderių aplinkos tikrai pesimistines nuotaikas. Esą Ukrainos prezidentas dabar pasuks Aleksandro Lukašenkos keliu – protestai bus malšinami jėga, visos laisvės pamažu gniaužiamos, o būsimi rinkimai – paprasčiausiai klastojami, kaip tai daroma Rusijoje ar Baltarusijoje.
Tačiau Ukraina – ne Baltarusija. Ir skirtumas – ne vien visuomenės branda ir skirtingas žmonių laisvės supratimas dviejose šalyse. Labai svarbus faktorius Ukrainoje yra ir oligarchai, kurie Ukrainoje vis dar turi tokius įtakos svertus, apie kokius Baltarusijos oligarchai (nors tokių yra ir ten) nė nesapnavo.
O tolesnis V. Janukovyčiaus asmeninės valdžios stiprinimas ar net diktatoriaus įgaliojimų suteikimas sau keltų tiesioginę grėsmę tai sistemai, kurioje Ukrainos oligarchai yra įpratę gyventi ir veikti. Ir taip jau galima sakyti, kad visiškai oligarchinę valdžios sąrangą Ukrainoje V. Janukovyčius vos per trejus metus sugebėjo paversti pusiau oligarchine, pusiau „valdžios vertikalės“ sistema su sava „šeima“ šios vertikalės viršuje.
Kita vertus, verta atkreipti dėmesį į tai, ką, pavyzdžiui, nuolat kartoja vienas Ukrainos opozicijos lyderių Vitalijus Klyčko. Esą Ukrainos oligarchai, kuriuos jis neslepia pažįstantis asmeniškai, norėtų aiškių europietiškų žaidimo taisyklių, nes jų pagrindinis tikslas jau yra apsaugoti savo sukauptą turtą. O kovos be taisyklių ar net necivilizuotos, neeuropietiškos žaidimo taisyklės reiškia, kad kiekvienas valdžios pasikeitimas – tiesioginė grėsmė buvusiam „gerajam oligarchui“ tapti atstumtuoju ir prarasti tikrai labai daug, o gal net ir viską.
V. Klyčko teigimu, tai viena svarbių priežasčių, kodėl bent jau nemaža dalis Ukrainos oligarchų yra už šalies eurointegraciją – bent jau už Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių pasirašymą.
Yra ir kitų, labiau pragmatiškų priežasčių, kodėl nemaža dalis oligarchų jau senokai remia Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių pasirašymą. Pirmiausia tai – ekonominiai jų interesai, kurie lėmė iš pirmo žvilgsnio tikrą paradoksą – eurointegracijos politikos spartinimą, kai valdžią iš vadinamųjų „oranžinių“ perėmė V. Janukovyčius, visuomet buvęs stambiausių oligarchų apsuptyje.
Taigi, V. Janukovyčius, priėmęs sprendimą nepasirašyti sutarčių su ES Vilniuje, galbūt galvojo apie savo asmeninius, bet tikrai ne apie tas sutartis nuo pat pradžių rėmusių oligarchų interesus.
Beje, neverta kalbėti vien apie oligarchus. Ukrainos ekonominių tyrimų ir politinių konsultacijų instituto šių metų vasarą surengto tyrimo rezultatai akivaizdžiai rodo, kad ne tik nemaža dalis oligarchų, bet ir apskritai daugumą Ukrainos verslo jau linkusi rinktis integraciją į ES, o ne Rusijos vadovaujamą Muitų sąjungą. Už Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su ES pasirašymą pasisako net dauguma tų, kurie šiuo metu daugiau eksportuoja į Rusiją ir kitas Muitų sąjungos šalis.
Akivaizdu, kad remtis visuomenės palankumu jis negali ne tik dabar, bet ir neturi didesnių vilčių tai pakeisti artimiausioje aplinkoje. Ypač tuomet, kai šaliai realiai gresia bankrotas ir paprasčiausiai papirkti visuomenės nuomonės tiesiog neįmanoma. Maža to, didelė Ukrainos visuomenės dalis dar kartą pasijuto tiesiog apgauta, o toks neteisybės jausmas tokiose šalyse, kaip Ukraina, tradiciškai smarkiai sustiprina protesto nuotaikas.
Daugumai Ukrainos verslo, kaip minėta, toks V. Janukovyčiaus sprendimas taip pat nepatinka. Tačiau svarbiausia, kad kyla reali oligarchų kovos prieš V. Janukovyčių grėsmė – tiek dėl nepasitenkinimo neįgyvendintais eurointegracijos tikslais, tiek ir dėl asmeninės prezidento valdžios stiprinimo. Tokios kovos užuomazgas Ukrainoje jau matome. Ryškiausias pavyzdys – prezidento administracijos vadovas ir vienas šalies oligarchų Sergejus Levočkinas.
Šeštadienį, po brutalaus mitinguojančių išvaikymo šis oligarchas-valdininkas parašė atsistatydinimo pareiškimą. Ir nors paaiškėjo, kad atsistatydinimas nebuvo priimtas, o S. Levočkinas toliau dirbs, „kol bus įveikta krizė“, gali būti, kad tiek pats prezidento administracijos vadovas, tiek kiti Ukrainos oligarchai jau vykdo savo krizės įveikimo planą, o ne V. Janukovyčiaus nurodymus.
