Pirmasis spyrė merginai į galvą, nes ši išdrįso reikšti nepasitenkinimą, kad ringo žvaigždė graibo jai užpakalį. Pričiuptas herojus ilgus mėnesius neatsiprašė aukos, nė karto neaplankė jos, kol galiausiai apvertė liežuvį – ir tai padarė teismo salėje. Neaišku, ar žodžiai buvo skirti pažemintai merginai, kuriai po to įvykio atsirado viešumos ir žmonių baimė, ar teisėjo širdžiai suminkštinti, nes jis skelbs nuosprendį. Savo elgesiu kikboksininkas pasirodė esąs ne kovotojas, o paprasčiausias mušeika.

Maždaug tomis dienomis, kai R. Morkevičius Kauno teisme išdaužė atsiprašymą, Rygoje įlūžo „Maksimos“ prekybos centro stogas, žuvo 54 žmonės, daug sužeistų. Daug skausmo, daug užuojautos, daug klausimų.

Į vieną iš jų - dėl pastato savininko - atsakydama „Maksima“ suka uodegą, bet greitai paaiškėja, kad už kelių firmų iškabų stovi ponas milijardierius Nerijus Numavičius. Stovi toli, nematomas ir nebylus, visai kaip mušeika R. Morkevičius. Tvirtai suspaustų lūpų nepraplėš nei merginos ašaros, nei lavonai po „Maksimos“ iškaba.

Kaip jie gali mesti šešėlį ant savęs, jei virš jų – tik dangus? Ne be kukliojo N.Numavičiaus pritarimo šalia Vilniaus „Akropolio“ turėjo iškilti štabo dangoraižis ant kalvos, simboliškai dominuojantis virš viso miesto. Imperatoriškiems užmojams leidimas nebuvo išduotas, bet nešiotis tokį savo svarbos pajutimą savyje leidimo nereikia.
Ramūnas Bogdanas

Tokie linkę kautis ir nugalėti. Tada jiems ploja, pavydi, lenkiasi. Jie superžvaigždės. Tačiau ten, kur lemia žmogiškų santykių šiluma, kur laukiama ne pergalės, o supratimo ir bendrystės, jie pasirodo neįgalūs veikti ir žiaurūs kaip maži vaikai. Superžvaigždės žmonių akyse virsta antiherojais.

Vilniuje ne kartą esu girdėjęs tautosakinį pasakojimą, kad „Maksimos“ kasininkės turi dirbti su sauskelnėmis, nes joms draudžiama pasitraukti iš darbo vietos. Liudininkai pasakoja, kad sugriuvusios Rygoje „Maksimos“ kasininkėms po signalizacijos suveikimo aiškinta, jog joms uždrausta išeiti, kol neleis vadovybė. Lietuviškos sakmės apie pampersus virto baisia latviška tikrove, kurioje dirbti reikėjo iki stogas nukris ant galvos. Kai kurie tame prekybos centre veikę mažesni taškai užsidarė. Galbūt ir dėl dėmesingesnio elgesio jie nėra užaugę tokie dideli, kaip „Maksima“, kuri leidžia sau dirbti ir signalizacijai kaukiant, ir ant stogo sodą įrenginėjant.

Kada anonimas skambina padėjęs bombą, pastatas evakuojamas, nors bomba būna labai retai. Kai kaukia signalizacija, bet dūmų nematyti, Zuolitūdės „Maksimos“ apsauga ir vadovai nusprendžia, kad bloga signalizacija. Pažvelgę į nuostatas, kuriomis vadovaujasi aukščiausioji vadovybė, lengvai galėsime suprasti, kodėl taip elgėsi prekybos centras.

Tautosaka yra liaudies kūryba, kuri meniškai perdirba visuotinę patirtį. Priežodžiu Lietuvoje tapo lyginti beteisį ir išnaudojamą žmogų su „Maksimos“ kasininke (nežinau, kodėl nelyginama su kitų prekybos tinklų darbuotojais). Būtent minia už minimumą gręžiamų žmonių ir padėjo susikrauti turtus guvaus proto vaikinams, vadintiems „Vilniaus prekybos“ dešimtuku. Atsimenu, kai jie atidarė Lietuvoje neregėtą parduotuvę, kur lankytojų automobilių aikštelė yra ant stogo. Tiesa, paskui buvo rūpesčių su tuo stogu Mindaugo g. „Maksimoje“, teko remontuoti, bet „Vilniaus prekyba“ išties atnešė daug naujovių į Lietuvą, kurios šiandien jau atrodo kaip amžinai čia buvę.

Jie sublizgėjo per referendumą dėl narystės ES, pasiūlę po butelį alaus ar pakuotę skalbimo miltelių tiems, kurie pasirinks europinę ateitį. Po to jie ėmėsi strateginio energetinio projekto, kuris tikrai ne pagal mastelį net labai sumaniems krautuvininkams. AE statyba baigėsi net neprasidėjusi, tačiau vyrai iš šios istorijos išlindo sausi ir praturtėję: pigiai nupirkę Rytų skirstomuosius tinklus, juos pardavė valstybei brangiau, nes perkainavo. Nežiūrint uždarbio, po sėkmingos kopimo į AE Everestą imitacijos VP dešimtukas pabiro. Milijonų radosi tiek, kad du broliai Numavičiai jau tik per teismus gali išsiaiškinti, kas kam priklauso. Ten, kur pinigai, sentimentų nėra. Bylos medžiagoje figūruoja ir jų tėvas.