Pavyzdžiui, Ukrainoje intensyviai sklando gandai, kad S. Levočkinas bando burti naują daugumą Aukščiausioje Radoje. Be to, prezidento administracijos vadovui ir jo artimam bičiuliui, dar įtakingesniam oligarchui Dmitrijui Firtašui priklausanti televizija „Inter“ kažkodėl tapo kone palankesnė protestuotojams, o ne valdžiai. Maža to, pats S. Levočkinas savo skambučiu nurodė televizijai suteikti tribūną opozicijos lyderiams.
Nors paties V. Janukovyčiaus ir premjero Mykolos Azarovo tikinimais, kad nei prezidentas, nei premjeras, nei vyriausybė nepriiminėjo sprendimo dėl protestuojančių studentų užpuolimo ankstų praėjusio šeštadienio rytą, galima netikėti, tačiau tikrai panašu, kad Ukrainos vadovus kažkas šiuo atveju paprasčiausiai „pakišo“.
Juk tikrai keista būtų manyti, kad kažkas valdžioje galėjo nesuprasti, jog tokie kruvini veiksmai, kokius (beje, viskas lyg specialiai vyko prieš televizijos kameras) ukrainiečiai išvydo šeštadienio rytą, tik dar labiau įkaitins atmosferą. Juo labiau, kad ir būtinybės naudoti jėgą jokios nebuvo. Atvirkščiai, daugelis ekspertų sutinka, kad protestai apskritai galėjo išblėsti, jei ne kruvinas šeštadienio rytas.
Dar viena įdomi detalė, kad tiesioginiu šeštadienio ryto įvykių kaltininku ne be pagrindo laikomas vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenko nuo seno yra laikomas būtent V. Janukovyčiaus „šeimos“ žmogumi ir net viena pagrindinių atramų jėgos struktūrose. O dar vasarą buvo pranešama apie prasidėjusį tikrą S. Levočkino ir D. Firtašo karą prieš V. Zacharčenko.
Dar vienas itin įtakingas oligrachas P. Porošenko jau senokai dėl eurointegracijos galima sakyti lipa ant barikadų. Kiti turtuoliai gresiančios revoliucijos akivaizdoje kol kas bent viešai vis dar laikosi šešėlyje, tačiau tai nereiškia, kad jie aktyviai neveikia užkulisiuose. Todėl galima spėti, kad dabartiniai įvykiai bet kokiu atveju lems bent jau naują galių persidalijimą tarp Ukrainos politinio ir ekonominio elito. Ir veikiausiai jis bus ne V. Janukovyčiaus naudai. Tai – pirmasis realiai gresiantis valdžios piramidę kūrusio V. Janukovyčiaus pralaimėjimas.
Antrasis pralaimėjimas gresia dėl santykių su jėgos struktūromis. Jei V. Zacharčenko būtų atleistas, kaip atpirkimo ožys už šeštadienio ryto kruvinus įvykius, V. Janukovyčius rizikuotų prarasti tokiais atpirkimo ožiais niekada nenorinčių tapti jėgos struktūrų paramą. Jei V. Zacharčenko liktų net masinių protestų akivaizdoje, jėgos struktūrų įtaką, atvirkščiai, galėtų neproporcingai išaugti. Nė vienas scenarijus taip pat nėra palankus savo valdžią stiprinti bandančiam V. Janukovyčiui.
Apie, ko gero, galutinai prarastą galimybę laimėti bent kažkokį visuomenės palankumą, jau rašiau. Europos Sąjungai V. Janukovyčius bent kuriam laikui apskritai gali likti kone atstumtuoju, juo labiau, kad ne itin populiarus Europoje jis buvo ir iki Vilniaus viršūnių susitikimo.
Kokia atrama lieka Ukrainos prezidentui? Rusija?
Tikėtis, kad Rusija gera valia puls gelbėti V. Janukovyčiaus, būtų naivu. Dabartiniam Kremliaus režimui bet koks oponento ar net partnerio silpnumas visuomet buvo tik pretekstas naujam jo šantažui ir bandymams dar daugiau iš jo atimti. Duoti Kremlius linkęs mažiausiai. Ypač, kai prašantysis yra kone beviltiškoje situacijoje.
Visa tai sudėjus V. Janukovyčiaus padėtį iš tiesų reikėtų vertinti, kaip pralošimą bet kuriuo atveju. Tad kodėl jis pasirinko tokį kelią? Kodėl iki paskutinės akimirkos blefavo, demonstruodamas, kad dėl sutarčių su ES būtent jis gali rinktis ir būtent jam už tą pasirinkimą kažkas turi brangiai sumokėti?
Visai gali būti, kad V. Janukovyčių iš tiesų įkvėpė A. Lukašenkos pavyzdys. Tik jis pamiršo, kad Ukraina – ne Baltarusija. Todėl tai, kas V. Janukovyčiui atrodė tinkamas scenarijus jo valdžiai išsaugoti ar net sustiprinti, tikriausiai pasirodys buvusi lemtinga Ukrainos prezidento klaida.