Į klausimą, ką veikė nuvažiavęs į Rygą, I. Staškevičius paaiškino, kad palaikė buvusius kolegas, susitiko su kitais pažįstamais, pareiškė užuojautą, padrąsino, palinkėjo stiprybės. Selektyvus draugiškumas, - ir nė žodžio apie tuos, kurie žuvo po lūžusiu stogu, nei apie tuos, kurie jų niekada nebesulauks namuose.
Ramūnas Bogdanas

Draugiškumą po pastato griūties Latvijoje pademonstravo buvęs „Maksimos“ vadovas Ignas Staškevičius, pasirodęs nacionalinio TV kanalo laidoje „Dėmesio centre“. Būdamas tik eks- ir tik nedidelis akcininkas, jis pridengė kaip mokėjo visas gijas rankose laikantį N. Numavičių.

Laidos svečiui atrodė visai adekvatu, kad nebuvo atšaukta iškart po nelaimės „Akropolyje“ vykusi išpardavimų šventė „Jamam“, nes pelną nešanti parodomoji akcija, anot jo, nėra festivalis. Į klausimą, ką veikė nuvažiavęs į Rygą, paaiškino, kad palaikė buvusius kolegas, susitiko su kitais pažįstamais, pareiškė užuojautą, padrąsino, palinkėjo stiprybės. Selektyvus draugiškumas, - ir nė žodžio apie tuos, kurie žuvo po lūžusiu stogu, nei apie tuos, kurie jų niekada nebesulauks namuose. Kaip vėl neprisiminsi kovotojo R. Morkevičiaus dejonių, kad jis tiek daug sporte pasiekė, o dabar jį tik niekina už batų vagystę ir sumuštą merginą.

Lygiai ta pačia dvasia interviu BNS davė „Vilniaus prekybos“ holdingo valdybos pirmininkė Inga Biveinytė: „Kaip jūs galite sakyti, kad evakuacijos nebuvo? [...] O kodėl ji turėjo būti?“ Agresyvi gynyba, šaltos loginės grandinės, ir jokios širdies. Jei rykliai gailėtųsi aukų, jie neišgyventų. Bet neduokdie plaukioti su jais viename akvariume. Esu girdėjęs buvusių darbuotojų pasakojimų apie „Vilniaus prekybos“ ypatingus sugebėjimus išspausti žmogų kaip citriną, o tada išspjauti. Henris Fordas sukūrė prakaitą sunkiančią konvejerinę sistemą, tačiau jos dėka pradėjo serijinę automobilių gamybą.

Regis, nė vienas iš „Maksimos“ viršūnėlės iš Vilniaus nematė reikalo nuvažiuoti ir pareikšti užuojautą žuvusių artimiesiems. Bent jau apie tai negirdėjome. Elgėsi taip, kaip liepia širdis tokiais atvejais, pasak I. Staškevičiaus.

Paskelbė, kad skirs milijoną pinigų nukentėjusiems. Tačiau kai Latvija pasisiūlė priimti tuos pinigus ir palaipsniui mokėti našlaičiams iki pilnametystės, maksimiečiai, pasak latvių žurnalisto, griežtai atsisakė išleisti pinigus iš savo rankų. Tokios savybės juos padarė turtingais, tos pačios savybės juos žlugdo, kai iš jų laukiama pinigais nematuojamo žmogiškumo. Jie anaiptol ne išimtis mūsų pasaulyje: Latvijos prekybininkai iškart pakėlė žvakučių kainas, kai padidėjo jų paklausa po tragedijos Rygoje.

Aštuonerius metus su „Maksima Latvija“ dirbusi viešųjų ryšių agentūra P.R.A.E. viešai paskelbė nebegalinti dirbti su įmone, kurios vadovybė savo pareiškimais demonstruoja visišką nesiskaitymą su Latvijos visuomene. Turimi omenyje agentūrą šokiravę I.Biveinytės ir „Maksima Latvija“ vadovo Gintaro Jasinsko arogantiški pasisakymai. Šiuo klausimu net Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis kalbėjosi Vilniuje su Dalia Grybauskaite.

Tuoj po tragedijos P.R.A.E. siūlė skubiai prisiimti kaltę dėl saugumo, moralinę atsakomybę ir sukurti planą, atitinkantį visuomeninį interesą. Bet kokie veiksmai šia kryptimi buvo uždrausti iš centrinio „Maksimos“ grupės štabo.

Kaip jie gali mesti šešėlį ant savęs, jei virš jų – tik dangus? Ne be kukliojo N. Numavičiaus pritarimo šalia Vilniaus „Akropolio“ turėjo iškilti štabo dangoraižis ant kalvos, simboliškai dominuojantis virš viso miesto. Imperatoriškiems užmojams leidimas nebuvo išduotas, bet nešiotis tokį savo svarbos pajutimą savyje leidimo nereikia.

„Akropolis“, pastatytas Kauno centre, sunaikino tradicinę prieškarį menančią prekybą Laisvės alėjoje. Dabar paaiškėjo, kad daugiaaukštę „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštelę nuo griūties išgelbėjo pastatą vėliau nupirkusi vokiečių bendrovė, kuri iškart ėmė rūpintis pastato saugumu, nes statybos ekspertai pateikė šiurpinančias išvadas.

Dabar, savaitgalį, kai rašau šį straipsnį, P.R.A.E. tariasi su „Maksima“, ar toliau dirbs kartu. Galbūt jie sutars, galbūt pirmadienį išgirsime už širdies griebiantį pareiškimą, kad visi darbuotojai yra lyg viena šeima. Melas gali būti saldus. Yra specialistai, kurie žino, ką, kada ir kaip sakyti, bet tai lyg neregio vedžiojimas. Mokėk vedliui, kiek išgali, bet nuo to regėjimas neatsiras, tik guzų bus mažiau.